Veidai

2020.05.18 08:31

Dovilė Filmanavičiūtė gyvenimo „necukruoja“: būti nelaimingai ar nežinoti, kaip auginti vaiką, normalu

Dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė juokauja, kad karantinuojasi jau metus, o gimus sūnui būta tiek rūpesčių, kad manė pražilsianti akyse. Į gyvenimą su humoru žvelgianti LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimo spalvos“ pašnekovė motinystės „necukruoja“ ir socialiniuose tinkluose – taip ji nori priminti, kad viskas nei yra, nei turi būti paprasta ir lengva.

Reklamos specialistė, dainininkė, muzikinių projektų komisijų narė, socialinė aktyvistė D. Filmanavičiūtė šiandien gyvena ramesniu ritmu. Netrukus pirmąjį gimtadienį švęsiančio Kristijono mama šypsosi – sūnus jos dienotvarkę pakeitė kur kas labiau nei karantinas.

„Karantinas man visai ne pokytis, aš jau metus karantine. Nei aš vyniosiu, nei maivysiuosi, bet iki šiol nesuvokiu, kad didžiausias pokytis yra tai, jog mes auginame Kristijoną. Kartais jį maitindama susimąstau, ar tikrai gyvenimas be jo egzistavo? Atrodo, kad tokio net nebuvo. Tai toks pokytis, kuris įkvepia permąstyti daug dalykų ir gal net kažką savotiškai keisti“, – svarsto ji.

Šiandien daugiau buities, mažiau romantikos. Ar tokią motinystę įsivaizdavo D. Filmanavičiūtė? Dainininkė pažymi esanti fatalistė – ji tiki, kad gavo tai, ko nusipelnė.

„Tikiu, kad mes gavome tokį egzempliorių, kokio esame nusipelnę. Naivumo šydas nukrito nuo akių. Niekas nesakė, kad vaikus auginti bus va taip – jie ims ir užaugs, tu juos pasteliniais rūbeliais aprengus po parką vedžiosi... Viskas nutinka taip, kaip žmonės pasakoja: streso pirmą mėnesį būna tiek, kad, atrodo, pražilsi akyse. Bet aš į viską stengiuosi žiūrėti su humoru. Jei nutinka kažkas, ko nemokėjau, nežinojau, nesitikėjau, stengiesi į viską žiūrėti ironiškai – gal dėl to man gyvenime klojasi lengviau.

Toks jausmas, kad manyje užsilopė kažkokios skylės. Mane tikrai supras visi, turintys vaikų, kad atsiranda visiškai kitoks prasmės suvokimas ir dalykai, dėl kurių esu išgyvenus, dar juokingesni atrodo, norisi kitur energiją investuoti“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Kai manęs klausia, kodėl niekur nededame vaiko nuotraukų... Aš gal labai norėčiau, nes pasaulyje nėra gražesnio berno už mūsų vaiką, bet neturiu teisės juo naudotis, kad užsidirbčiau kažkokių kreditų.

Gimus vaikui D. Filmanavičiūtė savo veiklų nemetė – ji nuolat matoma televizijos ekrane, aktyviai reiškiasi ir socialiniuose tinkluose, prisijungia prie įvairių socialinių akcijų, dažniausiai susijusių su emocine sveikata – ir jai pačiai labai svarbu jaustis gerai ir harmoningai.

„Jei mama sveika savo siela, tada ir visi aplinkui namuose sveiki, ir ne tik namuose. Nelaikau savęs didele karjeriste, tiesiog stengiuosi daryti dalykus maksimaliai gerai. Man malonūs tie darbai, kuriuos dirbu, malonūs tie hobiai, kuriais užsiimu – mane tai pripildo“, – pasakoja žinoma moteris.

Maištauja prieš gyvenimo cukravimą socialiniuose tinkluose

D. Filmanavičiūtė nuolat viešumoje ir jai tai patinka, tačiau šeimos privatumas bendru sutarimu užrakintas po devyniais užraktais – ji neviešina sūnaus nuotraukų, nematoma lieka ir antroji jos pusė – Aurimas.

„Atsimenu laiką prieš gerus 10 metų, kai man labai norėjosi jį auklėti. Na, ne auklėti, bet truputėlį perdaryti pagal save. Atsimenu nepasitenkinimą, kad, jei aš esu miesto vakarėlių siela, kodėl mano vaikinas nenori būti miesto vakarėlių siela? Iki sąmoningumo turėjau prieiti pati, su savimi padirbėti, suprasti, kad jei man patinka kelti savo nuotraukas į socialinius tinklus visaip ir visada (ir tai labai atsilieku nuo šiandieninių tendencijų), tai nereiškia, kad tokį pomėgį turi turėti mano antroji pusė.

