Veidai

2020.06.09 21:24

Kultinio improvizacijos šou „Pagauk kampą“ aktoriai – apie tuščią galvą, tikėtą sėkmę ir pasitikėjimą kitu

LRT TELEVIZIJOS laida „Vakaras su Edita“, LRT.lt2020.06.09 21:24

Iš pradžių kultiniu reiškiniu tapusį improvizacijos šou „Pagauk kampą“ planuota pavadinti „Tuščiagalvių šou“, tačiau pagalvojus apie galimai „ištiksiančią“ sėkmę atsisakyta ir galimo „tuščiagalvių“ epiteto. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaras su Edita“ mintimis apie anuos laikus pasidalijo patys aktoriai, kurių ne vienas tvirtina – improvizacija užaugino ne tik sceninę, bet ir vidinę laisvę.

Improvizacija – tai tuo pačiu metu vykstanti ir kūryba, ir jos atlikimas. Improvizuojant čia ir dabar gimsta įvairiausi personažai, santykių peripetijos ir, be abejo, statusų neatitikimai. Kelios improvizuojančių aktorių kartos ir iš Kanados atsivežta profesionalaus teatro idėja, televizijos laida, spektakliai, šou vakarai, stovykla, pagaliau – festivalis – visa tai apie kultiniu reiškiniu tapusį „Pagauk kampą“.

Dažnai Ramūnas Rudokas pristatomas kaip banditus vaidinantis artistas, tačiau tai ir puikus kino, teatro, televizijos aktorius, net dviejų filmų „Pasmerkti“ režisierius ir apskritai linksmas, daug improvizuojantis žmogus.

„Gerbiama visų reikalų profesorė Rūta Vanagaitė tada turbūt ieškojo jaunų ir perspektyvių žmonių, o mes su Andriumi Žebrausku, manau, tuo metu kaip tik tokie ir buvome. Prisijungiau prie jos studentų: Dalios Michelevičiūtės, Rimantės Valiukaitės, Arūno Sakalausko. Tai buvo labai įdomus eksperimentas, iš pradžių visiškai nesupratome, su kuo susiduriame. Buvo labai sudėtinga suvokti, kad eini į sceną tuščia galva, visai nepasiruošęs – tu turi būti tuščia galva ir nepasiruošęs. Fundamentalioji mokykla mokė kaip tik to, kad tam, jog sukurtum vaidmenį, turi būti visiškai pasiruošęs, eiti į sceną su dideliu bagažu, žinodamas, ką tavo personažas valgo, kaip miega, eina, kaip kalba ir t. t. O buvo viskas atvirkščiai.

Filmuodavome dvi valandas ir iš jų išeidavo valandos laida, vadinasi, būtų galima sakyti, kad kas antra improvizacija tikrai pavykdavo. Improvizacijos metu nesijuokti iš kolegų, kurie papuola į įvairiausias situacijas, būdavo tiesiog neįmanoma. Tiesiog sėdi, lūžti, negali patikėti tuo, kas vyksta, nes tikrai buvome gerai susižaidę“, – prisimena aktorius.

R. Rudokas teigia, kad pagrindinės žiūrovų užduodamos temos ir siūlomi personažai visada būdavo kone tie patys – taip yra visame pasaulyje. „Nuogumas, seksas ir tualetas. Jeigu paklausi, kur aktoriai tuo metu yra, pirmas [variantas] būdavo tūlike. Kažkodėl labai įdomu, kas ten vyksta tam tūlike, atrodo, kad niekas nežino, kas ten vyksta. Ir, aišku, miegamajame, ir kas jie vienas kitam? Meilužiai. Aišku, mes galėdavome labai techniškai numuilinti ir suimprovizuoti taip, kaip mums reikia. Nes jeigu mums pasako tūlike meilužiai, gerai: „Bar, bar, bar, brangioji, tu dar ten? Baigi? Einame į miegamąjį.“ Ir viskas, mes iš tūliko išėjome, bet žiūrovas patenkintas“, – sako jis.

Vis tik įdomiausia pozicija šiame žaidime jam visada buvo vedėjo. Improvizacijos teatre vedėjas užima svarbų vaidmenį dėl to, kad nusprendžia, kokia bus improvizacija, jis vienintelis gali nutraukti improvizaciją, kada nori, pasiūlyti dar ką nors, galų gale – pats prie jos prisijungti, jeigu jam atrodo, kad taip bus naudingiau. „Ne tik pasyviai stebėti kolegų darbą“, – pažymi R. Rudokas.

Vakaras su Edita. Kultiniu reiškiniu tapęs improvizacijų šou „Pagauk kampą“

Iš pradžių dirbęs aktoriumi, vėliau tapęs pedagogu, kuris ir savo išmintimi, ir patirtimi iki šiol dalijasi su jaunesniais kolegomis – tai Andrius Žebrauskas, vienas iš dviejų improvizacijos teatro įkūrėjų.

