Veidai

2020.05.23 09:00

Gelminei Glemžaitei karjeros pradžioje teko jaukintis bipolinį sutrikimą: sielos ligos nėra gėda

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.05.23 09:00

„Dar išlikęs požiūris, kad psichologinės problemos yra gėda, bet taip tikrai nėra, gėda yra neieškoti pagalbos“, – portalui LRT.lt sako aktorė Gelminė Glemžaitė, prieš kurį laiką atvirai prakalbusi apie jai diagnozuotą bipolinį sutrikimą. Apie tai daug kalbėti ji nemėgsta, tačiau yra įsitikinusi, kad kalbėti reikia, nes taip gali padėti kitiems.

– Pastarieji mėnesiai mums visiems buvo neįprastas laikas – karantinas kiek pristabdė nusistovėjusį gyvenimo ritmą, vieni džiaugiasi susitvarkę spintas, kiti – į stalčiukus galvoje susidėlioję mintis.

– Pastebėjau, kai kuriems išbūti šį laiką nebuvo labai lengva. Yra žmonių, kurie įpratę nuolat bėgti, veikti, bendrauti, bet jie nemoka būti su savo mintimis. Man sunku tikrai nebuvo – ir be nuolatinio šurmulio, skubėjimo, būdama tik su savimi, jaučiuosi gerai. Neskubėdama į darbus, pamačiau pavasarį.

– Sakoma, kad vienas sunkiausių dalykų – būti su savimi, kapstytis po savo vidų, kaip yra jums?

– Man tai ir labai įdomu, ir labai reikalinga. Iš tiesų aktorystė reikalauja pažinti save, analizuoti savo jausmus ir emocijas. Kai ant scenos ar filmavimo aikštelėje išsibarstai, reikia laiko sau, kad vėl save surinktum ir grįžtum į savo ramybės būseną.

Sielos ligos yra tokios pačios kaip ir kūno ligos, jos neturėtų būti laikomos tam tikra stigma.

– Aktorius ir kūrėjus dažnai vadina jautrios prigimties žmonėmis, nors pati specialybė tarsi ir reikalauja turėti tvirtą stuburą, tam tikrus šarvus, pritariate?

– Šios profesijos paradoksas yra tai, kad aktorius turi būti ir jautrus, ir atviras, dažnai ir pažeidžiamas, tad kurdamas personažą tas vidines dureles turi atverti, tačiau taip pat jis turi turėti storą odą, šarvus, kad neimtų į širdį visko, kas dedasi aplink, kritikos.

– Kada tų šarvų prireikia labiausiai? Socialinių tinklų laikais žmonės dažnai sulaukia įvairių komentarų ne vien dėl savo profesinės veiklos, bet ir dėl to, ką veikia laisvalaikiu, dėl išvaizdos ir pan.

– Pirmiausia pati sau esu labai griežtas kritikas. Reikia išmokti savęs nemušti ir nespausti, jei kas nors pavyksta ne taip, kaip tikėjaisi ar norėjai.

Tada seka reakcijos iš aplinkos – teatro kritikų, režisierių, žiūrovų, galiausiai komentarai iš sekėjų socialiniuose tinkluose ar tų, kurie skaito interviu žiniasklaidoje. Nuolat atsiranda primenančių, kad, jei jau žinomas žmogus dalijasi asmeninio gyvenimo detalėmis, bus ir tų, kurie jas aptarinės, turės pastabų apie gyvenimo būdą, išvaizdą, priimamus sprendimus ir panašiai.

Manau, tame yra tiesos, todėl kiekvienas pasirenka, kiek privataus gyvenimo viešinti. Jei nenorėsi, kad apie tave kalbėtų, niekas ir nekalbės, tačiau tokia pozicija aktoriams ar atlikėjams ne visuomet naudinga.

Galbūt nereikia būti visiškai uždaru mistiniu personažu, apie kurį žiūrovai nieko nežino. Kita vertus, būtina palikti ir tam tikros paslapties, ypač kalbant apie aktorius. Jei žiūrovai apie tave žinos viską, jiems bus sunku į tave žiūrėti kaip į tam tikrą personažą kine ar teatre. Kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, svarbu išlaikyti pusiausvyrą.

Jei esi laimingas ir tau sekasi, tikrai neprivalai būti užsidaręs ir bijoti, kad laimė kažkur pabėgs.

– Tačiau atrodo, kad aktorius visuomet susitapatina su savo personažais, galbūt daugelis jus prisimena kaip padavėją iš filmo „Pats sau milijonierius“, kirpėją iš „Šventojo“ ar merginą iš juostos „Išgyventi vasarą“.

– Aktoriui tai komplimentas. Vadinasi, suvaidinai tikrai įtikinamai. Vis dėlto, žmonės ne visuomet supranta, kad aktorius realybėje nebūtinai yra toks, koks yra jo personažas.

– Vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikote juostoje „Išgyventi vasarą“, kurioje kalbama psichinės sveikatos tema. Esate pasakojusi, kad, baigus Lietuvos teatro ir muzikos akademiją (LMTA) ir įsibėgėjus karjerai, jums buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Veikiausiai reikėjo daug drąsos apie tai prabilti, kodėl tam ryžotės?

