Veidai

2020.05.24 09:09

Istorijos iš „Dainų dainelės“: kad neiškristų dantis – nevalgė, kad galėtų dalyvauti toliau, keitė dainą ir įvaizdį

LRT TELEVIZIJOS laida „Vakaras su Edita“, LRT.lt2020.05.24 09:09

LRT TELEVIZIJOS laidos „Vakaras su Edita“ pašnekovų įspūdžiai iš „Dainų dainelės“ neišdildomi. Šis konkursas dabar žinomiems atlikėjams suteikė galimybę pirmą kartą padainuoti su orkestru, „pajausti“ sceną ir tiesiog nutiesė kelią į muzikinę karjerą. Įdomiais prisiminimais pasidalijo solistas Vytautas Juozapaitis, dėl galimybės toliau dalyvauti „Dainų dainelėje“ turėjęs keisti dainą ir įvaizdį.

Savo karjerą „Dainų dainelėje“ pradėjo ne viena iki šiandien populiari ir laukiama Lietuvos scenos žvaigždė. Evelina Sašenko pirmą kartą ant „Dainų dainelės“ scenos užlipo būdama vos šešerių ir tai pakartojo dar 5 kartus.

„Atsimenu kaip šiandien: jau turėjo būti tas konkursas, o man pradėjo klibėti dantis ir dar priekinis. Įsivaizduojate, kaip mergaitei be danties dainuoti? Čiagi tragedija. Visą savaitę vaikščiojau, nevalgiau, negėriau, laikiau tą dantį ir ką galvojate – padainavau ir iškrito. Vis dėlto Dievas yra.

Mes labai ilgai ruošdavomės. Kadangi anksčiau būdavo tik vienas konkursas, tai ir tų atlikėjų gal būdavo ne tiek ir jie labiau įsimindavo negu dabar. Dabar, žiūrėk, pusmetis ir vėl naujas projektas, kur begalė talentingų vaikų. Aš visą laiką galvoju – kodėl jie dingsta? Dingsta todėl, kad jų labai daug ir tai yra labai greitai daroma. Mes tuo keliu ėjome ilgokai“, – prisimena dainininkė.

„Dainų dainelė“, pasak E. Sašenko, buvo svarus indėlis į jos karjerą – gali būti, kad būtent dėl šio konkurso ji dainavimo taip ir nepaleido. Du kartus „Dainų dainelės“ laureate tapo ir Liepa Norkevičienė, kurios dainininkės karjera susiklostė taip pat puikiai. Net kelerius metus populiariai merginų grupei priklausanti moteris prisimena, kaip dar būdama darželinukė dainuodama ansamblyje kartu su kitomis keturiomis mažomis mergaitėmis sėkmingai pasirodė ant scenos.

„Mes, tokios mažos bedantės, nelabai susigaudėme, kas ten vyksta, bet turėjome nuostabią muzikos mokytoją ir tapome laureatėmis. Kadangi man buvo 6-eri, tai labai migloti prisiminimai, bet jie turbūt buvo tokie ryškūs, kad kai kurios detalės yra smarkiai įsirėžusios į atmintį. Atsimenu laureatų pagrindinį koncertą, kuris vyko Operos ir baleto teatre. Labai gerai atsimenu, kad gavau tokią didelę gražią dėžę saldainių“, – pasakoja ji.

„Dainų dainelėje“ ji bandė dalyvauti ir vėliau, tačiau vėlesni bandymai nebuvo tokie sėkmingi, kas gerokai nuvylė, tačiau nuo muzikos neatbaidė. Paskutinį kartą dalyvauti „Dainų dainelėje“ ji pabandė būdama dvyliktokė ir, nors iš pradžių į tolesnį etapą nepateko, nesurinkus pakankamai dalyvių ir nuleidus kartelę visgi buvo pakviesta pasirodyti populiariame konkurse.

