Veidai

2020.06.07 10:25

Vidas Bareikis – apie tėvystę: tėtis išmokė nesavanaudiškumo, o iš sūnaus mokausi jautrumo

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.06.07 10:25

„Turbūt ne veltui meno ar verslo pasaulyje egzistuoja vadinamosios dinastijos – galbūt kartais vieno žmogaus gyvenimo nepakanka kokiai nors misijai įgyvendinti, reikia dviejų ar trijų“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Vidas Bareikis. Pasirinkti kūrėjo kelią jį įkvėpė tėvai, o visai neseniai savo talentus muzikiniame projekte pademonstravo ir jo sūnus.

– Pirmąjį birželio sekmadienį minime Tėvo dieną, kokią šios šventės prasmę ir reikšmę įžvelgiate jūs?

– Laikai keičiasi, kaip ir požiūris į atgyvenusį šeimos modelį, kai vaikais rūpinasi motinos, o tėčių pareiga – uždirbti pinigus, užtikrinti gerovę. Tėvas yra tarsi šeimos galva, bet kartu ir savotiškai atsiribojęs nuo šeimos. Ši šventė man įgauna naują prasmę, kai matau tėčius, einančius tėvystės atostogų, besirūpinančius savo vaikais.

Aš ir pats juokais savo sūnui sakau, kad jis turi dvi mamas: mamą Jurgą ir tėtį-mamą. Jau nuo mažens Adui visuomet stengiausi skirti kuo daugiau laiko ir dėmesio. Ir pelnytai džiaugiuosi, jei mane šią dieną pasveikina. Visada pasveikinu savo tėtį, jiedu su mama man gyvenime padarė didžiausią įtaką.

Kiekvienas vaikas yra potencialus pasaulio čempionas, Lietuvos prezidentas ar tiesiog geras žmogus.

– Pasekėte tėvų pėdomis, ar, būdami meniškos prigimties, jie nebandė jūsų atkalbėti nuo muzikanto ir kūrėjo kelio bei rinktis, pavyzdžiui, advokato ar gydytojo profesiją?

– Mano tėtis Vidas Bareikis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) klasikinio dainavimo specialybę, vėliau dainavo Lietuvos ir užsienio teatrų choruose. Su laiku jis nuo muzikos nutolo ir dabar užsiima kita veikla. Mama taip pat buvo baigusi scenos menus.

Vienas seniausių mano vaikystės prisiminimų, kai aš, gal trejų ar ketverių, sėdžiu šalia mamos ant kėdės, per atlošą nieko nematau, tačiau girdžiu tėtį dainuojantį. Tai buvo vienas iš jo egzaminų LMTA. Beje, mano tėvai susipažino Lietuvių folkloro teatre, vėliau jame ilgai dirbo, tad neretai lankydavausi teatro repeticijose. Daug girdėjau įvairiausių sutartinių ir dainų.

Kai buvau šešerių, jie man švelniai pasiūlė stoti į Čiurlionio menų mokyklą. Patys būdami iš meno pasaulio, galbūt ir mane jame matė. Dabar jaučiuosi kaip jų pratęsimas. Mano tėtis pasidžiaugia, kad dalykus, kurių jis pats neįgyvendino, dabar realizuoju aš, kryptingai eidamas savo keliu. Ne veltui meno ar verslo pasaulyje egzistuoja tos vadinamosios dinastijos – galbūt kartais vieno žmogaus gyvenimo nepakanka kokiai nors misijai įgyvendinti, reikia dviejų ar trijų. Matau, kad ir mano sūnui įdomi scena, galbūt jis taip pat sukurs ką nors įdomaus ir taip pratęs mane.

Nemanau, kad verta eikvoti jėgas ir kovoti su progresu.

– Kokį patarimą ar pamoką, gautą iš savo tėvo, vertinate labiausiai?

– Tėtis išmokė daugybės dalykų, tačiau dažniausiai girdėdavau seną, gerai žinomą tiesą, kad negalima su kitais elgtis taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Šią pamoką išmokau ir stengiuosi visuomet įsijausti į kito žmogaus kailį, pagalvoti, kaip aš jausčiausi jo vietoje.

Pamenu, namie laikėmės tam tikro etiketo – tėtis visuomet sakydavo, kad reikia padėkoti už pusryčius ar pietus, pavalgius pristumti kėdę. Taip pat buvau išmokytas, kad, jei namie kas nors miega, nesvarbu, svečias ar namiškis, už jo poilsį atsakingi visi namie esantys. Tokie dalykai iš tiesų susiję su pagarba ir atidumu kitam, nesavanaudiškumu.