– Be abejo, drąsos reikėjo – kuo atviresnis esi, tuo labiau pažeidžiamas tampi. Kita vertus, ir tai, ką slepi, gali tave sužeisti. Norėjau būti atvira sau ir kitiems – neturėdama ko slėpti jaučiuosi laisva. Be to, nemanau, kad psichinės ligos yra tai, ką būtinai turėčiau slėpti ar ko gėdytis. Bet ir nenoriu tuo manipuliuoti, atkreipti į save dėmesį ar siekiu gailesčio. Tiesiog tai yra mano biografijos faktas.

Vis dėlto, manau, kad šia tema kalbėti svarbu – sielos ligos yra tokios pačios kaip ir kūno ligos, jos neturėtų būti laikomos tam tikra stigma. Galbūt iš sovietinių laikų išliko požiūris, kad psichologinės problemos yra gėda, bet taip tikrai nėra, gėda yra neieškoti pagalbos. Kuo laisviau apie tai kalbėsime, tuo drąsiau žmonės ieškos būdų sau padėti, supras, kad yra ne vieni, kad tai ne pasaulio pabaiga ir kad, ieškant pagalbos, galima jos surasti.

Tik svarbu neklaidinti savęs ir nepainioti skirtingų dalykų – vienu metu atrodė, kad daugelis žmonių, išgyvendami sunkesnius periodus, iškart sakydavo, kad tai jau depresija.

Kiekvienam jaunam žmogui verta padirbti darbą, nesusijusį su jo svajonių profesija, nes ateityje labiau vertins galimybę daryti tai, kas artima širdžiai.

– Vis dėlto, kas labiausiai padėjo jums spręsti problemas?

– Pagrindinis dalykas – psichoterapija. Kaip jau įprasta sakyti, kai lūžta ranka, einame pas gydytoją, todėl natūralu, kad, kai sunku gyvenime, einame pas psichologą.

Beje, manau, kad pas specialistą naudinga apsilankyti ir tiems, kurie rimtų problemų neturi, tai geras būdas pažinti save, išmokti atpažinti savo emocijas, jas valdyti ir kontroliuoti, įvardyti problemas, išmokti su jomis kovoti. Man, kaip aktorei, tai taip pat buvo labai naudinga.

– Kas dabar jums padeda palaikyti vidinę harmoniją?

– Tikrai neturiu jokių magiškų patarimų, tik senas, visiems žinomas tiesas, kurios tikrai veikia – poilsis, judėjimas, režimas. Aktoriams nėra taip lengva išlaikyti pastovią rutiną, nes darbo krūviai pasiskirsto gana skirtingai – vieną mėnesį darbas veja darbą, kitą mėnesį veiklos gali beveik nebūti.

Tačiau vis tiek, kiek įmanoma, stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą, pailsėti, išsimiegoti, laiku pavalgyti, nueiti pasportuoti. Man tai labai svarbu.

– Kai trūksta tam tikro stabilumo, atsiranda rizika pervargti – kaip atsisakyti pasiūlymų, jei nežinai, ar po to jų vėl sulauksi...

– Esu nusvilusi, ypač kai buvau bepradedanti aktorė. Jei pavyksta užšokti ant bangos ir gauni daugybę pasiūlymų, atrodo, kad, vos tik atsisakysi, tavęs daugiau nebekvies. Kartais jausdavausi tiesiog neturinti teisės atsisakyti, nes daugybė talentingų kolegų tiesiog būdavo be darbo.

Dabar sąmoningai stengiuosi neprisiimti daugiau, nei galiu pakelti. Noriu savo darbą atlikti kokybiškai, taip pat skirti laiko asmeniniam gyvenimui. Ypač jauniems aktoriams reikia nepamiršti, kad ši profesija, karjera ar pašaukimas nėra visas gyvenimas ir vienintelis dalykas, kuris tave apibrėžia kaip žmogų.

Iš patirties žinau, kad šiame kelyje yra ir pakilimų, ir nuosmukių, tačiau net ir jie nėra tragedija. Jei esi talentingas, tavo laikas tikrai ateis. Reikia mokėti laukti ir per daug savęs negraužti. Mano karjeroje taip pat buvo laikotarpių, kai neturėjau daug darbo ir atrodė, kad pasaulis sugrius. Tačiau taip nenutiko ir galiausiai darbo atsirasdavo. Tikiuosi, šią pamoką išmokau.

Dabar labai gerai prisimenu vienos dėstytojos žodžius, kad į savo profesiją turime žiūrėti kaip į žaidimą.

– Ar esate išbandžiusi kitų darbų? Galbūt būdama studentė dirbote tai, kas visiškai nesusiję su dabartine jūsų profesija?

