Veidai

2020.06.05 07:55

Ant operacinio stalo kūną tobulinosi ir Robertas Kalinkinas: reikia atsisakyti stigmų, kad tai nevyriška

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.06.05 07:55

„Mano tikslas problemos akivaizdoje niekada nebuvo slėptis ar bėgti. Man žymiai įdomiau ją išspręsti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako drabužių kūrėjas Robertas Kalinkinas. Už karantino laikotarpį, per kurį dėl darbo krūvio teko miegoti ir biure, jis nesitiki gauti metų tėvo titulo, bet, anot jo, tikslas padėti medikams ir kitiems buvo svarbesnis už neplanuotas atostogas su šeima.

Verslo žmonės jau laukė finansinės krizės, įsitikinęs R. Kalinkinas, tik buvo klausimas, kada ir kokia forma ji ateis. O atėjo per kvėpavimo takus. Kaip ir daugumai, verslininkui tai – pirmas karantinas gyvenime, pirmi suvaržymai, kardinaliai pakeitę sprendimus ir netgi požiūrį į daug ką.

„Baimės, kaip išgyventi, nėra ir nebuvo todėl, kad susidūrus su tokiais sunkumais jie ir moko tave, ką ir kaip reikia daryti. Man visai patiko, kad teko spręsti tokį šabakštyną, ieškoti būdų, kaip išgyventi“, – pažymi jis.

R. Kalinkinas buvo vienas pirmųjų dizainerių, kuris, trūkstant kaukių, suskubo jas siūti – ir ne vien tam, kad parduotų. Atrodė svarbu tokio iššūkio akivaizdoje galvoti ne vien apie savo pelną, bet ir kaip padėti medikams, kuriems karantino pradžioje gyvybiškai trūko apsaugos priemonių.

„Pirma mintis buvo visiškai komercinė – kad žmonėms tikriausiai reikės kaukių. Niekas neįsivaizdavo, kokių ir kokiais kiekiais. Reikėjo suktis iš padėties ir galvoti: žmonės nepirks pavasarinių suknelių, o buvo tik atvažiavę nauji gaminiai, sudeginti visi apyvartiniai pinigai. Bam – viskas užsidaro, niekas nedirba, niekam nieko nereikia. Ir tada reikėjo sugalvoti, ką pardavinėti, ko žmonėms tikrai reikia ir ką jie bandys gauti internetu – tai buvo kaukės.

Kai pirmą dieną pardavėme įprastą savaitės pardavimų normą, supratome, kad tai ne tik galimybė šiuo sunkmečiu išlaikyti verslą, neatleisti darbuotojų, mokėti jiems atlyginimus ir panašiai – tai taip pat galimybė kažkam padėti“, – pasakoja pašnekovas.

„Frontas“ – taip tą karui prilygstančią karantino pradžią vadina dizaineris. Iš šito fronto jis kone kasdien pranešdavo naujausias žinias, pasakojo, kaip tiekėjai rietimais siunčia audinius, kaip siuva kelios dešimtys siuvyklų, kaip netgi buvo bandoma sukurti savo – lietuvišką – filtrą respiratoriams. R. Kalinkinas sako su būriu savanorių ir kolegų rinkęs ne pinigus, o žmonių gabumus, užsispyrimą ir norą padėti. Per kelis mėnesius buvo pasiūta kone pusė milijono kaukių, o kur dar chalatai ir kombinezonai – didžioji dalis šių priemonių nemokamai išdalinta medikams.

Metų tėvo titulo už šitą laikotarpį tikrai negausiu. Apmaudu ir gaila, bet pasisveri galvoje, kad prioritetas ir tikslas, kuris tuo metu buvo iškeltas, kaip baisiai beskambėtų, svarbesnis ir didesnis, nes jis galėjo ir tikriausiai turėjo įtakos šimtams tūkstančių šeimų.

„Mano tikslas problemos akivaizdoje niekada nebuvo slėptis ar bėgti. Man žymiai įdomiau ją išspręsti, net jeigu ir skausmingai. Aš vadovaujuosi keliomis taisyklėmis: geriausias būdas užčiaupti žmones – dirbti arba performinti geriau ir tada niekam nieko nereikės įrodinėti, ir, antras dalykas, negalima paleisti „geros“ krizės.