Beje, tėčiui esu dėkingas ir už aistrą sportui. Jis irgi gana sportiškas, pamenu, ir vaikystėje bėgiojau, darydavau atsilenkimus, o septynerių pradėjau lankyti karatė. Tėčiui esu dėkingas ir už vairavimo įgūdžius – jau ketverių, sėdėdamas jam ant kelių, pradėjau mokytis vairuoti, o po kelerių metų kokioje nors nuošalioje aikštelėje galėjau apsukti ratą ir savarankiškai, tėčiui sėdint šalia.

Suvokimas, kad turiu jam rodyti pavyzdį, ir mane verčia laikytis tam tikrų taisyklių.

– Prieš savaitę baigėsi ir televizijos projektas „Dainuokim kartu“, kuriame dalyvavote drauge su sūnumi. Savo socialiniame tinkle rašėte, kad drauge puikiai praleidote laiką, tačiau sūnaus spausti, kad taptų „žvaigždute“, tikrai nenorite.

– Tai nebuvo Ado debiutas, jis yra dainavęs viename vaikiškame miuzikle, pasirodęs kai kuriuose mano koncertuose. Tačiau ir aš, ir Ado mama Jurga, manome, kad neturime jo spausti, mes tik galime suteikti įrankius ir pasiūlyti galimybes, o ar jais pasinaudoti, sprendžia pats Adas. Kai pasiūlė mudviem dalyvauti projekte, aš su Adu pasitariau ir mes kartu nusprendėme pabandyti. Sūnų motyvavo dar ir tai, kad už dalyvavimą jis gaus tam tikrą atlygį.

Pats pamenu labai gražią patirtį, kai šešerių drauge su tėvais pradėjau darbuotis kalėdinėse šventėse mokyklose bei darželiuose. Tėvai būdavo Kalėdų Senelis ir Snieguolė, o aš – nykštukas. Ta mano karjera truko iki 14 metų, kai būti nykštuku pasidarė gėda, taigi tapau tiesiog muzikantu su labai gražiu kostiumu. (Juokiasi.)

Tada supratau, kad iš savo amato galiu užsidirbti ir pats įgyvendinti savo svajones. Ir aš Adui suteikiu galimybių užsidirbti, kad suprastų, jog keleri metai muzikos mokykloje mokantis groti gali duoti rezultatų.

Apskritai projektas dovanojo nuostabių patirčių – abu į šalį padėję telefonus, kartu kūrėme, filmavome, tarėmės, o karantino sąlygoms švelnėjant, kartu keliavome į įrašų studiją, kur buvo įrašyti pirmieji studijiniai Ado įrašai.

Dainuokim kartu VI laida. Vidas ir Adas Bareikis – „Raudoni taškai“

Manau, jis tikrai daug išmoko. Ir džiaugiuosi, kad turėjome tokią galimybę, nes tai buvo kokybiškai drauge praleistas laikas. Man tai labai svarbu. Televizoriaus žiūrėjimas kartu nesikalbant ar buvimas tame pačiame kambaryje naršant, mano manymu, dar nėra kokybiškas laikas. Aš visada stengiuosi įsigilinti į jo aktualijas, stengiuosi bent pusvalandžiui prisėsti ir pasižiūrėti, kaip jis žaidžia mėgstamą kompiuterinį žaidimą, ar panašiai. Svarbiausia su vaiku užmegzti dialogą ir kalbėtis.

Dainuokim kartu! III laida. Vido ir Ado Bareikių surengtas pižamų vakarėlis

Ne veltui meno ar verslo pasaulyje egzistuoja tos vadinamosios dinastijos – galbūt kartais vieno žmogaus gyvenimo nepakanka kokiai nors misijai įgyvendinti, reikia dviejų ar trijų.

– Yra nuostata, kad į vaiką reikia žiūrėti kaip į sau lygų, o kai kurie tėvai netgi pabrėžia, kad su savo atžalomis bendrauja kaip su suaugusiais žmonėmis. Kokio principo bendraudamas su sūnumi laikotės jūs?

– Būna tėvų, kurie savo vaikams išsipasakoja apie sunkumus gyvenime, tikisi iš jų paguodos, tačiau nemanau, kad vaikui reikia užkrauti tokią atsakomybę – tai per didelė našta jų mažai nervinei sistemai. Nesuprantu aš ir tų tėvų, kurie vaikui kartoja, kad jis – vienintelė jo gyvenimo prasmė ir esmė. Manau, tai savotiškas atsakomybės vaikui užkrovimas, nes vaikas turbūt jaučiasi negalintis suklysti ir nuvilti tėvų.

Be to, labai nemėgstu savininkiškumo. Tai klaidinga, ydinga ir negarbinga. Vaikai – būsimos asmenybės, kuriems reikia duoti tinkamus įrankius, bet svarbu žinoti, kada pasitraukti. Vaikai nėra vanduo kibire, jie – upė. Kad ir kaip bandysi ją formuoti ar užtvenkti, ji vis tiek tekės savo vaga. Nereikia nuo to bėgti, reikia vaikus paleisti.

Vaiką reikia gerbti, kad ir kiek jam metų. Kiekvienas vaikas yra potencialus pasaulio čempionas, Lietuvos prezidentas ar tiesiog geras žmogus. Ir tėvai prie to prisideda. Vaikai yra didelė jėga, ypač dabar, kai jie gali naudotis socialinėmis medijomis ir daryti įtaką bendraamžiams. Jei mano dvylikametis išauklėtas taip, kad pagarbiai, etiškai elgiasi socialiniame tinkle ir rodo tinkamą pavyzdį, tai jau gerai.

Dainuokim kartu! II laida. Vidas ir Adas Bareikiai – „Mergaitė iš kosmoso“

– Gal ir į tai, kad vaikai labai daug laiko praleidžia naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, žvelgiate gana tolerantiškai?

– Nemanau, kad verta eikvoti jėgas ir kovoti su progresu. Žinoma, su kiekvienu žingsniu į priekį atsiranda ir tam tikros taisyklės. Tarkime, per karantiną mokydamasis nuotoliniu būdu sūnus ir taip labai daug laiko praleisdavo prie kompiuterio. Džiugu, kad jau nebereikėdavo sakyti, kad laisvalaikiu jis turėtų susirasti alternatyvią veiklą kompiuteriniams žaidimams, kurie yra jo aistra. Jis pats eidavo į lauką ir kuo nors kitu užsiimdavo. Kad vaikas tai suprastų, svarbiausia kalbėtis.

Negalima tiesiog primityviai drausti ir nebandyti jo suprasti. Mūsų karta užaugo be telefono, bet mano sūnaus karta, dabartiniai dvylikamečiai, kitokio gyvenimo nematė. Jiems nesuvokiama, kad gali būti kitaip – tai jų buities dalis. Taigi reikia kalbėtis ir ieškoti susitarimų.

Vaikai nėra vanduo kibire, jie – upė. Kad ir kaip bandysi ją formuoti ar užtvenkti, ji vis tiek tekės savo vaga.

– Dažnai kalbamės apie tai, ko tėvai išmoko vaikus, kokių patarimų duoda, papasakokite, ko jus išmokė sūnus.

– Mano sūnus paveldėjo daug gerų savo mamos Jurgos savybių, tarkime, yra gana jautrus, įsiklausantis. Stebiu jį ir to mokausi. Suvokimas, kad turiu jam rodyti pavyzdį, ir mane verčia laikytis tam tikrų taisyklių. Visuomet mokiau sūnų tvarkingumo, tad dabar pastebiu, kad prieš miegą jis visuomet preciziškai susilanksto drabužius. Rodos, galėčiau elgtis kitaip, bet juk noriu sūnui išugdyti tam tikrus įpročius.

– Beje, neseniai duotame interviu pasakojote, kad drauge vasarą ketinate statyti namelį medyje. Gal jau pradėjote?

– Aš labai norėjau, bet Adas pasiūlė verčiau susisiekti su tais, kurie tai jau yra darę ir turi patirties. Matyt, kalba iš patirties, nes jau yra matęs, kaip mano užsidegimas atlikti kai kuriuos buities darbus virsta fiasko. (Juokiasi.) Aš esu iš tų, kurie pirmiausia kerpa ir tik tada pagalvoja, kad reikėjo pamatuoti. Mano sūnus kitoks – geriau dešimt kartų pamatuos ir tik tada kirps. Tai dar viena jo savybė, kurios mokausi. Taigi namelio medyje idėjos nepamirštu, tik veikiausiai tai darysime ne savo rankomis. Bet gal būsime geri pagalbininkai.

Dainuokim kartu! Vidas ir Adas Bareikiai – „Pažiūrėk į mane, Mama“
Dainuokim kartu IV laida. Vidas ir Adas – „Battle tarpusavyje“

Taip pat skaitykite