Veidai

2020.05.07 07:35

Keistuoliu vadinamas verslininkas Vladas Lašas – apie laimę pasaulį matyti vaiko akimis ir padėti kitiems

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.05.07 07:35

Vaikystės metai – patys įdomiausi. Kodėl kartais nepasijausti vaiku ir darbar? Tokios filosofijos laikosi LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovas, verslininkas Vladas Lašas. Nesyk už socialiai atsakingą verslą apdovanotas mokslininkas mano, kad padėdamas kitam padedi sau, o padėti galima tiesiog padrąsinančiu žodžiu.

Verslininkas ir mokslininkas už verslo sėkmę, neatsiejamą nuo socialinės atsakomybės ir socialinio solidarumo principų, buvo apdovanotas tarptautine Nobelio taikos premijos laureatų įkurto Verslo taikos fondo premija, laikoma aukščiausiu verslininko įvertinimu pasaulyje. Apie laimę domėtis, laimę nebijoti išdrįsti ir laimę nenuleisti rankų V. Lašą kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Būčiau gavusi tokį apdovanojimą, dabar sėdėčiau susikėlusi kojas ir į jį žiūrėčiau. Verslo Nobelis – juk viskas gyvenime jau padaryta, o jūs vis nerimstate. Kodėl?

– Jeigu tavęs nelaiko keistuoliu, turbūt nedarai nieko naujo. Įdomu daryti ką nors nauja, todėl kartais laiko ir marsiečiu.

– Ar kada nors gyvenime buvote pavadintas keistuoliu?

– Ir ne kartą. Kartais bandai daryti kitaip, labai įdomu į viską pasižiūrėti vaiko akimis, nepamiršti radikalaus smalsumo, kurį turime kiekvienas, kaip vaikas, tik po truputį užmirštame arba laikomės tvarkos, drausmės ir kitus skatiname to laikytis. Juk prisimename – vaikystės metai patys įdomiausi. Kodėl taip kartais nepasijausti?

Juk ir dizaineriai kartais baldus kuria stebėdami iš aukšto, kaip 3 metų vaikas žiūri į savo aplinką – tik tada gali suprasti, kaip jis jaučiasi, kokie vaikiški baldai, žaislai, atrakcionai jam įdomiausi. Iš vaikų labai daug gali išmokti, tiksliau, reikia stengtis nepamiršti, ką kiekvienas mokame.

Buvo labai įdomios dienos, kai kelias valandas būdavau šalia studentų, matydavau įdomius dalykus, senelio kabinete stovinčius žmogaus griaučius... Tėvai irgi buvo dėstytojai – visą laiką buvo įdomu suprasti, iš kur, kas, kaip, kodėl, rasti tam aiškų logišką pagrindimą ar tiesiog sužinoti daugiau.

– Jūs augote, mokėtės Sovietų Sąjungoje. Aplinkoje, kurioje uždėtos aiškios lubos, kur išsišokėlių niekam nereikia, bet sugebėjote norėti daugiau.

– Nepaisant to, kad Lietuvoje tuo metu buvo sovietinė įtaka, Lietuva buvo lietuviškai šnekanti, ypač stabilus buvo kaimas – ten vasaromis praleisdavau daug laiko. Šiaip esu aukštaitis, gimęs Kaune. Visa aplinka buvo susijusi su mokslu, studijomis, seneliai buvo medikai, mokslininkai.

Prisimenu labai įdomų laiką, kai su seneliu prof. Vladu Lašu eidavau į Medicinos instituto centrinius rūmus, Fiziologijos katedrą. Buvo labai įdomios dienos, kai kelias valandas būdavau šalia studentų, matydavau įdomius dalykus, senelio kabinete stovinčius žmogaus griaučius... Tėvai irgi buvo dėstytojai – visą laiką buvo įdomu suprasti, iš kur, kas, kaip, kodėl, rasti tam aiškų logišką pagrindimą ar tiesiog sužinoti daugiau.

– Vis dėlto pasirinkote studijuoti su technologijomis susijusį mokslą. 2012 m., susipažinęs su projekto „Mars One“ vadovu Basu Lansdorpu, buvote pakviestas į šio ambicingo projekto tarybą, turėjote galimybę dalyvauti leidžiant raketą, kuri į Marsą nugabeno zondą „Curiosity“. Kurioje vietoje gimė meilė kosmosui?

– Iki dabar turiu 5-o gimtadienio proga tėvų padovanotą knygą, kuri vadinasi „Į kitas planetas“. Tokie dalykai, gautos, perskaitytos knygutės vaikystėje padeda suformuoti pasaulėžiūrą, supratimą, smalsumą viena ar kita kryptimi. Kosmosas – tik ekstremali susidomėjimo mokslu išraiška. Nedaug žmonių buvo kosmose, bet kiek yra apie tai knygų, fantastinių filmų.

Tai buvo labai įdomi kelionė į Kenedžio kosmoso centrą Floridoje. Gana retas atvejis, kai robotas-laboratorija keliauja į kitą planetą. Tai buvo kvietimas NASA draugų, su kuriais pasisekė užmegzti ryšį.

– Ar iššūkių nesinori, bet jie nutinka, o nutikę dovanoja laimės pamoką, ar ieškote jų sąmoningai?

– Be abejo. Kartais reikalinga pasižiūrėti į kontrastus, derinti greitą ir lėtą gyvenimą. Man tas patinka, kaip ir dabar – visiems netikėtas išbandymas būti namuose, bet tai atveria kitų galimybių. <...> Galime išsimiegoti, pailsėti, galime turėti ilgesnį darbų maratoną, bet turime pajausti, kada sustoti, pereiti į lėtą tempą, kuris leidžia pagalvoti, atsigauti, pasiruošti kitam iššūkiui.

Kiekvienam iš mūsų natūralu laukti paskatinimo iš išorės, tad bet kuris iš mūsų geru, padrąsinančiu žodžiu gali padėti kitam pasiekti dalykų, kuriems jis pats negalėtų pasiryžti.

– O kaip jūs ilsitės?

– Malonus ritualas – važiuoti dviračiu 20 ar 50 kilometrų. Fizinis krūvis, gaivus oras, dažnai – naujas maršrutas padeda atsigauti, pažiūrėti naujai, pagalvoti, o kas toliau.

– Vis galvojate, kas toliau. Kalbant ir apie COVID-19 pandemiją prisidėjote prie smegenų akvariumo sukūrimo, būrėte specialistus iš Europos ieškoti sprendimų, kaip padėti pasauliui. Nerimstate, tačiau yra daugybė žmonių, kurie turi įtakos, turtų, bet net ne verslo – jūsų paties socialinė atsakomybė, atrodo, yra numeris vienas. Kada supratote, kad tokia veikla itin apdovanoja?

– Manau, kad kiekvienas, padėdamas kitam, padeda pats sau. Labai paprasta ir akivaizdu: suprasdamas kitų problemas nebeturi savų problemų arba jas sprendi žymiai lengviau. Todėl man įdomu bendrauti, paskatinti susiburti į svajonių komandas žmones, kurie padeda – kartais labai nedaug reikia, kad žmonės imtų veikti. Kiekvienam iš mūsų natūralu laukti paskatinimo iš išorės, tad bet kuris iš mūsų geru, padrąsinančiu žodžiu gali padėti kitam pasiekti dalykų, kuriems jis pats negalėtų pasiryžti.

Visas pokalbis – balandžio 30 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.