„Atidaviau viską, ką galėjau. Niekada nepamiršiu to jausmo, nes man tai buvo įtvirtinimas viso to, ką aš tiek daug metų dariau ir ko siekiau. „Dainų dainelė“ ir ypač laureatų koncertas, tapimas laureatu yra labai svarbus. Manau, kad, kai tu mokaisi mokykloje, kai dainuoji, tai yra vienas svarbiausių konkursų, lyg pripažinimas, kad tu gali dainuoti, esi vienas iš tų, kuris tikrai gali, nes tave vertina kompetentinga komisija. Tą laureatų koncertą atsiminsiu visą likusį gyvenimą, „Dainų dainelė“ turbūt svarbiausias konkursas, kuriame esu dalyvavusi, o laureato titulas man yra pasididžiavimas, apie kurį tikrai pasakosiu ir savo vaikams“, – tikina L. Norkevičienė.

Elegantiška ir pasirodydama ant scenos, ir gyvenime, griežta ir talentinga operos solistė Kristina Zmailaitė taip pat savo karjerą pradėjo „Dainų dainelėje“.

„Iš pradžių dainavau ansamblyje, paskui tercete, o paskutiniais metais, kai buvau dvyliktokė, dainavau kaip solistė. Nuo to laiko pasirinkau dainuoti, o tai nulėmė „Dainų dainelės“ konkursas. Žiūrėjo visi, nes giminaičio pasirodymas televizijoje buvo retas dalykas – dabar pilna visokių šou, koncertų, o tada „Dainų dainelė“ buvo vienintelis vaikų pasirodymas plačiai visuomenei. Aišku, svarbiausias buvo gyvas dainavimas su orkestru – turbūt pirmą kartą dainavau su orkestru. Labai šviesūs atsiminimai“, – sako K. Zmailaitė.

Solistė neslepia pasididžiavimo savo gimtuoju miestu Šiauliais – iki šiol ten parengiama daugybė dainininkų, ansamblių ir įvairiais instrumentais grojančių atlikėjų, kurie savo pasirodymais nustebina visą Lietuvą. Vienas puikiausių pavyzdžių – akordeonistas Martynas Levickis, taip pat savo talentą pradėjęs auginti būtent Šiauliuose.

„Va, ką reiškia vieno žmogaus įtaka, vieno žmogaus užsidegimas – jis gali kalnus nuversti. Yra pedagogas, kuris užaugina tiesiog visą plejadą nuostabių žmonių. Tikrai didžiuojuosi savo mokykla, savo mokytojais“, – pažymi ji.

Nepamirškime vieno faktoriaus, kad tai yra gyvai dainuojantys vaikai, nes šiais laikais labai dažnai išeina su „tuščiais“ mikrofonais ir realiai tik šoka, o į „Dainų dainelę“ reikia ateiti su tuo, ką davė Dievulis ir ką tu padarei.

Ir K. Zmailaitės sutuoktinis Edmundas Seilius, žinomiausias Lietuvos lyrinis tenoras, šiandienos operos žvaigždė, žmogus, teisėjaujantis įvairiuose televizijos projektuose, savo kelią pradėjo „Dainų dainelėje“.

„Dainų dainelei“ pasiruošiau ekstremaliai greitai – per keturis mėnesius, kai žmonės ruošiasi maždaug apie porą metų. Taip išėjo, kad pradžioje mane priėmė į pritariamąją grupę, dainavo du berniukai, o mes trise pritarėme. Bet aš grįžau ir mamai pasakiau, kad nenoriu su ta visa kompanija dainuoti, noriu vienas. Mama išgirdo mano iniciatyvą, nuėjo ir pasiūlė mokytojai. Taip užsikabinau.

„Šovė į ūsą rainiukui mintis, kad kviestas puoton karalienės ir jis...“ Tikrai labai graži anglų liaudies daina. Mokytoja buvo tiesiog turbokūrybinis žmogus, man pasisekė, kad gyvenime sutikau tokį žmogų. Ansamblio nepalikau, reikėjo ir kolegoms padėti, bet mes tada visi laimėjome: laimėjo ir ansamblis, laimėjau ir aš vienas. Buvo tiek laimės – saldainių dėžės tuo metu buvo kosminio dydžio, vaikas vos panešdavo, o aš gavau dvi, tai reikia įsivaizduoti“, – prisiminimais dalijasi tenoras.

Jo manymu, „Dainų dainelės“ konkursas jam davė labai daug – ypač padėjo „pajausti“ sceną. Be to, kaip ir anuomet, taip ir dabar „Dainų dainelėje“ suspindėję gabūs vaikai po to daug kur dalyvauja, nes yra kviečiami ir laukiami.

Vakaras su Edita. „Dainų dainelės“ sėkmės istorijos: ką reiškia ankstyva šlovė?

„Nepamirškime vieno faktoriaus, kad tai yra gyvai dainuojantys vaikai, nes šiais laikais labai dažnai išeina su „tuščiais“ mikrofonais ir realiai tik šoka, o į „Dainų dainelę“ reikia ateiti su tuo, ką davė Dievulis ir ką tu padarei. Šis konkursas duoda vaikams, manyčiau, visai kitus potyrius, jie pamato, kas yra įvertinimas, o „Dainų dainelėje“ jis kainuoja labai daug darbo, prakaito.

Iš tų, kurie dainavo „Dainų dainelėje“, ganėtinai nemažai išėjo į profesionalų rinkos kelią, nes jie nuo pat vaikystės matė, kad tai darbo reikalaujantis dalykas. Vaikai ruošiasi beveik du metus – čia nejuokingas reikalas. Manyčiau, kad tai vienas iš atraminių akmenų netgi mūsų kultūroje“, – svarsto pašnekovas.

Ėmė vadinti ne vardu ir pavarde, o Čiunga čianga

Tramplynu į sėkmingą karjerą „Dainų dainelė“ tapo ir Lietuvos sopranui, visų vadinamam tiesiog lakštingala, Vaidai Genytei. Vaikystėje jos konkurse sudainuotos „Sparnuotosios sūpynės“ tapo ne tik jos, bet ir viso konkurso ženklu.

„Pradėjau dainuoti labai anksti – trejų metukų. Kai pradėjau kalbėti, pradėjau ir niūniuoti, atkartoti melodijas, tad 1980 metais pabandėme dalyvauti su dainele „Čiunga čianga“. Aš tų laurų, šlovės savo gyvenime nelabai sureikšminau – kiti sureikšmino, iš kitų pajusdavau didžiulį dėmesį, kad: va, eina Čiunga čianga, ne Vaida Genytė.

„Dainų dainelėje“ dalyvavau keturis kartus, bet visi atsimena „Sparnuotąsias sūpynes“, net ne „Čiunga čiangą“... Bet „Dainų dainelė“ mane tikrai įkvėpė, vedė būtent muzikės keliu. Aš nelabai gyvenime ir galvojau, kad veiksiu kažką kita, nei muzikuosiu. Sutapimas, kad šiais metais yra lygiai 40 metų nuo tada, kai pirmą kartą pasirodžiau scenoje. Sena ta „Dainų dainelė“, bet unikali, pasaulyje vienintelė, kuri tiek metų gyvuoja, turi tokią gilią tradiciją ir, manau, turės – užtai labai džiaugiuosi, kad buvau jos dalimi“, – teigia dainininkė.

Įsikūnijęs vyriškumas, elegancijos, intelekto ir nepaprastų meninių gabumų derinys, solistas Vytautas Juozapaitis „Dainų dainelę“ juokais vadina didele nelaime – dalyvavimas šiame konkurse apvertė jauno vaikino gyvenimą aukštyn kojomis ir tam tikra prasme „susargdino“.

„Dainų dainelė“ buvo grynas produktas, kur tu negalėjai pasislėpti už kokio nors įrašo patobulinimo arba triuko. Tais laikais tai buvo aukšta kartelė, kurią peršokus būdavo geras jausmas, kad tu to nenusipirkai.

„Aš tada dar nesupratau, kad pasigavau šią bacilą, o didžiausias kaltininkas yra muzikos mokytojas Juozas Taunys, kuris dabar slepiasi Mažeikiuose, nes aš jį gaudau, noriu jam atkeršyti. Radviliškio 5-oje vidurinėje įkūrėme estradinį ansamblį ir aš mušiau būgnus, o Juozas buvo mūsų vadovas. Vieną dieną netyčia išsižiojau ir padainavau kažkokią dainelę ar pritariau kažkam, jis išgirdo ir sako: pakartok. Aš pakartojau, o po kelių mėnesių jis sako: žinai, mes turime dalyvauti „Dainų dainelėje“, – prisimena V. Juozapaitis.

Priverstas ir turėjęs dainuoti dainas, kurių gyvenime nebūtų dainavęs, „Dainų dainelėje“ vaikinas sudalyvavo ir netgi pateko į antrą turą, tačiau sulaukė netikėto skambučio – dešimtokui buvo liepta nusiskusti ūsus, užsirišti geltoną, o ne mėlyną kaklaraištį, nes būtent tokios spalvos kaklaraištis įeidavo į uniformą, taip pat – pakeisti dainą, nes daina apie mergeles, vadinančias bernelį į klėtelę, neatitiko tarybinio jaunuolio auklėjimo sampratos.

„Paaukojome mes tą dainą. Teko išmokti visiškai naują, kurią parašė Algimantas Raudonikis. Drįstu teigti, kad buvau pirmas ir, ko gero, paskutinis tos dainos atlikėjas, nes tai buvo olimpiniai metai Maskvoje ir ta daina vadinosi „Olimpinė Maskva“. Ji nebuvo labai sėkminga ir populiari, aš, matyt, nelabai kaip ją atlikau, tad paprašė jos daugiau nedainuoti. O tada buvo trečias turas ir finalas. Su Algimanto Raudonikio daina „Laiškas motinai“ Radviliškio rajone tapau supermegažvaigžde. Kai užgrojo orkestras, pajutau savo kūne kažkokias man nepažįstamas vibracijas. Tai buvo tai, ko aš niekada gyvenime nebuvau patyręs“, – prisipažįsta pašnekovas.

Anot V. Juozapaičio, „Dainų dainelė“ nuo jos atsiradimo Lietuvai padovanojo labai daug muzikantų. Įdomu tai, kad taip įvykdavo jiems apie tai nė nenutuokiant – ir pats solistas nė nesvajojo pasukti muzikos keliu, tačiau „Dainų dainelei“ prikišus nagus pabėgti nuo likimo nebepavyko.

„O dabar tų konkursų, konkursėlių, visokiausių šou yra tiek, kad žmonės nebegeba atsirinkti. Ne paslaptis, kad televizija yra iliuzijų menas ir kartais tai, ką rodo per televiziją, nebūtinai yra tiesa. Ir jeigu sako, kad televizija atrado kokį nors dainininką statybose, tai tikrai taip nebūna. Dainininkai sunkiai mokosi diena iš dienos, netgi vadinamieji popsistai, kurių nemaža dalis ragavo ir akademinių mokslų, bet kažkodėl dažniausiu atveju apie tai sąmoningai nutylima...

Tad „Dainų dainelė“ buvo grynas produktas, kur tu negalėjai pasislėpti už kokio nors įrašo patobulinimo arba triuko. Tais laikais tai buvo aukšta kartelė, kurią peršokus būdavo geras jausmas, kad tu to nenusipirkai“, – pabrėžia V. Juozapaitis.

Plačiau – gegužės 9 d. laidos „Vakaras su Edita“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vakaras su Edita. „Dainų dainelės“ sėkmės istorijos: ką reiškia ankstyva šlovė?
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt