Veidai

2020.05.22 08:00

Atviras Nomedos Marčėnaitės interviu: nuo 11-os – gyvenimas su močiute, kritika iš mamos ir šiandien

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.05.22 08:00

Jei nori padėti kitiems, pirmiausia turi padėti sau, tuo įsitikinusi laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ – įkvepiantis pokalbis su menininke apie išminties suteikusius gyvenimo įvykius, savęs paieškas ir tai, kas jai padeda kurti artimą ryšį su vaikais, kurio pačiai vaikystėje taip trūko.

N. Marčėnaitė jau tiek daug metų televizijos eteryje ir viešajame gyvenime, kad jos pristatyti nereikia. Rodos, apie vieną labiausiai atpažįstamų moterų visi viską žino. Vis dėlto šį teiginį N. Marčėnaitė be vargo paneigia, nes vis nustebina drąsiomis mintimis ir nuveiktais darbais, kurių tikrai nemažėja.

„Gyvenu daug kuo todėl, kad esu iš tų žmonių, kurie supranta, jog prasmės yra tiek, kiek jos susigalvoji. Tai jos prisigalvoju labai daug. Begalybė veiklos, viena veikla keičia kitą, kažkas nusibosta, imuosi kitko. Labiausiai gyvenime bijau nuobodžiauti. Nors su amžiumi mokausi ir tinginystės meno, sekasi dar sunkiai“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tiek televizijos žiūrovai, tiek artimai ją pažįstantys žino, kad iš N. Marčėnaitės žodžio traukti tikrai netenka. Tačiau yra veikla, kuria užsiimdama moteris nutyla. Pajutusi besiartinantį nuovargį menininkė persikelia į lipdymo pasaulį.

„Lipdymas, pagal mano temperamentą, tarsi neįsivaizduojamas dalykas. Bet iš tiesų ne visai taip – man be galo patinka tai daryti. Tada galiu nekalbėti, ko žmonės greičiausiai neįsivaizduoja, nes jei atsirandu eteryje, taršku. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet kitaip būtų šakės.

Tais momentais, kai jau jaučiu, kad yra per daug, net nelaukiu to „per daug“. Keliauju ten, kai yra koks nors [laiko] tarpas ir matau, kad nenuskriausiu nė vieno iš artimųjų. Nors kartais važiuoju su mintimi, kad turėčiau kažkur būti, bet… Jei nori padėti kitiems, pirmiausia turi padėti sau. Lėktuve kam uždėtum deguonies kaukę? Pirmiausia sau, nes negalėsi padėti niekam“, – mintimis dalijasi kūrėja.

Kitados galvojusi, jog taip vagia laiką iš kitų, dabar N. Marčėnaitės sąžinė nebegraužia. „Laikas sau reikalingas, kad galėtum būti kitiems. Kai esi laiminga, patenkinta, ir tavo vaikai rimsta, tavo mylimasis visiškai kitaip jaučiasi. Prie laimingos moters visiems smagiau būti nei prie nerealizavusios savęs“, – mano ji.

Laidos herojė džiaugiasi, kad jai pavyksta įsiklausyti į save, nepamiršti ir neprarasti savasties – tai, anot jos, kiekvienam labai svarbu.

Keturiasdešimties pastebėjau, kad vis dar įrodinėju savo tėvams, jog esu kažko verta, bet turiu pripažinti, kad mano mama iki dabar žiūrėdama mano laidas komentuoja, kaip atrodau, ir kritikuoja. Aš suprantu, kad ji taip daro, nes su ja taip darė. Bet reikia kada nors sustoti.

„Dažnai mylimieji klysta sakydami: būk prie manęs, būk namuose, ko tau ten reikia, kur veržiesi, aš tau duodu pinigų. Tai didžiulė klaida, po truputėlį žudai savo moterį. O moteriai tam paklusti – didelis nuostolis. Šitą dalyką dariau visą gyvenimą: važiavau, lipdžiau, dariau parodas, dariau tai, ką norėjau daryti. Aišku, ir draskiausi, plėšiausi tarp darbų, vaikų, namų, draugių ir visa ko, nes... Man reikia visko“, – atvirauja N. Marčėnaitė.

Priimti kritiką lengviau nei komplimentus

Menininkei likimas buvo dosnus ne tik įspūdingų patirčių, bet ir nelengvų išbandymų, kurie užaugino ne vieną sluoksnį išminties. Tačiau N. Marčėnaitė vis tiek nenustoja ieškoti, skaito psichologines knygas, klauso paskaitų ir lanko seminarus. Paaiškėja, kad net ir turinčią solidžią gyvenimišką patirtį ją traukia netikėti atradimai.