– Kai baigiau mokyklą, tuo metu buvo renkamas aktorių kursas Rusų dramos teatrui. Kadangi rusiškai nemokėjau, nusprendžiau metus praleisti. Tiesa, buvau įstojusi į Vilniaus universitetą, lietuvių filologijos specialybę, maniau, tai bus naudinga ir man tapus aktore, bet po poros mėnesių pritrūkau motyvacijos ir išėjau.

Įsidarbinau padavėja, vėliau – barista. Manau, tai buvo puiki patirtis. Kiekvienam jaunam žmogui verta padirbti darbą, nesusijusį su jo svajonių profesija, nes ateityje labiau vertins galimybę daryti tai, kas artima širdžiai.

– Ši patirtis veikiausiai pravertė ir vaidinant padavėją filme „Pats sau milijonierius“.

– Taip. Nors turiu prisipažinti, kad nunešti padėklo iš pirmo karto nepavyko, tačiau senus įgūdžius galiausiai prisiminiau. (Juokiasi.)

– Sakoma, kad geriau žvirblis rankoje, nei briedis lankoje, ar, jums nusprendus mesti filologijos studijas, nebuvo bandančių atkalbėti? Juk niekas negalėjo garantuoti, kad į akademiją tikrai įstosite.

– Galėjo būti visaip, bet man netrūko entuziazmo, nes jaučiau, kad pasirinkusi aktorės kelią būsiu laiminga. Džiaugiuosi, kad ganėtinai anksti supratau, ko noriu, ir to siekiau. Tačiau nieko blogo, jei žmogus savęs ieško. Praėjo tie laikai, kai buvo įprasta gyventi pagal standartą, kad po mokyklos iškart reikia baigti studijas, sukurti šeimą, susilaukti vaikų ir siekti karjeros.

Esu už tai, kad žmonės surastų tai, kas jiems arčiausiai širdies. Ir manau, kad teisingai elgiasi tie, kurie, nebūdami užtikrinti, ar tinkamai pasirinkimo, neskuba studijuoti. Nieko baisaus nenutiks, jei metus pakeliausite, užsiimsite savanoryste ar susirasite, pavyzdžiui, padavėjos darbą, o kai suprasite, ko norite, galėsite atsiduoti savo svajonių darbui.

– Buvo akimirkų, kai suabejojote savo pasirinkimu?

– Žinoma, ir studijų metais, ir baigus LMTA. Dažniausiai abejonės užplūsdavo būtent dėl minėtojo savikritiškumo. Jei pačiai atrodydavo, kad kažkas nesiseka, puldavau svarstyti, ar tikrai esu savo vietoj, nustodavau savimi tikėti, itin jautriai reaguodavau net į menkiausias pastabas.

Su laiku išmokau viską priimti paprasčiau. Dabar labai gerai prisimenu vienos dėstytojos žodžius, kad į savo profesiją turime žiūrėti kaip į žaidimą ir nemanyti, kad tai vienintelė prasmė gyvenime. Jei per daug viską sureikšminsi, vos viena profesinė nesėkmė gali sužlugdyti kaip žmogų ir asmenybę.

Todėl sakau, kad aktorius yra kur kas daugiau nei jo kuriami vaidmenys. Nors negaliu sakyti, kad manęs visiškai neveikia nesėkmės ar kritika, manau, kad šią pamoką išmokstu. Ir vis dėlto, akimirkų, kai džiaugiuosi savo profesija, yra gerokai daugiau.

Ypač jauniems aktoriams reikia nepamiršti, kad ši profesija, karjera ar pašaukimas nėra visas gyvenimas ir vienintelis dalykas, kuris tave apibrėžia kaip žmogų.

– Esate pelniusi „Sidabrinę gervę“. Vienas jūsų kolega yra sakęs, kad apdovanojimai ne tik malonus įvertinimas, bet ir tam tikra atsakomybė – tai kelia žiūrovų lūkesčius.

– Man tai ir svarbus, ir brangus apdovanojimas bei paskatinimas, kurį gavau pačiu laiku, būtent tada, kai stokojau tikėjimo savimi ir savo pasirinkimu. Tačiau per daug jo nesureikšminu.

Galbūt atsakomybės naštą kiek sumažina tai, kad gavau jį senokai, o apdovanota buvau už antraplanį vaidmenį. Ir nors visuomet stengiuosi gerai atlikti savo darbą, įdedu daug širdies, suvokiu, kad bus ir prasčiau pavykusių ar vertinamų darbų. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad esu laiminga vien jau todėl, kad galiu vaidinti.

– Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukia ne tik jūsų vaidmenys, bet ir asmeninis gyvenimas. Socialiniuose tinkluose kalbama, kad jūs su Mantu Stonkumi pora.

– Galiu pasakyti tik tiek, kad mano širdis nelaisva, tačiau visa kita noriu pasilikti sau.

– Laimė mėgsta tylą?

– Iš dalies. Manau, kai kuriuos dalykus reikia pasilikti sau, tačiau kartais reikia mokėti ir pasidžiaugti. Jei esi laimingas ir tau sekasi, tikrai neprivalai būti užsidaręs ir bijoti, kad laimė kažkur pabėgs.

Taip pat skaitykite