Veidai

2020.05.03 19:00

Prieš naujus santykius Jurga Šeduikytė nori išsiaiškinti, kas esanti: galbūt to nežinojimas ir pakišo koją

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.05.03 19:00

Dainininkė Jurga Šeduikytė, ne taip seniai nutraukusi santuoką su atlikėju Vidu Bareikiu, nesimaivo, kad šį gyvenimo įvykį pakėlė lengvai. „Tai sulyginčiau su kūno dalies amputavimu“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ pašnekovė. Skausmingą periodą išgyvenusi moteris naujiems santykiams dar nesijaučia pasiruošusi – kol kas nori išsiaiškinti santykį su savimi, o tai padaryti padeda ir psichoterapija.

„Aš užbėgau įvykiams už akių, nes viena pati gyvenau kelis mėnesius prieš karantiną. Bet net ir jausdamasis gerai būdamas vienas žmogus, kai privalo tą daryti per prievartą, labai greitai supranta, kaip reikia kitų žmonių. Man atrodo, čia visiems mums pamoka įvertinti ir pervertinti tai, kas mums gyvenime svarbiausia“, – kalba ji.

Nesyk nuskambėjusi tiesa apie dainininkės J. Šeduikytės skyrybas turėjo ir kitą pusę. Dar iki karantino pradžios praėjusių metų pabaigoje dėl asmeninio gyvenimo permainų ji buvo priversta prisijaukinti vienatvę.

Kaip ir dauguma dainininkų, J. Šeduikytė buvo suplanavusi daugybę veiklų, rengėsi pavasariniam koncertų turui po Lietuvos miestus, įrašinėjo naująjį albumą. Tačiau nors dėl pandemijos teko atšaukti koncertus, kūrybiniai procesai nesustojo. Reikia stengtis neužstrigti lėtėjančiame pasaulyje ir judėti į priekį, sako žinoma moteris: nesvarbu, kad fiziškai esame apriboti – tai nereiškia, kad kažkas gali suvaržyti vidinius horizontus.

„Vienas protingas žmogus man sako: sulėtink tempą. Aš sakau: aš jau lėtai gyvenu. Sako: ne, lėtas tempas yra ramybė. Jeigu žmogus, galvoji, esi lėčiausioje savo būsenoje, nes nedirbi, tai nereiškia, kad smegenys iš inercijos nesisuka didžiuliu greičiu ir nereikia suvaldyti minčių.

Naujas albumas juda toliau, nes padaryti įmanoma viską: turiu labai gerą mikrofoną, balsą galiu įrašyti po kaldra. Juokiamės su prodiuseriu, kad šito albumo gimimo istorija bus unikali. <...> Viskas, kas yra šiek tiek baisoka iš pradžių, yra galimybė. Ar mes tą galimybę išplėtosime, atsakymai mūsų viduje“, – svarsto atlikėja.

Karantinas J. Šeduikytei suteikė ne vieną įdomią ir naują galimybę. Nors Lietuvoje uždrausti visi renginiai, prieš kelias savaites dainininkė surengė palaikymo koncertą tuščioje bažnyčioje, prieš pat Velykas muzikantė dainas dalijo improvizuotoje scenoje, kuri buvo įrengta tuščioje pievoje, neseniai koncertavo iš savo balkono. Pasak J. Šeduikytės, keista koncertuoti tuščioje erdvėje, tačiau virtualių klausytojų palaikymas šioje neįprastoje situacijoje atlikėjui yra labai svarbus. Dainininkė tiki, jog koncertuodama neįprastais būdais ir įvairiausiomis formomis savo klausytojus motyvuoja nepasiduoti panikai.

„Pradėjome rinkti žmones ir jie visi sutiko tai daryti nemokamai. Vietoje to, kad sėdėtų namuose be darbo, padarė kažką gražaus. Labai džiaugiuosi, kad tai padarėme. Stengiuosi į dalykus žiūrėti pozityviai, nes žinau: iš visų gyvenimo pamokų, kurios iš manęs kažką atėmė, daugiausiai sužinojau ir gavau. Dėl to skatinu žmones ieškoti pozityvumo ir nebijoti bijoti, nes baisu yra visiems. Jeigu nepripažįsti ir esi erelis, nepasitikėčiau tokiu žmogumi. Neužsibūti toje būsenoje ir imtis veiklos, kurios, pavyzdžiui, niekaip nenuveikdavai dėl savo darbų“, – sako J. Šeduikytė.

Jeigu žmogus sako, kad skyrybos nieko baisaus ir aš dabar jaučiuosi žymiai geriau – aš tai sulyginčiau su tam tikros kūno dalies amputavimu. Tai labai skausminga, labai stipriai keičia, verčia susimąstyti. Prieš dėdami šitą žingsnį mes tikrai padarėme viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų.