Tai yra pamoka, gyvenimo mokykla – taip atsitinka ir taip gali atsitikti vėl. Gali būti rotaviruso protrūkis, visi sėdės ir tries namuose, dar kas nors atsitiks. Tai vėl pasikartos – mes žinome, kad tikrai pasikartos, tik galbūt kitaip. Mes savo verslą pradėjome 2008 metais per krizę. Aš buvau daug jaunesnis ir man tuo metu ta krizė neatrodė tokia baisi. Mano tėvai per tą krizę beveik neteko verslo, bet aš tuo metu nesupratau, kaip tai vyksta ir atsitinka – aš tuo metu pradėjau savo verslą. Man atrodė, kad geras laikas pradėti verslą per krizę“, – prisiminimais dalijasi laidos herojus.

Tada, prieš dvylika metų, kai po krizės daug kas bankrutavo, dizaineris matė galimybę. Kad ir sunkiai, bet kūrė savo vardą, atidarė parduotuvę. Dabar, būdamas jau patyręs verslininkas, R. Kalinkinas neabejoja, kad daug kas šios krizės neišgyvens, o žmonės gręšis į tuos, kas ištvėrė. Tai bus lyg kokybės ženklas, kad verslas buvo pakankamai stiprus viską ištverti.

Robertas Kalinkinas apie darbą per pandemiją: baugu, bet ne būti su šeima, o padėti tūkstančiams, buvo svarbiau

„Mes tikriausiai buvome viena iš tų įmonių, kurios per karantiną nesusigadino reputacijos. Ir tai nėra pajamos – tai su laiku grįš į mūsų sąskaitą, kažkas kažkada pasakys: jo, ta chebra nepasidavė, tą padarė, tą padarė. Mes krūvą pinigų investavome į kaukes, dalinome jas nemokamai, davėme iškarpų žurnalams, kad žmonės galėtų išsikirpti ir siūti patys, filmavome vaizdo įrašus ir panašiai. Visa tai yra investicija ir padėka vartotojui, kuris dešimt metų mus palaikė – pirko ir išlaikė mūsų verslą“, – sako jis.

Atsiradus vaikams suskydo

Vienintelis dalykas, dėl ko drabužių kūrėjas gailisi, kad per mažai laiko pastaruoju metu galėjo skirti šeimai – žmonai Agnei, ketverių su puse sūnui Markui ir pusantrų metukų dukrytei Marai. Kol dauguma draugų ir pažįstamų džiaugėsi neplanuotomis atostogomis su šeima, R. Kalinkinas ir toliau kovojo savo fronte. Per šiuos kelis mėnesius vyras sako neturėjęs nė vienos išeiginės dienos, todėl laiko šeimai visai nebuvę.

„Metų tėvo titulo už šitą laikotarpį tikrai negausiu. Apmaudu ir gaila, bet pasisveri galvoje, kad prioritetas ir tikslas, kuris tuo metu buvo iškeltas, kaip baisiai beskambėtų, svarbesnis ir didesnis, nes jis galėjo ir tikriausiai turėjo įtakos šimtams tūkstančių šeimų. Aš motyvavau save tuo, kad geriau mano verslas eis į minusą, bet aš turėsiu švarią sąžinę.

Galbūt vaikai nepamatys manęs vakarais arba mes neskaitysime pasakų, neisime su Marku statyti dar vieno namelio ar žaidimų kampo, bet tai trumpas laiko tarpas – pusantro ar du mėnesiai, kai aš investuosiu save ir savo gabumus kažkur kitur. Aš turiu labai didelį palaikymą šeimoje. Mano žmona yra nuostabus žmogus, ji mane labai labai palaiko“, – tikina verslininkas.

R. Kalinkinas pasakoja, kad šiuo laikotarpiu jam net buvo tekę nakvoti biure – kartais paprasčiausiai grįžti namo neapsimokėdavo. „Žinai, kad nuo keturių ar šešių ryto reikės keltis ir daryti tą patį. Tu nebeturi tam jėgų. Nenori grįžęs graudintis, kai vaikai tave pasitiks ir džiūgaus, kad grįžai ir gal rytoj neisi į darbą. Nes tu žinai, kad eisi į darbą“, – kalba laidos herojus.

Su būsima žmona Agne jis susipažino vos aštuoniolikos, Agnei tuo metu buvo kiek daugiau. Po kelerių metų pora susituokė, pradėjo kartu dirbti, laukdamiesi pirmojo kūdikio drauge pristatė drabužių kolekciją. Dešimtmetį skaičiuojančiai santuokai, pasak R. Kalinkino, jokios krizės nepakenkė – netgi sustiprino. Augęs darnioje šeimoje, mokytas, kad svarbiausia gyvenime yra ryšys, santykis, atsakomybė, vyras sako nuo paauglystės žinojęs, kad būtinai turės šeimą ir vaikų.

