Veidai

2020.05.29 05:30

50 metų LRT dirbusi Teta Beta atsisveikina su eteriu: negyvenau kaip kruopščiai prižiūrima orchidėja

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.05.29 05:30

„Visokio gyvenimo mačiau ir tikrai nenugyvenau kaip orchidėja, kruopščiai prižiūrima, tačiau profesine prasme visada buvau labai laiminga“, – portalui LRT.lt sako visų mylima Bernadeta Lukošiūtė-Teta Beta, gegužės paskutinę dieną atsisveikinanti su viena iš didžiųjų savo meilių – radiju, kurio eteryje dirbo penkis dešimtmečius.

– Ne kartą sakėte, kad radijas, o ne televizija yra didžioji jūsų meilė. Gegužės 31-ąją LRT RADIJO eteryje – paskutinė „Tetos Betos viktorina“, kaip jaučiatės atsisveikindama su klausytojais?

– Turbūt labiausiai man trūks adrenalino, bent jau kol organizmas pripras ir supras, kad jau viskas. Tiesioginis eteris man visuomet patiko, ypač „Tetos Betos viktorina“, kur kiekvienas sekmadienis kaip premjera, kuriai kaskart ruošiesi iš naujo. O eteryje nuolat tiesiogiai bendrauju su klausytojais, tad adrenalino pasigamina dar daugiau – po transliacijos išeinu gerokai išraudusi. Tačiau atėjo laikas atsisveikinti, esu dėkinga likimui, kad neužpuolė senatvinė demencija, kad balsas ir atmintis leido taip ilgai dirbti.

Derindamiesi prie radijo gyvenome asmeninį gyvenimą, auginome vaikus.

– Į LRT atėjote prieš 50 metų, kaip prisimenate savo pirmuosius darbus?

– Nors tuo metu jau buvau metusi aktorinio meistriškumo studijas, šviesaus atminimo kurso vadovas režisierius Vytautas Čibiras paskatino dalyvauti diktorių atrankoje – jam atrodė, kad radijuje man gerai seksis. Į diktoriaus vietą tada pretendavo šimtai žmonių, tačiau po itin griežtos trijų etapų atrankos darbą gavome tik aš, Regina Jokubauskaitė ir Aleksas Anikinas.

Manau, kad dėstytojas buvo teisus – būtent radijas, ypač toks, koks jis buvo anksčiau, mane itin žavėjo. Dabar kiek gaila, kad jis darosi panašus į televiziją, nes man labiausiai ir patiko ta savotiškai asmeniška, intymi atmosfera. Niekada nemaniau ir dabar nenoriu galvoti, kad manęs klausosi daugybė žmonių, visuomet jaučiausi taip, tarsi kalbėčiausi tik su vienu klausytoju. Ta atmosfera – man arčiausiai širdies.

Iš tiesų, į LRT atėjau būdama labai jauna, su atvira širdimi ir veržlumu. Kartu su aktoriumi Sauliumi Sipaičiu vedėme laidą „Jaunimo banga“, „Moksleivių popietę“, su Juozu Šalkausku transliavome pirmąją po nepriklausomybės atkūrimo vykusią Pasaulio lietuvių dainų šventę iš Kalnų parko, įvairius ansamblių vakarus.

Labai svarbūs mano gyvenime buvo ir skaitymai akliesiems bei susitikimai su žmonėmis, į kuriuos vykdavome su aktoriumi Česlovu Stoniu skaityti jo publicistinių kompozicijų „Kuo tu vardu, mama?“ apie skriaudžiamus vaikus.

Gyvenimas tuo metu buvo labai intensyvus, o diktorių gyvenimas sukosi apie darbus, kurie vyko ištisą parą, taigi dirbdavome pamainomis – tai iš ryto, tai vakare ar naktį. Derindamiesi prie radijo gyvenome asmeninį gyvenimą, auginome vaikus.

50 metų LRT dirbusi Bernadeta Lukošiūtė-Teta Beta atsisveikina su eteriu ir klausytojais

Pasakos – visa gyvenimo išmintis, esmė.

– Eteryje dirbote ir Sausio 13-osios naktį, esate apdovanota Sausio 13-osios medaliu Už nuopelnus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Tikriausiai tai vienas iš tų dalykų, kurie labiausiai įsirėžė į atmintį.

– Niekada nebuvau oficialia Sąjūdžio veikėja, tačiau visuomet prisidėdavau – jei reikėdavo rinkti parašus, eidavau pas žmones, kabindavau skelbimus ir diktorių skelbimų lentoje... Sakau, kad buvau savotiška darbininke.