„Visiems uždavinys: surašykite 10 gerųjų savo savybių. Galvoju, labai lengva užduotis, bet ties antra aš užstrigau. Pirma buvo kūrybingumas. Komunikabilumas. O trečia... Aš gerai gaminu valgyti – visos gerai gaminame valgyti. Gera mama? Visos mes čia geros mamos. Puiki mylimoji? Visos mes čia puikios. Neberandu gerų savybių. Skambinu Vytui, sakau, padėk padaryti namų darbus. Jis pradėjo vardyti, sakau, baik, nebesakyk, jau gal per daug... Žodžiu, susirašiau tas 10 savybių, atėjau į paskaitą, visa iškaitusi perskaičiau.

Nomeda Marčėnaitė apie kvailą kritiką: jei liepia pasižiūrėti, kiek raukšlių turite, priminkite – sensta visi

Manote, čia buvo pabaiga? Ne, ne pabaiga. Sako, lik stovėti, o visi šioje patalpoje [esantys] žmonės, kurie pažįsta tave tris dienas, pasakys, ką tavyje gero pamatė. Apsiverkiau, negalėjau nieko padaryti. Aišku, tai pastebėjo žmogus, kuris vedė šitą reikalą. Sako, Nomeda, o jei jus peiktų, kritikuotų, kaip reaguotumėte? Puikiai, prašom, na, kam į dūdą? Cha! Kritikuokit. Aš esu pripratusi. Va, kur atsakymas, kodėl mes iš savęs labai daug reikalaujame ir bet kokio amžiaus įrodinėjame, kad esame kažko verti.

Keturiasdešimties pastebėjau, kad vis dar įrodinėju savo tėvams, jog esu kažko verta, bet turiu pripažinti, kad mano mama iki dabar žiūrėdama mano laidas komentuoja, kaip atrodau, ir kritikuoja. Kalbėjome su ja apie tai. Sakau, mama, kodėl tu taip darai? Aš suprantu, kad ji taip daro, nes su ja taip darė. Bet reikia kada nors sustoti“, – pasakoja laidų vedėja.

Garsi moteris tikina, kad pokyčiai tiek savyje, tiek šeimoje ar net visuomenėje įmanomi tik pažinus save. Anot kūrėjos, labai svarbu tai išsiaiškinti ir imtis veiksmų, kad tėvų klaidos neapsunkintų vaikų gyvenimo net tada, kai šie palieka gimdytojų namus.

„Tavo savivertę užaugina tėvai arba neužaugina. Pasitikėjimą gali užsiauginti puikiai atlikdamas savo darbą, bet jei aš neturiu savivertės, pasakyti kažkokie raktiniai žodžiai mane, kaip moterį, išmuš iš vėžių. Aš prarasiu pasitikėjimą, aš galiu apsiverkti. Pagirk motyvuotai, argumentuotai žmogų ir žiūrėk, kaip jis reaguos. Ir žinosi, kokį vaiką matai prieš save.

Motyvuoti vaikus reikia, pastebėti, ką jie padaro, ir nereikės ugdyti. Nes mes savo kritika žlugdome vaikų kūrybingumą, pasitikėjimą savimi. Tai yra labai svarbu, nes šitoje žemėje gyvename trumpai. Būtų gera, jei nuo mažens galėtume gyventi su džiaugsmu, suvokdami savo laikinumą, bet kartu ir gyvenimo vertę. O mes kaunamės, einame prieš bangas, užuot tėvai mums būtų suteikę tą puikų jausmą ir suvokimą, kad reikia nustoti kovoti. Aš savo vaikams sakydavau: bandykite įsivaizduoti, kad gyvenimas panašus į jūrą; jei įšoksi ir jūra bus banguota, bandysi įveikti bangas, labai greitai pavargsi, bet jei pagausi ritmą, kaip [banga] pakyla ir nusileidžia, ir momentais ilsėsiesi, gyvensi kitaip“, – kalba pašnekovė.

N. Marčėnaitė nepailsta ieškoti atsakymų, kelti klausimų, nes nori gyventi ramia sąžine, be nuoskaudų ar užgniaužto pykčio. Jos siekis – neperduoti slegiančio emocijų nešulio vaikams, nes žmonės, kurie turi tėvams pretenzijų, taip ir neužauga. Moteris supranta ir savo tėvus, sako, kad keistis su jais vietomis, gyventi pokariu ir patirti bombardavimus, stebėti, kaip išdraskomos šeimos, nė už ką nenorėtų. Ir visgi yra tėvų poelgių, kuriuos suvokti menininkei nelengva iki šiol.

„Vaikystėje buvau atiduota močiutei, nuo 11 metų gyvenau su močiute. Neseniai mamos klausiau: mama, ar tu negalvoji, kad aš buvau per jauna, kodėl su tėčiu taip padarėte? Sako, todėl, kad kažkas turėjo prižiūrėti močiutę. Sakau, o tu nemanai, kad aš buvau per maža? Ji sako, ne. Aš to jau nepakeisiu, aišku, galėtumei jausti nuoskaudą, savęs gailėtis... Bet kai suvoki, įvertini, kodėl jie darė tokias klaidas, matai savo problemų šaknis, tą norą būti visiems gera, visus amžinai gelbėti. Nes aš pripratau.

Mano močiutė buvo savotiška. Ji buvo nusprendusi, kad televizoriaus nereikia, nes tai yra blogis, kad nereikia šaldytuvo – nieko. Nebuvo galima eiti į kiną, ką kalbėti apie šokius. Buvau įdomiai auklėjamas vaikas – ne auklėjamas, bet gal auginamas. Ji sirgo išemine širdies liga, naktimis, būdavo, bėgdavau kviesti... Galų gale ji mirė nuo insulto.

Įsivaizduokite, 11–13 metų vaikas... Nėra taip paprasta. Ir dar nesulaukti iš tėvų: o kaipgi tu gyveni, kuo tu gyva? Į tuos klausimus reikia atsakyti sau pačiam. Kodėl kelmai, už kurių vis kliūni, tie patys? Kai matai tų kelmų geografiją, išsidėstymą, gali juos įvertinti ir gyventi nestrigdamas. Be jokios abejonės, ir maniškiai turės kažkokių sąskaitų, jas pateiks būtinų būtiniausiai. Esu pasiruošusi apie viską kalbėtis, nes man labai trūko tokių pokalbių su tėvais. Akivaizdu, kad esu toks pat žmogus, kaip ir visi aplinkui, darau klaidas, kurios irgi susijusios su mano pačios patirtimis“, – tvirtina ji.

Kritika yra toks dalykas, kad ją, net labai konstruktyvią, gali blaiviai priimti tik labai brandus žmogus. To irgi reikia mokytis.

Tapusi žinoma neteko amo, kiek pagiežingų žmonių

Jau suaugusias tris atžalas ir jų mamą sieja šiltas ryšys, grįstas pasitikėjimu ir atvirumu. „Vytas kažkurią dieną sako: jeigu tau kas nors atsitiktų, tavo vaikams būtų labai blogai. Palauk, tai pliusas ar minusas? Ar man reikia padaryti ką nors tokio, kad mano vaikams, man numirus, palengvėtų? Aišku, pririšti prie savęs irgi neteisinga, balansas turi būti“, – sako N. Marčėnaitė.

Ji pabrėžia nebijanti nei būti, nei pasirodyti silpna, nei atsiprašyti. Menininkės vaikai iš tėvų puikiai išmoko ir ištarti „atsiprašau“, ir nenuslėpti nusipelnytų pagiriamųjų žodžių. „Palaikymas vaikams labai svarbus, bet tau, kaip mamai ar kaip tėčiui, irgi to paties labai reikia“, – įsitikinusi žinoma moteris.

Ji svarsto, kad jos vaikams galėjo būti nelengva pakelti mamos populiarumą, nors nė vienas iš trijulės niekada tuo nesiskundė. Vaikams ūgtelėjus, televizijos laidų vedėja nusprendė juos apsaugoti nuo perdėto aplinkinių dėmesio ir jai puikiai tai pavyko. Pasak N. Marčėnaitės, vaikams matyti, kad tėvai ant jų metė savo pačių šešėlį, – pats nemaloniausias dalykas.

Nors laidos herojė yra vienas populiariausių ir atpažįstamiausių žmonių Lietuvoje, ji tikina, kad net ir karjeros pradžioje, plūstelėjus visiškai netikėtam populiarumui, neprarado blaivaus proto – sako buvusi per sena sirgti žvaigždžių liga.

„Jau buvau subrendusi ir tai manęs nė kiek nepakeitė, nepridėjo tikėjimo savo nuostabumu. Puikiai žinojau, kokia esu. Nepajudino ir autoironijos, ir savikritikos, nepradėjau tikėti, kad esu ypatinga. Viskas buvo gerai.

Kritika yra toks dalykas, kad ją, net labai konstruktyvią, gali blaiviai priimti tik labai brandus žmogus. To irgi reikia mokytis. Konstruktyvi kritika netgi labai gerai, bet pagieža dažnai sužeidžia žmones, kurie nėra tam pasirengę. Ypač jaunesnius. Aš pagiežos kitiems nejaučiu, buvau netekusi amo, kad tokių žmonių yra. Galvojau, dievai, kas jie tokie, kažkokie ufonautai... Gyvenime nesu apsidžiaugusi, kad kažkas kažkam nepasisekė, todėl teko mokytis, kad yra tokių dalykų ir tai tų žmonių problema“, – prisimena pašnekovė.

Ne dėl to darai, ne dėl aplodismentų ir ne dėl „ačiū“. Dėl to, kad manai, jog taip turėtų būti, kad tai yra padoru. Man atrodo, kad tai yra kultūringo žmogaus požymis. Siūlyčiau į savanorystę žiūrėti taip, kad tai yra tavo higienos, tik dvasinės, dalis.

N. Marčėnaitė ypač pabrėžia, kad reikia mokytis priimti, suprasti ir konstruktyvią kritiką. Juk kartais gerai įsižiūrėjus tikrai matyti, kad išties kažką darei ne taip ar galėtum padaryti geriau.

„Dabar nebepursloju. Sakau: gerai, atkreipsiu dėmesį, ačiū. Tiesiog vieną dieną užaugi ir supranti, kad kritikuoja ne dėl to, kad pažemintų, o kad kiek galėdami pagerintų tavo darbą. Čia ir yra bendradarbiavimas. Bet kai tau sako: Marčėnaite, matai, kiek turi raukšlių, galvoju: jūs, žmonės, pamirštat, kad patys pasensite...“ – teigia ji.

Gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo šiai moteriai galėtų pavydėti ne vienas jaunuolis. Garsi menininkė įsitikinusi, kad labai dažnai mes patys sau apkartiname gyvenimą. Pasak jos, yra dalykų, kurie mus laiko kaip inkarai – tai mūsų pačių neišspręstos problemos. N. Marčėnaitė įsitikinusi ir tuo, kad mūsų pareiga – padėti kitiems, nesikratyti atsakomybės ir neieškoti pasiteisinimų. Net ir mažas, bet nuoširdus veiksmas gali virsti dovana kitam.

Ji nutarė prisidėti prie „Mamų unijos Šeimos namų“ projekto. Trūksta visai nedaug, kad labiausiai laukiantiesiems būtų atvertos durys į namus, kuriuose gyvens onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimos.

„Man atrodo, šitie namai yra be galo reikalingi. Kartais žmonėms sunku įrodyti, kad tai nėra nereikalinga prabanga, tai, manau, privaloma parodyti iš arčiau“, – laidoje „Gyvenimo spalvos“ sako N. Marčėnaitė.

Pasak „Mamų unijos“ įkūrėjos Eglės Mėlinauskienės, šie namai su vaiko onkologine liga susidūrusioms šeimoms suteiks galimybę būti kartu, nes vaikams atskirtis – sunkiai pakeliama.

Nuo vaikystės vabalais besidominti N. Marčėnaitė sugalvojo „Šeimos namų“ vaikų žaidimų kambariui nupiešti keletą būtent vabalų piešinių. Kūrėja pasiūlė ir dar vieną idėją – suburti menininkus, kurie savo kūriniais pajaukintų kol kas dar tuščius gyvenamuosius kambarius.

Žinoma laidų vedėja tikisi, kad vaikams nupiešti gyviai patiks, nors tikina, kad savanoriaujant ar kitaip padedant niekada nereikia siekti tik rezultato. „Ne dėl to darai, ne dėl aplodismentų ir ne dėl „ačiū“. Dėl to, kad manai, jog taip turėtų būti, kad tai yra padoru. Man atrodo, kad tai yra kultūringo žmogaus požymis. Siūlyčiau į savanorystę žiūrėti taip, kad tai yra tavo higienos, tik dvasinės, dalis“, – kviečia laidos herojė.

Plačiau – gegužės 20 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Nomeda Marčėnaitė apie kvailą kritiką: jei liepia pasižiūrėti, kiek raukšlių turite, priminkite – sensta visi