„Mes su Agne tik dar kartą įsitikinome, su kokiais žmonėmis pasirinkome būti poroje. Ji žino, ką aš stengiuosi padaryti dėl mūsų ir dėl kitų, ji lygiai taip pat stengiasi dėl manęs. Pavyzdžiui, mano Agnė negamina vakarienės – jai nepatinka. Namuose tai visą laiką darau aš. O čia – babam, reikia viską daryti, ir dar reikia būti kūrybiškam, jei pasibaigė grietinė, bulvės, kruopos, nenueisi nusipirkti, o veža dvi dienas. Tai buvo išbandymų metas, bet, žiūrėk, pramoko gaminti ir puikiai sekasi.

Visą laiką žinojau, kad noriu turėti vaikų, juos auklėti ir mokyti; noriu turėti artimų draugų ratą, su kurių vaikais elgsiuosi taip pat, kaip su savais. Ir kai subrendi, supranti, kad apskritai nėra svetimų vaikų – jie visi yra tavo, tu su visais stengiesi elgtis vienodai, nes tai yra šansas išugdyti naują kartą, kuri neturės tų problemų, kurias turėjome mes ar mūsų tėvai“, – teigia R. Kalinkinas.

Tiesa, vaikai į Kalinkinų šeimą atėjo nelengvai. Kadaise pora net galvojo apie įsivaikinimą ar rimtą medicininę intervenciją, kad galėtų susilaukti atžalų.

„Markas, po tiek bandymų, gimė pačiu netinkamiausiu metu – įsivažiuojant verslui, kai jam reikėjo atiduoti labai daug jėgų. Tas vežimėlio su krūviu stūmimas sunkus, paskui truputį lengvėja. Jis gimė kaip tik tada, kai mes buvome labai užsiėmę, turėjome daug įsipareigojimų. Tai buvo mūsų kolekcijos pristatymo antroji savaitė: krūva rėmėjų, pozicijų, laikas atidirbti žmonėms, kurie į tave investavo. Vien pamojuoti vėliava, kad laimėjome, neužtenka. Jis gimė, o čia krūvą darbų reikia daryti. Nuo trečios savaitės jis augo su mumis ir mašinoje, ir siuvykloje, yra miegojęs ant audinių rulonų...

Ir Markas dar pasitaikė toks bernas, kurį aš iki trejų su puse metų migdžiau ant rankų kiekvieną vakarą. <...> Tai buvo sunkus laikotarpis, mums tuo metu atrodė, kad tikriausiai taip yra visiems. Su antru vaiku supratome, kad, žiūrėk, užsirovėme ant daug paprastesnio modelio“, – prisimena dizaineris.

Kai žmonai tik vėl po beveik ketverių metų pavyko pastoti antrą kartą, abu nusprendė, kad verslas nėra svarbesnis už šeimą – dukrytės Maros jie netampys po siuvyklas ir nemigdys tarp audinių rietimų. Todėl dabar svarbiausias Agnės darbas – būti mama.

Iš manęs visą laiką šaipėsi dėl mano gan didelės krūtinės, didelių spenelių. „Robkė turi papus.“ Na, turiu, tai ką man daryti? Aš gi jų nenusipirkau, tai nebuvo prastas pasirinkimas parduotuvėje, klaida perkant internetu. Taip atsitiko, taip yra.

„Kas tiksliai pasikeitė po to, kai atsirado vaikai, – man galbūt suskydo galva. Aš nebegaliu žiūrėti jokių filmų, kuriuose rodo baisią vaikų realiją, stengiuosi save izoliuoti nuo įvairių laidų arba feisbuko postų apie sergančius vaikus. Ne dėl to, kad man nerūpi – dėl to, kad man rūpi per daug ir aš nebesusitvardau, man yra per sunku. Mane užpuola momentinė depresija, kad viskas labai beviltiškai blogai. Aš stengiuosi į tai nežiūrėti“, – atvirauja žinomas vyras.

Dėl per didelės krūtinės gulėsi ant operacinio stalo

Užtat vis dažniau jam norisi kalbėti ne apie grožį ar populiarumą, o apie diskriminaciją – diskriminaciją dėl išvaizdos, kai vienam esi per storas, kitam – per aukštas, o trečiam atrodai nevyriškas.