Pamenu, Baltijos kelio dieną viešėjau gimtojoje Viduklėje, su vaikystės drauge Danute, jos mama, ponia Maryte ir vyru Gintautu sėdome į jo automobilį, tais laikais vadintą viliuku (GAZ 69 – LRt.lt), ir išskubėjome. Kažkur ties Ukmerge sykiu su visais susikibome rankomis. Sausio 13-oji – svarbus lūžis mūsų šalies istorijoje, esu dėkinga likimui, kad ir tą naktį galėjau būti eteryje.

Visokio gyvenimo mačiau ir tikrai nenugyvenau kaip orchidėja, kruopščiai prižiūrima.

– Tiesa, kad, pasibaigus transliacijai, išėjusi iš radijo studijos užsipuolėte desantininką?

– Tiesa. Aš gana melancholiškas žmogus, turbūt ir manęs klausantis atrodo, kad esu romantikė, bet iš tiesų esu ganėtinai smarkaus temperamento – esu žemaitė, o pagal zodiaką dar ir Avinas. Tąnakt eteryje dirbome drauge su Algimantu Saduku, pasakojome, ką mums pranešė skambinę žmonės, ką matėme ar girdėjome LRT.

Kai aparatinėje dirbusi Zina Sesickienė pasakė, kad mūsų eteryje nebesigirdi, o transliacija nutraukta, eidama link durų susimąsčiau – išvaro iš mano studijos, kaip aš galiu išeiti nė pusės žodžio netarusi? Prie durų išvydus su visa ekipuote ir ginklu stovintį desantininką paėmė siutas, pratrūkau. Jis užsimojo trenkti ir panašu, kad galėjo stipriai sužaloti, tačiau kolegos laiku ištraukė.

Taigi, galbūt žmonių susikurtas tam tikras mano įvaizdis klaidinantis. Esu aš žmogus, visko per tuos metus patyręs: ir meilę, ir išdavystę, ir nuoskaudą, ir pažeminimą... Tačiau juk nesitempsi visų patirčių kaip maišo akmenų ant pečių į kitus metus. Bent jau aš nesitempiu – verčiau tegul lieka viskas praeityje tarsi dulkės.

Galiu valandų valandas ką nors veikti nepratardama nė žodžio – labai mėgstu tylą.

– Sakote, visko gyvenime būta, tačiau savo patirtis esate linkusi pasilikti sau, mažai apie jas pasakojate interviu ar televizijos laidose...

– Manau, kad visiškai atsiverti – savotiškas jaunystės paklydimas. Kuo toliau, tuo labiau norisi viską pasilikti sau. Kaip ir sakiau, visokio gyvenimo mačiau ir tikrai nenugyvenau kaip orchidėja, kruopščiai prižiūrima. Nesuprantu, kaip dabar visas patirtis tiesiog imti ir išpasakoti? Be to, visuomet kalbėdamas apie save pamini ir žmones, artimuosius, galbūt netgi tuos, kurie nebuvo tau draugiški ar ne visada gero linkėjo, o ir mano sūnus paveldėjo iš manęs uždarą būdą, tad niekada nemėgo viešumo. Tai yra mano gyvenimas, tegul jis ir lieka man.

– Paminėjote sūnų, nejaugi jis nesidžiaugė, kad jo mama – daugelio mylima Teta Beta? O ir jo tėtis buvo radijo diktorius, aktorius, vaidinęs populiariame televizijos seriale „Petraičių šeima“ Pranas Stankevičius.

– Mano sūnus gerai mokėsi, elgėsi, tačiau buvo pravardžiuojamas Labanaktuku ir dėl to labai krimtosi. Todėl prašydavo mūsų neiti į mokyklą, į tėvų susirinkimus. Jis norėjo būti vertinamas už tai, koks yra, o ne todėl, kad jo tėvai dirba televizijoje. Ir aš tam pritariu. Man nepatinka, kai žiniasklaidoje rašoma apie kokį nors kad ir labai talentingą žmogų, tačiau akcentuojami ne jo pasiekimai, o žinomi tėvai.

Liūdniausia, kad ir patys žmonės neretai savo vertę matuoja netinkamai, pavyzdžiui, prabangiais automobiliais ar vilomis. Nesakau, kad reikia dardėti zaporožiečiu, žmogus gali važinėti puikiausia mašina, gyventi gražiausiame name, dėvėti brangiausius drabužius, tačiau tai neturi būti jo vertės matas, tai nesuteikia teisės jam niekinti kitų ar žiūrėti iš aukšto.

Labai teisingą mintį Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai“ veikėjas Junatanas pasakė savo broliui Skrebučiui apie tai, kad svarbiausia išlikti žmogumi, nes kitaip būsi šlamštas. Beje, šią knygą rekomenduoju tėvams skaityti su savo vaikais, ypač jei norite pasikalbėti apie mirtį.