Mano veiklos yra mano veiklos. Kai manęs klausia, kodėl niekur nededame vaiko nuotraukų... Aš gal labai norėčiau, nes pasaulyje nėra gražesnio berno už mūsų vaiką, bet neturiu teisės juo naudotis, kad užsidirbčiau kažkokių kreditų“, – samprotauja reklamos specialistė.

Kas padeda jaunai šeimai rasti tarpusavio santykių balansą? D. Filmanavičiūtė įsitikinusi – kalbėjimas ir gebėjimas išgirsti partnerį.

„Ne visada tarp mūsų balansas, būna visko. Man gal ir norėtųsi labiau kaip iš vadovėlio gyventi, ištikus buitiniam konfliktui kalbėtis ir neiti miegoti susipykus... Ačiū Dievui, nei aš, nei Aurimas neturime tokio bruožo – kaupti ir laikyti. Jaučiu, kad jis girdi, o aš mėgstu monologų pavaryti, kai man kas nors nepatinka. Taip mes per gyvenimą ir važiuojame.

Gyvenimo spalvos. Dovilė Filmanavičiūtė: nežinoti, kaip auginti savo pirmagimį, – normalu, nes auginame tam, kad išmoktume

Aišku, gimus vaikui sudėtinga tuos dalykus susidėlioti, nes dar yra romantinė šito reikalo pusė. Kai gimsta vaikas, kai tu nemiegi, diena iš dienos sėdi su chalatu ir bėgančiu pienu, matyt, romantikos mažai. Aš nežinau atsakymų – tiesiog stengiuosi būti laiminga ir, man atrodo, esu laiminga. Gal taip postringaujant viskas ir išeina“, – kalba pašnekovė.

D. Filmanavičiūtė ne iš tų, kurie, jos žodžiais tariant, gyvena cukruotą gyvenimą. Auginant vaiką būna visko – ir ašarų, ir tragikomiškų nuotykių. Jais moteris taip pat atvirai dalijasi.

„Kas mane seka socialiniuose tinkluose, turbūt yra skaitę tekstų, kurie sulaukia tūkstančių patiktukų. Visi juokiasi, nes man vis atsitinka visokių nelaimių – nepasiėmus sauskelnių ar rankšluostėlių stoviu vidury parko apkakota savo vaiko ir galvoju, ką čia man dabar daryti...

Tai darau būtent dėl to, kad viskas neatrodytų taip lengva. Kalbant apie socialinių tinklų suvešėjimą yra toks momentas, kad visi labai pudruoja ir cukruoja savo gyvenimus. Man kartkartėmis norėtųsi priminti, kad būti nelaimingai ir piktai yra normalu, nežinoti, kaip auginti savo vaiką, ypač jei tai pirmas tavo vaikas ir jam nėra nė metų, yra normalu. Na, nėra taip, kad jis niekada neverkia, tu labai gražiai jį aprengi ir tik tomis nuotraukomis su visais daliniesi. Man atrodo, kažkas turi maištauti prieš tokį cukravimą ir pudravimą. Ir aš kartais imuosi tos maištininkės vėliavos“, – pažymi laidos herojė.

Vienas paauglystės pokštas baigėsi policijos komisariate

Maištininkė, kompanijos siela bei scenos žmogus D. Filmanavičiūtė buvo nuo mažens. Kiek ji save atsimena, visada norėjo lipti ant scenos, vaidinti, dainuoti – be jos neapsieidavo nė vienas renginys, kartais ji juos vesdavo, o kartais dėl jų netgi bėgdavo iš pamokų.

„Aš labai gražiai prisimenu mokyklos laikus. Buvau laimingas vaikas, gal padūkęs, gal mano mokytojai papasakotų kitokių istorijų, bet aš tikrai užaugau laimingai“, – pabrėžia ji.

Šiuo klausimu jaučiuosi iki galo neišsipildžiusi, muzika man labai svarbi. Dabar toks jausmas, lyg būčiau išsiskyrusi su vaikinu, bet mes vis dar kartais susitinkame, ir aš nežinau – skirtis galutinai ar vis dėlto priversti jį mane vesti ir tada gyventi laimingą santuokinį gyvenimą.