„Iš manęs visą laiką šaipėsi dėl mano gan didelės krūtinės, didelių spenelių. „Robkė turi papus.“ Na, turiu, tai ką man daryti? Aš gi jų nenusipirkau, tai nebuvo prastas pasirinkimas parduotuvėje, klaida perkant internetu. Taip atsitiko, taip yra“, – pabrėžia pašnekovas.

Diskriminaciją dėl svorio ir išvaizdos ypač junta moterys – galbūt tai dizainerį paskatino sukurti pirmąją didesnių dydžių drabužių kolekciją, kurią pristatys apvalesnių formų manekenės. Drabužių kūrėjui, turbūt kaip niekam kitam, rūpi kūnas, bet mados pasaulyje taip pat atėjo laikas perversmui.

„Visada sakiau: nevertink žmogaus pagal tai, kaip jis atrodo. Gali galvoti, kad jis apsileidęs, neprisižiūrintis, tau gali tai kelti įvairių emocijų – blogų arba gerų. Bet tai, visų pirma, nėra tavo reikalas. Juo labiau, tu nežinai background`o.

Kai į mūsų parduotuvę ateina žmonės, visi sako: aš sau nepatinku, per stora... Tai yra jos nuomonė ir aš visai nebandau jos perkalbėti. Jeigu ji jaučiasi stora, tai yra jos teisė. Tegu taip ir jaučiasi, galbūt tai pastūmės ją keistis. Ir jeigu aš vyniosiu į cukraus vatą: baik tu, tu nuostabi, graži... Sakau: yra kaip yra, jeigu jums taip patinka, gerai, jei nepatinka – taisykite. Iš mano pusės patarimai yra tik tokie: tinka ar netinka“, – pasakoja R. Kalinkinas.

Pastarieji keleri metai dizaineriui apskritai tapo pokyčių laiku. Daugiau dėmesio jis skyrė ir sau – susirūpino sveikata bei išvaizda. Intensyvus darbas užaugino papildomų kilogramų, o kai sustreikavo nugara, teko leistis stiprius vaistus ir kone mėnesį gulėti surakintam lovoje, verslininkas suprato, kad atėjo laikas keistis. Atsisakęs nesveiko maisto per tris mėnesius jis atsikratė dešimties kilogramų, tačiau teko praverti ir plastinės chirurgijos specialisto kabineto duris.

„Aš atėjau su krūtinės problema ir esu labai patenkintas. Galvoju, kodėl to nepadariau anksčiau? Reikia atsisakyti tų stigmų, kad tai nevyriška. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, o mano gyvenimo ritmas toks, kad aš geriau du mėnesius pabūnu su tvarsčiais ir paskui džiaugiuosi. Viskas, ką darausi ar darysiuosi ateityje su savimi, yra dėl manęs – ne dėl Agnės ar kitų žmonių. Viskas tam, kad aš savo gyvenimą nugyvenčiau fainiai, o ne galvočiau, kad veido valymo procedūra skamba nevyriškai. Ką – mano oda nesikemša?“ – kalba R. Kalinkinas.

Gyvenimą tikrai galėsime dalinti „iki karantino“ ir „po jo“, sako drabužių kūrėjas. Kiekvieno galvoje prasideda naujas etapas, vyksta perversmai – krizė atvėrė akis ir jam.

„Per šią krizę labai gerai pamačiau aplinkinių žmonių tikrąsias spalvas. Pamačiau labai daug apsimetėliškų socialių verslų ir tiek daug pasislėpusių herojų, kad atsivėrė akys. Aš dabar žinau, į kurias parduotuves tiesiog niekada neisiu, net jeigu po krizės jos gyvens puikiai ir toliau. Todėl, kad jų požiūris į vartotoją, klientą ar netgi į žmogų yra griežtai prieš viską, apie ką mes kalbame demokratinėje valstybėje.

Ir atvirkščiai – yra tokių įmonių ir verslų, kuriems aš niekada nerašydavau, nes jie man atrodė arba nepakankamai pelningi, kad galėtų jungtis, arba per dideli ir jiems bus įdomu. Bet jie mus nustebino padėdami tyliai, prašydami neviešinti. Yra visiškai skirtingų svarstyklių pusių. Buvo visokių variantų, bet į pasaulį pažiūrėjau visai kitomis akimis“, – tikina pašnekovas.

Plačiau – gegužės 30 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Robertas Kalinkinas apie darbą per pandemiją: baugu, bet ne būti su šeima, o padėti tūkstančiams, buvo svarbiau
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt