Taip jau nutiko, kad aktorė Gabija Siurbytė su vyru, režisieriumi Ernestu Jankausku patys atžalų nesusilaukė, tačiau filme apie įsivaikinti siekiančią porą suvaidinusi moteris nesibaido minties, kad jų namuose galėtų augti ir nebiologinis vaikas. Nekomercinį kiną kuriantys menininkai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ pažymi nedirbantys tik dėl pinigų – jie svarbūs tik idėjoms įgyvendinti.
Kino menininkų prodiuserės, aktorės G. Siurbytės ir režisieriaus E. Jankausko šeima – darnus tandemas tiek darbe, tiek gyvenime. „Jeigu nebūtume kartu, nebūtume pasiekę to, ką turime, nebūtų filmų, kuriuos kartu esame sukūrę“, – tvirtina sutuoktiniai, draugėn suėję nuo mokyklos laikų ir nebeišsiskyrę, tik per laiką pasiskirstę atsakomybių lentynomis.
„Esame pasiskirstę, kas už ką atsakingas. Jei filmas Ernio ir jis yra režisierius, jo žodis paskutinis. Mes galime pasiginčyti, bet sprendžia jis. Jei kalbama apie prodiusavimą ir biudžetą, paskutinį sprendimą priimu aš. Lygiai taip pat namuose: kaip Ernis gamina maistą ir yra už jį atsakingas, taip aš atsakinga už skalbinius ir mokesčius už butą. Mes net nesikišame, nes aš nei mėgstu gaminti, nei, reikia pripažinti, moku tai daryti“, – kalba G. Siurbytė.
Jankauskų suburta filmų ir reklamos gamybos kompanija „Dansu“ sukūrė dešimtis komercinių vaizdo klipų, pripažinimą pelniusių trumpametražių filmų, prisidėjo prie užsienio kino filmų ir serialų produkcijos.
„Dansu“ patalpų lentyną puošia „Gervė“, sienas – ir daugiau ženklų, žyminčių šio kūrybingo dueto kelią. Karjerą kine E. Jankauskas pasakoja pradėjęs nuo žemiausios grandies – darbo režisieriaus asistentu užsienio kino kompanijų prodiusuojamuose filmuose, kai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą atrado garsus Holivudo prodiuseris Fredas Weintraubas.
„Jis į Lietuvą atvežė pirmus amerikietiškus filmus. Tai buvo pirmoji profesionaliojo kino mokykla. Tada mes tik dirbome, galvojome, o, amerikiečiai atvažiuoja, daug visokių žvaigždžių, nešiojome kavą ir ką tik nori, bet ne tai esmė – amerikiečiai išmokė daug dalykų. Man tai buvo praktinė patirtis, kaip dirbti kine kaip profesionalui, paskui tą patirtį perėmiau kaip režisierius. Tai vienas iš svarbiausių žmonių, kodėl atsiradau kine“, – prisimena jis.
Didžiausio įvertinimo sulaukėme tada, kai parodėme filmą įsivaikinusioms šeimoms. Priėjo ir sakė: labai ačiū, jūs mus labai pajautėte. Didelis įvertinimas suprasti, kad sugebėjome juos pajausti.
Skynęs laurus reklamų ir trumpametražių filmų konkursuose E. Jankauskas prieš porą metų išdrįso imtis didesnio formato režisūros darbo. Dviejų kūrybininkų virtuvėje neseniai iškeptas pirmasis ilgametražis filmas „Čia buvo Saša“, pasakojantis apie įvaikinimo iššūkius, neprisvilo. Parodytas bemaž dvidešimtyje tarptautinių festivalių, apkeliavęs kino sales nuo Šanchajaus iki Liuksemburgo, žiūrovų buvo šiltai sutiktas, o kritikų – gerai įvertintas.
„Didžiausio įvertinimo sulaukėme tada, kai parodėme filmą įsivaikinusioms šeimoms. Priėjo ir sakė: labai ačiū, jūs mus labai pajautėte. Didelis įvertinimas suprasti, kad sugebėjome juos pajausti“, – pažymi G. Siurbytė.
Pora neslepia, kad kurdami filmą apie įsivaikinti siekiančią porą ir berniuką, kurio niekas nenori, įaudė šioje kino juostoje ir savo patirties.
„Mūsų su Erniu gyvenime taip susiklostė, kad neturime vaikų. Kai pradėjome galvoti kurti filmą, visuomenė daug šnekėjo apie įvaikinimą, pasiūliau Ernestui, gal ši tema ir jam būtų įdomi. Jis užkibo ir mes pradėjome vynioti kaip siūlų kamuoliuką. Kai nufilmavome, patys perėjome įvaikinimo kursus ir dar dabar svarstome apie įvaikinimą kaip apie vieną iš galimybių“, – atvirauja aktorė.
