Veidai

2020.05.09 11:19

Vokietijoje gyvenanti Laima Janušonytė-Steinhoff: esu nukentėjusi dėl savo tiesmukumo

„Esu tiesmuka, kalbu nevyniodama žodžių į vatą ir nepataikaudama. Dėl to ne kartą esu nukentėjusi“, – portalui LRT.lt sako Vokietijoje gyvenanti sporto žurnalistė Laima Janušonytė-Steinhoff. Atsisveikinimą su mylimu darbu ji iki šiol mena su apmaudu. „Ši profesija man labai daug davė“, – patikina ji.

– Europą porą mėnesių kaustęs karantinas po truputį švelnėja, koks šis laikotarpis jums?

– Vokietijoje karantinas ne toks griežtas kaip Lietuvoje. Kaukes čia turime dėvėti tik tam tikrose vietose, pvz., parduotuvėse ar viešajame transporte. Tačiau kiekviename mieste taisyklės ir rekomendacijos skiriasi. Žinoma, daugelis įmonių ir kavinių nedirba, o paprastai savaitgaliais ar prieš šventes automobilių pilni greitkeliai yra ištuštėję.

Vis dėlto mano gyvenimas per karantiną pasikeitė mažiau nei aplinkinių – vyras eina į darbą kaip įprastai, o aš užsiimu savomis veiklomis. Kadangi gyvename didžiuliame name su sodu ir už kelių šimtų metrų esančiu sodo nameliu, erdvės turime nemažai ir galime laisvai jaustis. Tame pačiame name gyvena ir vyro sūnus bei mama, tik jie turi atskirus įėjimus. Tačiau susitikę pabendraujame.

Laikydamiesi saugumo reikalavimų, su geriausių draugų pora buvome pasivažinėti dviračiais. Prieš karantiną kone kasdien eidavome į sporto klubą, tačiau kol šie nedirba, su vyru dažnai einame pasivaikščioti ir drauge nužingsniuojame apie 10–15 km.

Beje, esu ne iš tų, kurie apsigyvenę užsienyje bendrauja tik su tautiečių bendruomene. Aš stengiuosi būti aktyvi miestelio gyvenime, tad priklausau keliems klubams, bendrijoms, kurių Vokietijoje yra nemažai. Kartu rengiame talkas, žygius ar, pvz., padedame vyresnio amžiaus žmonėms. Taip pat priklausau kėglių klubui, kurio, kaip ir daugelio bendrijų, veikla per karantiną sustojo.

Vis dėlto labiausiai gaila, kad, užsivėrus šalių sienoms, nebegalime keliauti. Kovo pabaigoje turėjome porai savaičių išvykti į Dominikos Respubliką, tačiau dėl pandemijos pasilikome namuose, per Motinos dieną negalėjau atvykti į Lietuvą, nežinia, kaip bus ir su liepos mėnesį suplanuota kelione į Norvegiją.

Vienas iš moters sporto žurnalistės privalumų – vyrai sportininkai bent jau iš mandagumo moteriai negali pasakyti „ne“.

– Atrodo, tėvynėje esate dažna viešnia – buvote praėjusių metų gruodį, taip pat prieš pat karantiną, planavote apsilankyti ir per Motinos dieną.

– Kai mama buvo gyva, į Lietuvą atskrisdavau kas mėnesį, dabar kiek rečiau, tačiau vis tiek dažnai atvykstu. Negaliu sakyti, kad visiškai iš čia išvažiavau – Vilniuje turiu savo butą, tad vykdama čia visuomet sakau, kad važiuoju namo. Turiu dvejus namus.

– Dažnai esate pavadinama legendine sporto žurnaliste. Atrodo, kad darbe jums nebuvo neįveikiamų iššūkių – nesvarbu, ar reikėdavo pakalbinti sporto žvaigždes, ar sėdint ant motociklo filmuoti dviračių sporto varžybas Kolumbijoje.

– Tokia jau esu, nenustygstanti vietoje ir labai mėgstanti bendrauti. Kartais su bičiule pasikalbame, kad mes, Ožiaragės, galime prakalbinti bet kurį žmogų ir jis mums atsiveria bei išsipasakoja. Niekada nebijojau prieiti net prie didžiausių sporto žvaigždžių.

Pamenu, jau kelerius metus nedirbau televizijoje, kai su vyru atostogavome Sardinijoje. Pamačiau, kad ten pat atostogauja ir Vokietijos žvaigždžių žvaigždė – nacionalinės vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Joachimas Loewas. Pasakiau, kad prieisiu pasikalbėti. Net mano vyras tuo negalėjo patikėti. O aš priėjau, pasikalbėjome, dar ir bendrą nuotrauką pasidarėme.

Galbūt tai vienas iš moters sporto žurnalistės privalumų – vyrai sportininkai bent jau iš mandagumo moteriai negali pasakyti „ne“. Kartą po „Formulės-1“ varžybų skubėjęs pilotas Davidas Coulthardas pranešė žurnalistams, kad išskirtinių interviu neduos dėl laiko stokos, tačiau vis tiek priėjau prie jo su operatoriumi, uždaviau klausimą ir jis tiesiog negalėjo man, moteriai, neatsakyti. (Juokiasi.)

Šypsena dar niekam gyvenimo nepagadino.

– Kartais esame drąsūs ir ryžtingi darbe, tačiau gyvenime būname kitokie.

– Teko girdėti, kad kai kurie darbe būna aršūs, o namuose – tylūs ir ramūs. Tačiau aš darbe tokia pati, kaip ir gyvenime. Tiesa, yra manančių, kad man kažkiek trūksta diplomatijos, nes esu labai tiesmuka. Tačiau ne todėl, kad noriu ką nors sumenkinti ar įžeisti, tiesiog nemoku meluoti į akis. Nors jau dabar kiek išmokau patylėti, visuomet išsakau savo nuomonę ir galiu diskutuoti, taip pat moku ir pripažinti suklydus. Tačiau visuomet esu tiesi, kalbu nevyniodama į vatą, nepataikaudama. Galbūt dėl to gyvenime esu ne kartą nukentėjusi.

– Be to, labai daug šypsotės ir atrodote labai optimistiška – tikriausiai daugelis prisimena jus kaip vieną daugiausia besišypsančių eterio veidų.

– Esu gavusi net porą laiškų, kuriuose žiūrovai piktinosi, kad per daug šypsausi, ypač pranešdama apie kurio nors šalies sportininko nesėkmę. Tačiau esu tikra, kad gera nuotaika ir pozityvumas visada yra kur kas geriau. Juk šypsena dar niekam gyvenimo nepagadino.

Visada buvau optimistė. Pamenu, net kai su drauge sumanėme stoti į žurnalistiką, ji abejojo, ar verta bandyti, tuo metu konkursas buvo didelis, tad buvo kone įsitikinusi, kad įstoti nepavyks. O aš net tokios minties neturėjau – važiavau į sostinę su mintimi, kad viskas bus gerai.

Kartais su bičiule pasikalbame, kad mes, Ožiaragės, galime prakalbinti bet kurį žmogų ir jis mums atsiveria.

– Apie atsisveikinimą su LRT visada kalbėdavote su tam tikru apmaudu. Galbūt, praėjus beveik dešimtmečiui, ir į šią situaciją galite pažvelgti su optimizmu, galbūt tai vienas iš tų kartų, kai, užsivėrus durims, atsidarė langas? Juk būtent tada, kai atsisveikinote su televizija, išvykote į Vokietiją, po metų ištekėjote už verslininko Uwe Steinhoffo.

– Vis dėlto nepasakyčiau, kad atsivėrė kitos durys – nebedirbu savo mėgstamo darbo. O vyras asmeniniame gyvenime tuo metu jau buvo, tačiau manau, kad būtume suradę išeitį. O darbas man visuomet buvo malonumas, hobis, meilė... Eidavau į darbą kaip į šventę, niekada neskaičiuodavau darbo valandų. Tai buvo mano stichija. Kolegos buvo mano draugai, o vadovai manimi pasitikėjo taip, kad aš važiuodavau į Barselonoje esančią „Eurolygos“ būstinę tartis dėl varžybų, vykdavau derėtis dėl čempionatų ar olimpinių žaidynių transliacijų. Tai taip pat buvo man miela veikla ir įdomios patirtys.

Deja, vieną dieną situacija pasikeitė ir po 30 metų darbo turėjau išeiti. Dar ir dabar kartais parašau man įdomia tema, tačiau tai veikiau yra mano saviraiška, o ne darbas.

– Nors ir išėjote iš LRT Sporto redakcijos, nuo 2005-ųjų ėjote Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos (AIPS) viceprezidentės pareigas, nemažai kalbėjote apie stereotipus ir tai, kad moterų sporto žurnalistikoje mažai. Kaip pati susidomėjote sporto žurnalistika, kuri vis dar neretai laikoma vyrų sritimi?

– Visame pasaulyje sporto žurnalisčių moterų yra gerokai mažiau. Prie to labai prisideda stereotipai apie vyrų ir moterų vaidmenis šeimoje, kai moteris atsakinga už rūpinimąsi namais, vaikais, šeima, o vėlai vakare ar savaitgaliais vykstančios varžybos, jau nekalbant apie ilgas komandiruotes į čempionatus ar olimpiadas, – ne joms. Būdama AIPS viceprezidente daug metų kalbėjau apie tai, kodėl moterys nesirenka sporto žurnalistikos, ir stengiausi griauti stereotipus.

Iš tiesų mano profesija man davė labai daug. Sportas ir aš – visuomet buvome neatsiejami. Vaikystėje su berniukais kieme žaisdavau futbolą, penkerių pradėjau lankyti krepšinio sporto mokyklą. Su krepšiniu atsisveikinau studijų metais, o antrame kurse pradėjau dirbti Lietuvos televizijoje.

Tiesa, ne iškart tapau sporto žurnaliste – iš pradžių pavaduodavau koleges radijuje, televizijoje, nors visuomet norėjau dirbti sporto redakcijoje. Tuo metu joje buvo gal tik dvi moterys – televizijos režisierė Birutė Leonaitytė ir žurnalistė Birutė Kėrienė. Pastaroji išėjo motinystės atostogų, tad mane priėmė ją pavaduoti, tačiau pasilikau ten ilgam. Pradėjau skaityti žinias radijuje, dariau reportažus sporto laidoms, „Panoramai“, galiausiai turėjau ir savo autorinę laidą „Sporto arenoje“.

Sporto arenoje.  1999.07.11.

Vilniuje turiu savo butą, tad vykdama čia visuomet sakau, kad važiuoju namo. Turiu dvejus namus.

– Sakėte, kad darbas buvo ir jūsų hobis, ir malonumas, ir saviraiška. Kokių malonumų ir saviraiškos būdų turite dabar?

– Neretai manęs klausia, ar aš dirbu, ar turiu veiklos. Dabar esu labai užsiėmusi. Kaip ir minėjau, su vyru važinėjame dviračiais, einame pasivaikščioti, ne per karantiną lankomės sporto klube, sukuosi kieme, turiu savo daržą.

Taip pat mokausi vokiečių kalbos. Nors kalbu gerai, kartais dar darau klaidų, tad noriu patobulėti. Pamenu, anksčiau mokiausi rusų, anglų, prancūzų kalbų, tačiau niekada vokiečių – ši kalba man neatrodė graži, be to, niekada nemaniau, kad man jos gali prireikti. Net ir su vyru iš pradžių kalbėjome angliškai. Tačiau supratau, kad, jei jau gyvensiu Vokietijoje, turiu mokėti šalies kalbą. Mokytis pradėjau nuotoliniu būdu, tačiau šią vasarą užsirašiau į intensyvius kalbos kursus. Tikiuosi, kad jie vyks.

Be to, daug skaitau, iš manęs kažkada netgi juokėsi, kad išvykdama atostogų į Kretą pasiėmiau dvi vokiškas knygas ir vieną lietuvišką, o beatostogaudama dar pradėjau skaityti ir rusišką bei anglišką, taigi skaičiau keturiomis kalbomis. Tačiau man labai patinka, manau, kad kalbų mokymasis puikus būdas pajudinti smegenis. Taip pat esu AIPS garbės narė ir vis dar dalyvauju asociacijos veikloje, turiu daugybę bičiulių visame pasaulyje, su kuriais daug bendraujame. Dabar mano dienos tokios pilnos, kad nuobodžiauti tikrai nėra kada.

– Mokotės vokiečių kalbos, o ar jūsų vyras bent truputį kalba lietuviškai?

– Kažkada truputėlį mokėsi. Kai mano mama viešėdavo Vokietijoje ar vykdavome jos aplankyti, jiedu su mano vyru kažkiek netgi susikalbėdavo. Tiesa, jam mūsų dvibalsiai sunkiai ištariami, jis sunkiai perpranta linksniavimą, tačiau su mano pagalba kavinėje ko nors užsisakyti gali. (Juokiasi.)

Esu ne iš tų, kurie apsigyvenę užsienyje bendrauja tik su tautiečių bendruomene. Aš stengiuosi būti aktyvi miestelio gyvenime.

– Drauge su vyru mėgstate aktyvų laisvalaikį, o ar per televiziją sporto varžybas žiūrite? Kuri sporto šaka jus labiausiai domina?

– Kai dar dirbau sporto žurnaliste, neretai tekdavo komentuoti skirtingų sporto šakų varžybas, tai stebindavo kolegas iš užsienio. Ten įprasta, kad žurnalistas ar komentatorius komentuoja tik, pvz., futbolą arba tik tenisą. Pamenu, kai 2000-aisiais Daina Gudzinevičiūtė kovojo dėl šaudymo į skraidančius taikinius aukso medalio, aš šią sporto rungtį komentavau pirmą kartą.

Todėl domėjausi daugeliu skirtingų šakų, nors laisvalaikiu man prie širdies buvo tenisas, dviračių sportas, „Formulė-1“ ir, žinoma, krepšinis. Su laiku mano skonis pasikeitė – „Formulė-1“ man nebėra tokia įdomi, bet dabar su malonumu žiūriu biatloną, kuris anksčiau tikrai nebuvo mano mėgstamiausias sportas. Prie to prisidėjo mano vyras, jis žiūri visas biatlono varžybas. Vokietijoje visi eina iš proto dėl futbolo, aš – ne. Aišku, Dortmunde buvau, „Borussia“ mačiau, tačiau per televiziją jo beveik nežiūriu – mieliau renkuosi gerą filmą ar knygą.