Veidai

2020.05.13 08:44

Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė per pandemiją prisuko kūrybinį kraniuką: negi visi rašysime apie karantiną?

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.05.13 08:44

Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė nesimaivo, kad per karantiną prirašė daugybę eilių ar išmoko naujų dalykų – pirmomis dienomis būta daug streso, tad įkvėpimas visai dingo. Tačiau, kaip LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ sako ji, kūrybinis kraniukas po truputį atsisukinėja, o ir „Drive in Live“ koncertas suteikė pozityvo, nes dainuoti „automobiliams“ – siurrealistinė patirtis.

G. Kilčiauskienę kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas?

– Pasikeitė, kaip ir visų, ne visai į gera. Bet bandau surasti pozityvių dalykų. Iškart užbėgu įvykiams už akių – nieko neperskaičiau, nieko naujo neišmokau. Ir virtuvės iššveitimas yra kažkaip atidėliojamas. Kai pradėjo laisvėti sąlygos, tapo galima išeiti į kavines, net pagavau save: negi viskas baigsis, o aš ir to nepadariau, ir to...

– Mačiau, kad koncertavai „mašinoms“.

– Tai buvo pirmasis „Drive in Live“ [gyvai atliekamų muzikos koncertų ciklas, kai atlikėjų pasirodymus žiūrovai stebi pro savo automobilio langus, o klausosi per radiją – red. past.] koncertas. Buvo beprotiškai faina ir daug įdomesnė patirtis, nei žiūrėti į kameras, kurios filmuoja televizijoje. Siurrealistinis jausmas, bet ryšys jaučiasi, mačiau, kad žiūrovai judėjo tose mašinose, kai kurie mirksėjo lempomis.

Pirmąsias dienas manyje buvo labai daug stresinių dalykų. Tiesą sakant, labai išsigandau, bijojau, jaudinausi dėl savo tėvų, močiutės... Nebuvo jokio įkvėpimo.

– O vietoje plojimų buvo spaudžiami signalai?

– Taip. Emociškai ir garsiškai tai suskambėjo galingiau nei aplodismentai rankomis. Toks apokaliptinis jausmas. Gerklėje atsiranda gumulas, bet nepasakyčiau, kad tai yra nemalonu.

– Daugelis tavo kolegų pradžioje kalbėjo apie tai, kad dabar tai kūrėjų laikas. Kūrėjai niekada neturi laiko kūrybai, ir tu esi kūrėja – turbūt prirašei toną, nusidėvėjo spausdinimo mašinėlės klavišai, kaimynai negalėjo miegoti naktimis...

– Nežinau, kaip su kitais kūrėjais, bet mano atveju kūrybiniai procesai, ko gero, buvo pasąmoniniai. Iš tikrųjų, bent jau pirmąsias dienas, manyje buvo labai daug stresinių dalykų. Tiesą sakant, labai išsigandau, bijojau, jaudinausi dėl savo tėvų, močiutės... Nebuvo jokio įkvėpimo, o dabar – antras etapas. Po ketureilį kasdien jau pavyksta parašyti.

<...> Nežinau, ar visiems iš karto pradėjo veržtis [kūrybiniai] fontanai. Pagal instagramo stories matau, kad labai nemažai artistų perėjo prie bandelių kepimo. Ir aš buvau pasidavusi buičiai, bet tikiuosi, kad kūrybos kraniukas atsisukinėja.

Matau, kad labai nedaugelio jaunų žmonių norai su galinga kibirkštimi.

– Sakoma, kad kūrėjui reikia kančios, kad sukurtų gerą kūrinį. Tai ši situacija nebuvo kančia – buvo buitis, kuri trukdė.

– Žinai, tai mane truputį stabdė: jeigu prisėsdavau parašyti – faktas, ką matai, tą ir dainuoji, – matydavau, kad tas karantinas labai daro įtaką, metaforos tekstuose susijusios tik su tuo. Turbūt save ir sustabdžiau: negi visi pradėsime apie tai rašyti?

– Ar per atstumą vykdei pedagoginę veiklą? Jei neklystu, tu pedagogė?

– Taip, dėstau Vilniaus kolegijoje. Sudėtingas reikalas, bet pavyksta! Su ansambliniais reikalais sudėtingiau, bet vedu ir individualias paskaitas, tai paprasčiau, nors man pačiai bendravimas internetu per atstumą sudėtingas.

– <...> Man įsiminė kažkada tavo pasakyta frazė, tu kalbėjai apie save, kaip apie mokytoją. Sakei, kad esi griežta, nes nenori švaistyti laiko tiems, kurie tenori pabandyti būti dainininkais – nori padėti tiems, kurie iš tikrųjų labai nori ir gali. Tas tiesa?

– Ko gero, taip sakiau. Tokio mąstymo manyje yra iki šiol. Laikui bėgant matau, kad labai nedaugelio jaunų žmonių norai su galinga kibirkštimi.

Visas pokalbis – gegužės 1 d. laidos „Penktadienio pokalbiai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.