Profesine prasme visada buvau labai laiminga.

– Vesdama laidas „Labanakt, vaikučiai“, „Labanaktukas“ penkis vakarus per savaitę vaikams skaitėte pasakas, tačiau sakėte, kad pati pasakas atradote tik tapusi Teta Beta, tiesa?

– Augau mažame Viduklės miestelyje, tad žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį, jei tik turėdavome laisvo laiko, kiauras dienas leisdavome lauke. Vasarą visuomet lakiodavome basi, dviračiais važinėdavomės žvyrkeliais, kartais pasileidę rankas ar kojas ant vairo susikėlę. Kai kurie randai iki šiol išlikę.

Taip pat žaisdavome sviediniu, klases, leisdavome laiką prie Maigės upeliuko, kuris toks seklus, kad vos kulkšnis siekdavo. Žinoma, padėdavome tėvams daržus ravėti, uogas skinti, pasileisdavome į Jūkainių miškus riešutauti ar grybauti. O ir su lėlėmis ganėtinai ilgai, galbūt net iki penktos klasės, dar žaidėme. Su bičiule Danute ir jos sese iš kartono išsikirpdavome po lėlę, o tada joms sukneles piešdavome.

Pamenu, mamos darželiai labai gražūs būdavo, o jei pro juos vingiuojantį skruzdėlyno taką aptikdavau, galėdavau valandą į jį žiūrėti. Vaikystėje gyvenome labai turiningą ir įvairų kasdienį gyvenimą. Skaityti vėliau taip pat pradėjome, tačiau iš pradžių skaitėme jokios sistemos neturėdami.

Dar ir dabar menu, kokį įspūdį paliko gal septintoje klasėje perskaityta Emily Bronte knyga „Vėtrų kalnas“. Vėliau mano auklėtoja tapo šviesaus atminimo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Grabauskaitė, ji pradėjo kryptingai mus ugdyti. O pasakas atradau tada, kai savo sūnui pradėjau jas skaityti.

Labanaktukas. Laidoje vieši Ugnė Galadauskaitė

– Galbūt šiandien pasakas prieš miegą tėvai skaito vis rečiau, kaip manote, ar svarbus tas vakarinis ritualas?

– Pasakos – visa gyvenimo išmintis, esmė. Tėvai turėtų atrasti laiko tam vakariniam paskaitymui, pokalbiui prieš miegą. Pamenu, kad ir kokia pavargusi iš darbų grįždavau, visada vakarais sūnui skaitydavau. Galbūt dieną paklaustas, kaip jam sekasi, jis tik atsakydavo puse žodžio ir išlėkdavo, tačiau vakarais su knyga mes visuomet išsikalbėdavome, o galbūt ir skaitomas kūrinys pažadindavo įvairių minčių, tad jis atsiverdavo ir pasipasakodavo. Tas savotiškas ritualas prieš miegą, pokalbis – labai svarbus.

Aš gana melancholiškas žmogus, turbūt ir manęs klausantis atrodo, kad esu romantikė, bet iš tiesų esu ganėtinai smarkaus temperamento.

100 valandų Lietuvai. Susitikimas su Gustavu ir teta Beta

– Tačiau telefonai vaikams ir paaugliams šiandien atrodo svarbesni nei knygos ar pasakos. Galbūt turime susitaikyti su tuo, kad laikai keičiasi ir technologijos tampa svarbia gyvenimo dalimi?

– Turiu paprasčiausią telefoną, kuriuo tegalima paskambinti ar žinutę parašyti, negaliu tikėtis, kad tokiu naudosis ir mano šešiolikmetė anūkė – ne viduramžiais gyvename. Suprantu tėvų nerimą, tačiau svarbiausia, kad jie atrastų, kaip suderinti laiką, skirtą išmaniosioms technologijoms, ir tą, kuris skirtas kitoms veikloms, pavyzdžiui, knygoms.

Ir aš susimąstau, juk, kai anūkė buvo maža, skaičiau jai įvairiausias pasakas, vėliau, pamenu, gamindavau jai pietus virtuvėje, o ji man garsiai skaitydavo, kartais skaitydavome pakaitomis po vieną puslapį. Būdavo labai smagu. Tikiuosi, kad jos meilė knygoms išliks.

– Ne kartą sakėte, kad labai mėgstate skaityti, o kokios dar veiklos užpildo jūsų kasdienybę?

– Iš tiesų, skaityti labai mėgstu. Ir ne tik knygas, bet ir kultūrinę spaudą, pavyzdžiui, „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“, mielai sprendžiu kryžiažodžius, kartais galiu ilgam įnikti. Taip pat patinka kuistis kieme, prižiūrėti gėles. Galiu valandų valandas ką nors veikti nepratardama nė žodžio – labai mėgstu tylą.

– O sakoma, kad radijo laidų vedėjai dažnai būna labai kalbūs ir vadovaujasi principu „neduok valgyti, duok pakalbėti“.

– Aš ne iš jų. Mano sesuo gyvena Klaipėdoje, o brolis – tėvų namuose Viduklėje. Su laiku vis labiau džiaugiamės, kad vienas kitą turime, ir nė savaitės nebūna, kad telefonu nepasikalbame. Kai nuvykstu pas sesę į Klaipėdą, galiu susirinkti daiktus ir viena visai dienai išeiti prie jūros, į Melnragę ar Smiltynę. Niekada nesinešu jokio skaitymo – labai mėgstu saulę, taigi galiu išsitiesti ir visą dieną klausytis jūros ošimo, gamtos ir tiesiog būti.

Niekada nemaniau ir dabar nenoriu galvoti, kad manęs klausosi daugybė žmonių, visuomet jaučiausi taip, tarsi kalbėčiausi tik su vienu klausytoju.

– Rodos, šiandien kaip tik dažnas skundžiasi, kad nemoka būti tyloje, kad televizorius namuose bent jau kaip fonas turi būti įjungtas.

– Galiu apsieiti ir be to. Nesakau, kad nežiūriu televizoriaus, labai mėgstu skaityti detektyvus, mėgstu juos ir per televiziją žiūrėti, tačiau televizorius kaip fonas man nereikalingas. Tiesa, pastaruoju metu žiūrėdama televiziją vis dažniau pastebiu, kad ne visi kalbantieji eteryje paiso kalbėjimo kultūros.

Visada sakiau, kad kalbėjimas yra veiksmas, tačiau ir ramiu tonu, kultūringai galima viską pasakyti. Kartais išgirsti kokią nors reklamą ir atrodo, kad ne prekė ar paslauga reklamuojama, o kiek perdėtai ar net isteriškai skelbiama pasaulinio lygio naujiena apie priešų puolimą.

Nepaliauju stebėtis ir tuo, kad skaitydami naujieną ar anonsą žmonės taip stengiasi taisyklingai ištarti kokį nors anglišką terminą ar pavadinimą, tačiau visiškai nepaiso gimtosios kalbos kirčiavimo, taip pat nepagalvoja ir apie vokišką ar prancūzišką tarimą – reikėtų domėtis plačiau.

Nė vienam žmogui nešautų į galvą nueiti pas dirigentą ir pasakyti, kad pažįsta porą natų, moka smuiką paimti, tad nori būti priimtas į orkestrą, tačiau kalbėti viešai, rodos, gali bet kas ir bet kaip. Visuomet prisimenu Margaret Thatcher pavyzdį – ji tapusi šalies premjere mokėsi viešojo kalbėjimo. Tai pagarba sau ir tam, kuris tavęs klausosi, pagarba savo profesijai. Kam kraipyti mūsų kalbą, kuri yra tokia graži, skambi. Jei abejojate savimi, visada galima žvilgtelti į žodyną ar pasiklausti to, kuris išmano.

– Jūsų balsas ir taisyklinga kalba visuomet buvo kaip muzika ausims. Ką labiausiai norite pasakyti atsisveikindama su radiju?

– Likimui dėkoju už tokią dovaną – mylimą darbą, taip pat iš visos širdies noriu padėkoti žiūrovams ir klausytojams. Jie yra mūsų kraujas. Gali nertis iš kailio, ką nori daryti, tačiau jei tavęs nežiūrės, neklausys, jei jiems nebus įdomu, nieko ir nebepadarysi. Kaip ir sakiau, mano gyvenimas buvo visoks, kartais ir labai nelengvas, tačiau profesine prasme visada buvau labai laiminga.

Radijo diktore dirbusi Bernadeta Lukošiūtė vaikams skirtas laidas per Lietuvos televiziją pradėjo vesti 1975 m., kai buvo pradėta transliuoti laida „Labanakt, vaikučiai“. Vėliau Teta Beta vedė TV laidą „Labanaktukas“. Kaip padėka už 50 metų darbo LRT Bernadetai Lukošiūtei buvo įteikta „Auksinė bitutė“. Statulėlė teikiama žmonėms, LRT dirbusiems ne vieną dešimtmetį, – žmonėms, kūrusiems LRT.

Labanaktukas.
Labanaktukas.
Labanaktukas.
Labanaktukas.

Populiariausi