Pagrindinius vaidmenis režisuojant vyrui gauna be konkurencijos
Nors filmas nekomercinis ir kompanijos biudžeto lentelėje įrėžė riebų minusą, jo kūrėjai sako pelno ir nesitikėję. Maža to, už bilietus gautais pinigais dar parėmė savo superherojus – įsivaikinusius tėvus, tiksliau, Globėjų ir įtėvių asociacijos veiklą.
„Norisi, kad žmonės suprastų, jog įvaikinimo procesas ir sprendimas įsivaikinti yra sunkus, toms šeimoms reikia mūsų pagalbos, supratimo“, – teigia G. Siurbytė.
Pripažinimo padrąsinti filmo „Čia buvo Saša“ kūrėjai jau gyvena kitos kino idėjos pasaulyje. Jankauskai pabrėžia, kad kiną kuria ne dėl pinigų – jei viskas būtų dėl jų, jie to nedarytų, o pinigai reikalingi tik idėjoms įgyvendinti.
„Kurdami nepriklausomą kiną dažniausiai pradedame nuo to, ką norime tuo filmu pasakyti, kokia tema kalbėti, o ne kiek uždirbti. Man atrodo, tai mūsų vedamoji grandis“, – sako G. Siurbytė.
Apie ką bus naujasis filmas, režisierius iki galo neatskleidžia ir intriguoja užuominomis apie magiškojo realizmo ir komiškų situacijų kokteilį. Filmas pasakos apie moterį mokslininkę, kuri susiduria su savo vidiniais ir išoriniais demonais ir juos nugali. Istorija, pasak E. Jankausko, rutuliojasi apie žmogų, kuris paaukos savo sveikatą, atsisakys net vidinio „aš“, kad tik įrodytų kitiems, jog yra vertas meilės.
Šiame filme, kaip ir juostoje „Čia buvo Saša“ ar bendruose trumpametražiuose bandymuose, pagrindinis vaidmuo teko G. Siurbytei. „Be konkurencijos“, – sutartinai tvirtina abu ir atskleidžia kodėl.
Kalbėjote, kad 20 tūkst. yra didelė suma, bet aš žinau atvejų, kai vaikas iš savo taupyklės išima 2 eurus, vienintelius, kuriuos turi, ir paaukoja, kad gydytojams būtų nupirktas respiratorius. Va čia didelė suma, tai kaip tu, kaip verslas, gali neprisidėti?
„Galima galvoti, ai, čia vyras su žmona daro nežinia ką... Esmė – mes esame kelyje, kuriuo eidami patys mokomės. Patikėkite, to taip lengvai neišmoksi, reikia bandyti, žiūrėti, turėti partnerį, į kurį gali atsiremti. Tas kelias yra mokslas, juo eini ir mokaisi. Dėl to mes ir esame partneriai, dėl to esame vyras ir žmona, mums taip lengviau daryti dalykus, kuriuos darome. Taip, kartais labai sudėtinga kristi žemyn, kai suprantame, kad padarėme kažką negerai“, – mintimis dalijasi režisierius.
Kiekvienas filmas turi savų niuansų ir iššūkių. Naujame E. Jankausko filme, kuris dar neturi pavadinimo, be būrio žinomų Lietuvos aktorių, filmavosi arkliai ir pusantro šimto baltųjų pelių, kurios, kaip paaiškėjo, yra labai aikštingos aktorės.
„Neapskaičiavome, kad mūsų aktorės, tos baltos simpatiškos pelės, dieną nedirba, tik miega, ir atsibunda naktį apie 12 val., tai turėjome problemų...“ – prisimena G. Siurbytė.
Prasidėjus pandemijai ligoninei padovanojo plaučių ventiliavimo aparatą
Dėl pandemijos sustojus filmavimo darbams didžiulės „Dansu“ biuro patalpos, kuriose telpa grimo kambariai, dailininkų dirbtuvės, montažinės ir garso įrašų studija, net rekvizito sandėliai, dabar nuščiuvusios be darbuotojų ir įprasto šurmulio.
Nors karantinas įšaldė daug kino projektų, kūrėjų galvose lyg fejerverkai sproginėja kitokie sumanymai, pakurstyti ne fantazijų, o gyvenimo realybės. Dar kai epidemija tik slinko Lietuvos link, o specialistai tik prognozavo galimus ligos protrūkio scenarijus, Jankauskai jau ėmėsi veiksmų.
Išgirdę, kad labiausiai ligoninėms Vilniuje trūksta plaučių ventiliavimo aparatų, jiedu nutarė vieną nupirkti. Kad kino menininkai gali užsinorėti pirkti medicinos įrangą, kainuojančią 20 tūkst. eurų, šia aparatūra prekiaujančiai kompanijai iš pradžių buvo sunku patikėti, o kai sutuoktiniai aparatą įsigijo, palinkėjo jam dulkėti.
Tačiau plaučių ventiliavimo aparatas – ne vienintelė „Dansu“ kompanijos savininkų dovana medikams. Pravertė ir sandėliuose sukauptas kino rekvizito lobynas. Ką tik baigę filmuoti naująjį filmą, kino menininkai medikams padovanojo krūvą nepanaudotų medicininių kaukių ir apsauginių kostiumų, kurių buvo pripirkę filmavimui.
Daug žmonių sako, kad per karantiną neturi ką veikti, Jankauskai – atvirkščiai: ne tik daro įprastus darbus, bet ir savanoriauja. Iš pradžių abejoję, ar verta garsiai skelbti apie gerus darbus ir norėję išvengti apkalbų, dabar kūrėjai džiaugiasi, kad paviešino savo iniciatyvą.
„Supratau, kad mes įkvepiame vienas kitą. <...> Kalbėjote, kad 20 tūkst. yra didelė suma, bet aš žinau atvejų, kai vaikas iš savo taupyklės išima 2 eurus, vienintelius, kuriuos turi, ir paaukoja, kad gydytojams būtų nupirktas respiratorius. Va čia didelė suma, tai kaip tu, kaip verslas, gali neprisidėti?“ – nesupranta G. Siurbytė.
Mano mylimiausias rašytojas yra Harukis Murakamis, viena mylimiausių jo knygų – „Dansu dansu dansu“. Iš japonų kalbos išvertus tai reiškia „šokti“. Jos filosofija – jei negali judėti į priekį ir atgal, nestovėk vietoje, nes gali numirti. Tada šok! Nes gyvenime būtinas nuolatinis judesys, tai mes šokam „Dansu“.
Nenustygti vietoje ir nuolat veikti užkoduota ne tik Jankauskų genuose, bet ir įkurtos kompanijos „Dansu“ pavadinime.
„Mano mylimiausias rašytojas yra Harukis Murakamis, viena mylimiausių jo knygų – „Dansu dansu dansu“. Iš japonų kalbos išvertus tai reiškia „šokti“. Jos filosofija – jei negali judėti į priekį ir atgal, nestovėk vietoje, nes gali numirti. Tada šok! Nes gyvenime būtinas nuolatinis judesys, tai mes šokam „Dansu“, – aiškina aktorė.
Kur kūrybiniai piruetai nublokš – paklaidins ar pažers atradimų, – kino menininkai nesvarsto ir tikina, kad tikrai yra dar ko siekti. Tačiau svarbiausia – mėgautis tuo, ką turi šiandien.
Per pandemijos sukeltą krizę nėrę į savanorišką veiklą laidoje „Gyvenimo spalvos“ sutuoktiniai išsiruošė į Kauną padėti samariečių bendruomenei. Karantino reikalavimų įpareigota labdaringa organizacija lankytojams užvėrė savo dienos centrų duris, tačiau dar plačiau atvėrė širdis, nes kai kurie samariečių globojami asmenys be pagalbos neišgyventų.
Padėti samariečiams Jankauskai atvažiavo ne tuščiomis. Be skanumynų, jie atvežė tai, ko šiuo metu labai trūksta namie nuotoliniu būdu pamokose dalyvaujantiems moksleiviams – nešiojamųjų kompiuterių.
„Suvokimas, kad gerai gyvenu ir kad kažkas negerai gyvena – iš to ateina noras padėti, o kad tai būtų sudėtinga, tai tikrai ne. Čia noro, galų gale – atsitiktinumo reikalas. Nebūtina, kad tau ištiestų ranką, savo iniciatyva irgi gali padėti“, – mintimis dalijasi režisierius.
Bendrystė, tautos vienybė šią gyvenimo akimirką labai žavi ir aktorę G. Siurbytę – ji sako, kad turbūt ateityje tai bus istorija, kurią pasakos vaikams ir anūkams. „Sakysiu: buvo labai baisu, labai tamsu, bet visi susivienijo ir bendromis jėgomis vienas kitam stengėsi padėti“, – teigia ji.
Plačiau – gegužės 6 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