Toji laiminga vaikystė prabėgo Pasvalyje. Nedidukas miestas nė kiek neribojo energingos merginos veiklos – Lietuva ją išgirdo dar mokyklos laikais. Pirmiausia – anuomet populiarioje laidoje „Krašto garbė“. D. Filmanavičiūtė sako iki šiol su tėčiu kalbanti pasvalietiškai, o su mama ir broliu – literatūriškai.

„Būna tokia lengva šizofrenija, bet pasvalietiškai galiu šnekėti nuo ryto iki vakaro. Atsimenu, kalbėti pasvalietiškai atrodė labai kaimietiška, o dabar galvoju, kad nėra nieko stipresnio už autentiškumą. Truputėlį gaila – Aurimas yra iš Panevėžio, bet mūsų vaikas jau nekalbės nei panevėžietiškai, nei pasvalietiškai, o kaip tai yra stipru – mokėti tarmę, bent vieną iš jų“, – mintimis dalijasi žinoma moteris.

D. Filmanavičiūtė nevynioja žodžių į vatą – tais laikais buvo visko. Ne tik triumfo ir plojimų, bet ir neplanuotų pokštų, kurių vienas baigėsi policijos komisariate.

„Paauglystėje turėjome pomėgį (buvome tokia gauja mergų) pabėgusios iš pamokų eiti į parduotuvę šalia mokyklos ir lenktyniauti, kuri daugiau iš jos pavogs. Tai mane yra pagavę su šaldyta višta. Visos mano draugės pabėgo, o aš likau viena kaip pirštas. Tada atsidūriau policijos nuovadoje, buvo žiauriai gėda, šitie dalykai turbūt nenuplaunami. Daugiau net minties tokios neateina – nei žaidimo, nei ne žaidimo forma. Niekada nesigyriau, kad esu vištą pavogusi, nes tai – ne pasigyrimo dalykas“, – teigia pašnekovė.

Mokyklos laikais prasidėjo ir D. Filmanavičiūtės muzikinė karjera, ir karjera televizijoje. Talentingą merginą prieš keliolika metų „Dainų dainelėje“ išgarsino ne tik puikiai sudainuota „Jurgos arija“, bet ir drąsus, šmaikštus interviu, atvėręs kelius į televizijos užkulisius.

„Tas garsusis videoklipas skraido po internetą, vienu metu jį žiūrėjau 10 kartų ir verkiau iš juoko. Atrodo, nelabai pasikeičiau nuo tų laikų, ar ne? Po to interviu man iškart paskambino laidos „Mažųjų žvaigždžių valanda“ prodiuserė ir pakvietė ją vesti – taip prasidėjo mano televiziniai bandymai“, – prisimena ji.

Žurnalistika, reklama, muzika – po visas šias sritis D. Filmanavičiūtė jau nemažai panardžiusi. Gyvenimo meile ji vadina reklamą, darbo agentūroje sako pasiilgusi ir dabar, būdama vaiko priežiūros atostogose. Tačiau ne ką mažiau ją traukia ir prieš keletą metų gerokai apleista muzika.

Šiandien jos sceninis pseudonimas linksniuojamas rečiau, tačiau anksčiau energingoji „Miss Sheep“ drauge su bičiuliu „Gerai Gerai“ ugningai drebindavo klubų ir festivalių scenas. Duetas intensyviai kūrė, koncertavo, dalyvavo ir „Eurovizijos“ atrankoje, tačiau galiausiai nutarė padėti tašką.

„Tąkart taip nusprendžiau gal emocingai. Dabar galvoju, gal geriau iš vakarėlio išeiti tada, kai jame dar linksma (viena iš mano taisyklių), nei tada, kai visi nuleipę laukia, kada ateis tas rytas ir reikės skirstytis.

Didžiulė gėda, kad nutilau tokiam laikui. Su grupe „Happyendless“ esu parašiusi, mano manymu, neblogą albumą, jį tikrai reikėtų išleisti į dienos šviesą. Šiuo klausimu jaučiuosi iki galo neišsipildžiusi, muzika man labai svarbi. Dabar toks jausmas, lyg būčiau išsiskyrusi su vaikinu, bet mes vis dar kartais susitinkame, ir aš nežinau – skirtis galutinai ar vis dėlto priversti jį mane vesti ir tada gyventi laimingą santuokinį gyvenimą. Dabar toks santykis su muzika. Aš labai noriu į sceną, pasiilgau vasarą groti muzikos festivalyje, man užtenka ir „Tamstos“ scenos, bet tas jausmas su niekuo nesupainiojamas ir keliantis priklausomybę. Man žiauriai jo trūksta“, – atvirauja dainininkė.