Anot jo, „Pagauk kampą“ atsirado iš didelio noro improvizuoti. Ar improvizuoti gali kiekvienas aktorius? Improvizuoti gali kiekvienas žmogus, tikina pašnekovas.

„Bet ką darydamas vienas turi daugiau talento, kitas – mažiau, bet šiaip mes ir dabar improvizuojame. Jūs gal ir pasiruošusi klausimus, bet aš improvizuoju. Anksčiau buvo baimės, negalėdavau vesti kokio nors vakaro, jei nebūdavau išmokęs teksto, o improvizacija davė laisvę kalbėti, daryti, kurti ir tai atlikti tuo pat metu“, – pasakoja jis.

„Pagauk kampą“ jau po pirmų kartų televizijoje sulaukė milžiniškos sėkmės. A. Žebrauskas neneigia, kad tikėjosi sulaukti dėmesio, nes tai buvo nauja. „Iš pradžių norėjome pasivadinti „Tuščiagalvių šou“, kadangi vienas iš improvizacijos principų – būti tuščia galva, būti nepasiruošus, bet mes, matyt, numatėme, kad gali būti sėkminga, ir iš karto pagalvojome: ai, po to šauks – va, tuščiagalviai eina... Tada atsirado kitas pavadinimas“, – prisimena laidos svečias.

Tikriausiai visi esate susidūrę su tokia situacija: buvo koks nors konfliktas, tarkime, darbe, tu eini ir sakai: aš jam pasakysiu tą ir šitą, dabar aš atidarysiu duris ir pirmas pradėsiu varyti... Atidarai duris, o tau sako: labas, sėskis, padariau tau arbatos, norėjau tavęs atsiprašyti... Ir tu lieki toks... Todėl negali nieko susigalvoti, nes nežinai, kas bus – reikia eiti tuščia galva.

Pasak aktoriaus ir pedagogo, didžiausias „peilis“ improvizacijai – kritika, tad improvizuojantys aktoriai mokėsi nekritikuoti vienas kito ir priimti viską taip, kaip yra.

„Kritika ir improvizacija yra nesuderinami dalykai. Kritika visuomet yra apie tai, kas buvo, o improvizacija – apie tai, kas yra dabar. Mokėmės iš šitų klaidų ir pavykdavo nekritikuoti nei savęs, nei kito, viską priimti taip, kaip yra. Yra toks posakis: geriau, kaip yra, negu taip, kaip galėjo būti“, – pabrėžia A. Žebrauskas.

Vyras svarsto – gali būti, kad be „Pagauk kampą“ improvizacijų jis vis dar būtų teatre. A. Žebrauskas jau ilgą laiką dirba lektoriumi ir moko improvizacijos subtilybių. Improvizacija iš pagrindų pakeitė jo gyvenimo būdą – atsirado žymiai daugiau ramybės ir pasitikėjimo, tikėjimo tuo, kas esi, o baimė suklysti sumažėjo, nors ir niekur nedingo, neslepia jis.

Tuščia galva pataria būti ir reaguojant į gyvenimiškas situacijas

Dar vienas „Pagauk kampą“ improvizaciją kūręs aktorius – Arūnas Sakalauskas. Laidų vedėjas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas daugeliui asocijuojasi su komedija, tačiau žadą atima ir jo rimtieji vaidmenys.

„Tai buvo vienintelė laida, kurioje iš tikrųjų buvo smagu dirbti, kur niekas nesėdėjo ant galvos, buvai laisvas, juokeisi, tiesiog lūždavai. Tai davė laisvės, išmokome improvizuoti. Ir taip mokėjome improvizuoti, bet toji improvizacija nuo teatrinės šiek tiek skiriasi. Tai davė idėjų, kaip gali dirbti teatre šituo pasinaudojant.

<...> Kulikas [Andrius Kulikauskas – red. past.] arba Globys su gitara ką nors varydavo ir viskas – užpjauna ir tu varai. Na ir pradėjau nebebijoti, ir pataikydavau, ir dar taip gerai viskas išeidavo. Dabar nežinau, ar išdrįsčiau“, – kalba pašnekovas.

A. Sakalauskas tikina, kad stebėti „Pagauk kampą“ pasirodymų ateidavo vaikai, su kuriais jis dabar vaidina teatre, kiti nuolat matyti žiūrovai taip pat tapo aktoriais, o dabar jau yra apdovanoti ir „Auksiniais scenos kryžiais“.

„Viena iš pagrindinių taisyklių – negalima sakyti „ne“ ar neigti. Jeigu sako: „Einame į mišką.“ – „Ne, einame prie jūros“, tai tu trukdai istorijai vystytis. Svarbiausia negalvoti. Tikriausiai visi esate susidūrę su tokia situacija: buvo koks nors konfliktas, tarkime, darbe, tu eini ir sakai: aš jam pasakysiu tą ir šitą, dabar aš atidarysiu duris ir pirmas pradėsiu varyti... Atidarai duris, o tau sako: labas, sėskis, padariau tau arbatos, norėjau tavęs atsiprašyti... Ir tu lieki toks... Todėl negali nieko susigalvoti, nes nežinai, kas bus – reikia eiti tuščia galva, bet tai yra labai sunku“, – pripažįsta improvizacijos meistras.

Esminis dalykas – pasitikėjimas. Jeigu tu pasitiki savimi, tavimi pasitiki ir partneris, tai didžiulis dalykas, didžiulė energinė jėga, žinai, kad visą laiką pridengsi savo partnerį, o partneris pridengs tave.

Rimantė Valiukaitė dažniausiai pristatoma kaip aktorė su charakteriu – ji visada buvo viena ryškiausių improvizacijos šou „Pagauk kampą“ veidų.

„Nebijoti klysti, durnai atrodyti, pasistengti juokinti... Toks žanras nėra iš lengvųjų. Jis atrodo visiškai paprastas, tačiau kai išeini į sceną turėdamas galvoje tas visas taisykles, bet tuo pačiu būdamas laisvas, tuščia galva, visa tai suderinti iš tikrųjų ganėtinai sudėtinga.

Tai davė pasitikėjimo savimi ir laisvės, nebijoti klysti ar siūlyti nesąmonių, nes dažniausiai repetuojant normalų spektaklį pasiūlius nesąmonę kažkas išsivysto. Smagiausia būna, kai bekuriant atsitinka kažkas tokio, kas absoliučiai išmuša iš vėžių, prasideda nevaldomas juokas: ir tu žvengi, ir partneris žvengia, visi kolegos žvengia, visi žiūrovai žvengia iki ašarų. Tai galėdavo tęstis iki penkių minučių ar net ilgiau, supranti, kad viskas griuvo, bet tas bendro juoko ir supratimo, kad šitaip susimauta, jausmas iš tikrųjų nepakartojamas ir labai smagus“, – pasakoja R. Valiukaitė.

Būti pakviestam prisidėti prie profesionalios „Pagauk kampą“ komandos buvo didžiulis įvykis kaip ką tik baigusiam aktoriui, sako Audrius Bružas. „Tai buvo tramplynas. Jeigu, sako, pasaulis susikūrė po didžiojo sprogimo, tai mano karjera pradėjo kurtis po didžiojo improvizacinio sprogimo nuo „Pagauk kampą“ laikų“, – tvirtina vienas iš „Pagauk kampą“ teatro įkūrėjų.

Pasak A. Bružo, improvizacijos filosofija – partneriauti, kurti kartu ir siekti bendro tikslo, o smagiausia, kai tai gali daryti su kūrybišku partneriu, kuriam galima pasiūlyti kuo sudėtingesnių uždavinių.

„Esminis dalykas – pasitikėjimas. Jeigu tu pasitiki savimi, tavimi pasitiki ir partneris, tai didžiulis dalykas, didžiulė energinė jėga, žinai, kad visą laiką pridengsi savo partnerį, o partneris pridengs tave. Būnant scenoje ir maksimaliai pasitikint partneriu dingsta simpatijos, antipatijos“, – teigia aktorius.

Kaip A. Bružas kovojo su nesėkmėmis, kurių improvizuojant išvengti neįmanoma? Paprastai – tiesiog sau neleisdavo užsidėti susimovimo naštos.

„Viskas priklauso nuo to, kaip tu į tai reaguoji: ar tu susimovei ir supratai, kad kitą kartą galima daryti kitaip, ar tu susimovei ir užsidėjau kubinį maišą susimovimo, kažkokių kvailų, durnų jausmų ir su jais eini. Kas man padėjo, kad sugebėdavau į tas situacijas reaguoti kaip į patirtis, tiesiog nesijaudinau. Jaudindavausi iki laidos, nemiegodavau, sapnuodavau laidą, kaip filmuojuosi...

Improvizuojant kiekvienas susimovimas, nepataikymas, pataikymas yra taškas; jeigu išlieki geros nuotaikos, žiūrovų akivaizdoje būni sveikos savivertės, pripažįsti, pats iš savęs pasijuoki, supranti, kad tai yra paradoksali situacija, bet <...> pagrindinis dalykas – aš bent pabandžiau, įgijau patirties, kitą kartą gal darysiu kitaip. Ir tai yra genialumas paprastume, tai būtent improvizacijos stebuklas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Plačiau – gegužės 23 d. laidos „Vakaras su Edita“ įraše. Laidos vedėjai – Edita Mildažytė ir Vytautas Rumšas jaunesnysis.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vakaras su Edita. Kultiniu reiškiniu tapęs improvizacijų šou „Pagauk kampą“
Pagauk kampą
Pagauk kampą
Pagauk kampą
Pagauk kampą
Pagauk kampą