Nei kaimiški, nei vyriškais vadinami darbai nesvetimi

Auginant mažą vaiką išsprūsti pusdieniui iš namų – prabanga. Įprastai laisvas minutes D. Filmanavičiūtė skiria filmavimams, knygoms, tačiau šįkart jos dėmesio centre buvo paukščiai. Laikas sau ir geras darbas gamtai – viskas kartu per vieną popietę. Laidoje „Gyvenimo spalvos“ atlikėja keliavo susitikti su Dariumi Musteikiu, žinomu ornitologu.

Paukščių šalyje mažėja ne tik dėl ūkinės veiklos. Kai kurie jų tiesiog negrįžta po migracijos: Palestinoje, Maltoje, Libane ir kitose valstybėse, per kurias paukščiai skrenda milžiniškais kiekiais, gyventojai juos paprasčiausiai šaudo, ir net ne dėl valgio, o dėl savo malonumo. Po tokių masinių šaudynių paukščiai nebegrįžta, todėl jų mažėja.

Man labai patiko mintis, kurią perskaičiau japonų mokslininko knygoje „Miško maudynės“: jei mylėsime gamtą, ja rūpinsimės, tai su tokia pat meile ir rūpesčiu atsigręšim į save. To ir norėčiau palinkėti – mažiau save griauti ir daugiau statyti.

Dirbtinių lizdų statymas bei remontas, inkilų gaminimas bei kėlimas – tai bandymai prisivilioti paukščių, paskatinti juos perėti mūsų miškuose. Prie šios misijos prisidėjo ir D. Filmanavičiūtė, ėmusis teptuko, plaktuko ir net ropštusis į medį. Kaimo vaiku save pristatančiai žinomai moteriai didelių sunkumų nekilo – ji sako mokanti ir karvę pamelžti, ir vištą nupešti.

„Man tokie darbai nesvetimi, aš tėčio, a. a. senelio garaže praleidusi daug laiko. Augome su broliu, taip buvome auklėjami ir ugdomi, kad viską mokėjome. <...> Pastaruosius keliolika metų dirbu labiau protinį ir kūrybinį darbą, bet sakoma, jei kartą išmoksti dviračiu važiuoti, tai visam gyvenimui. Paimti medžio pjūkliuką į rankas man vienas du. Aš su berniukais užaugusi: kaimynų vaikai – berniukai, brolis, tai man smagiau tokius darbus daryti, nei morkas, burokėlius retinti ar daržą ravėti. Atsimenu daržo ravėjimą kaip baisiausią dalyką pasaulyje“, – prisiminimais dalijasi laidos herojė.

Atvažiavus į mišką iškelti inkilų, skirtingai, nei tikėjosi D. Filmanavičiūtė, pasitiko ne idilė, o šiukšlių krūvos. Kol vieni mėgsta niokoti gamtą, kiti ją gelbėja – pasak ornitologo, paukščius lietuviai tikrai labai myli. Kelis naujus namukus varnėnams iškėlė ir dainininkė.

„Man atrodo, kiekvienas savo santykį su gamta gali atrasti pats, nebūtina kelti inkilų ar rinkti šiukšlių. Galima pagrybauti, apžiūrėti, kokių medžių būna, ir vaikams parodyti. Dažniau juokauti negu burnoti, kad ir sau po nosim.

Man labai patiko mintis, kurią perskaičiau japonų mokslininko knygoje „Miško maudynės“: jei mylėsime gamtą, ja rūpinsimės, tai su tokia pat meile ir rūpesčiu atsigręšim į save. To ir norėčiau palinkėti – mažiau save griauti ir daugiau statyti tokiomis, atrodo, savaime suprantamomis, bet, žiūrėk, netikėtai atrandamomis priemonėmis, kaip miškas, samanos, paukščiai... Mylėkime save ir šitoje žemėje bus puiku gyventi“, – įsitikinusi D. Filmanavičiūtė.

Plačiau – gegužės 13 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Dovilė Filmanavičiūtė: nežinoti, kaip auginti savo pirmagimį, – normalu, nes auginame tam, kad išmoktume