Per karantiną ji prisiminė seną pomėgį – bėgimą, kasdien stengiasi pabūti gamtoje, tačiau ne visada pavyksta pabėgti nuo negatyvių minčių. Dabar, sustojus žiurkių lenktynėms, puikus metas įsiklausyti į save ir kitus, teigia dainininkė.

„Aš irgi panikuoju, būna, užeina panika, paskui, būna, nusiraminu, tada atsisėdu, visiškai ramiai pabūnu, pamedituoju, ateinu į gamtą, apsikabinu medį. Nereikia bėgti nuo to dalyko. Dabar skaitau tibetiečių „Gyvųjų ir mirusių“ knygą apie mažai kalbamą dalyką – išėjimą iš šito pasaulio ir kas toliau. Bet skaitant apie tuos dalykus mane apima ramybė. Mes gyvename su tais dideliais darbais, užmojais nesusimąstydami, kiek laiko turime. Gal mums tai parodymas, kad visą laiką reikia apie tai galvoti ir vertinti šią akimirką, dirbti su savimi, išmokti pastebėti, sukaupti dėmesį: kas yra dabar, ką aš jaučiu, ką aš galvoju, kas vyksta aplinkui, kokie aplinkui žmonės, kokios mano išvados“, – mintimis dalijasi ji.

Skirtingu nei Vidas Bareikis keliu pasukusi Jurga Šeduikytė skyrybas prilygina amputavimui: tai skausminga ir keičianti patirtis

Dabartinis projektas – išsiaiškinti su savimi

J. Šeduikytė tikina ilgą laiką nemokėjusi ir bijojusi būti viena, tačiau praėjusių metų pabaigoje po dešimties santuokos metų įvyko jos ir dainininko V. Bareikio skyrybos. Iki padedant tašką buvo dėta daug pastangų: visuomenėje gerai žinomi sutuoktiniai kreipėsi į specialistus, stengėsi, kad šie padėtų išsaugoti santuoką. Tačiau atėjo laikas, kai abu suprato, kad sąjunga, paremta gyvenimu po vienu stogu, kad ir sūnaus labui, nebetenkina.

„Aš konsultavausi su specialistais, bet turėjau nuojautą, kad dviejų žmonių santykis yra tarp dviejų žmonių, o trečiam yra gerai, kai tarp dviejų yra gerai. Jeigu situacijos pasikeitimas pagerina tuos santykius, kas yra dabar, vadinasi, tas sprendimas geras.

Jeigu žmogus sako, kad skyrybos nieko baisaus ir aš dabar jaučiuosi žymiai geriau – aš tai sulyginčiau su tam tikros kūno dalies amputavimu. Tai labai skausminga, labai stipriai keičia, verčia susimąstyti. Prieš dėdami šitą žingsnį mes tikrai padarėme viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų. Ir supratome, kad išbandėme viską, tiesiog vieno kelias eina į vieną pusę, kito – į kitą pusę. Reikia stiprybės būti tiesiam ir sau pripažinti, net jeigu galbūt padarysiu klaidą, turiu priimti sprendimą, o ne tąsytis tarp vieno ir antro varianto visą likusį gyvenimą“, – įsitikinusi laidos herojė.

Priešingai nei dauguma atsidūrusių panašioje situacijoje, J. Šeduikytė teigia neverčianti naujo gyvenimo puslapio. Jai dar reikia laiko išbūti su savo mintimis, patirtimis bei išgyvenimais. Ji atvira – prireikė ne vienos valandos pokalbio su psichoterapeutu, kad sugebėtų stoti akistaton su savimi.

„Konsultacijos su psichoterapeutu daromos ir šiuo metu visais įmanomais būdais. Manau, jeigu per baisu ir tu jauti, kad fiziškai nebeįmanoma, kad prasidėjo panika, kodėl nepasišnekėti su žmogumi, kuris tikrai žino, kaip tau gali padėti.

Dabar jaučiuosi tokioje situacijoje, kai iš viso nieko nebežinau. Aš bandžiau, man nepavyko. Buvo kažkokia svajonė, susidėlioti tikslai, struktūra, kaip gyventi ir panašiai – man neišėjo. Aš nežinau, kas toliau. Nesėdžiu visą laiką ir neperžiūrinėju – aš tiesiog taip jaučiuosi. Buvau savo jausmus užblokavusi, tai ilgas procesas – suprasti, kas ten buvo, kaip viskas įvyko ir kodėl, kokios buvo padarytos klaidos, kad tų klaidų daugiau nebedarytum. Aš tą turiu padaryti viena. Neieškosiu kitų santykių tol, kol nesusidėliosiu, kas aš esu. Nes laikas tą padaryti – matyt, tas nežinojimas man pakišo koją priimant tam tikrus sprendimus ar šnekantis su žmogumi. Gal buvo per mažai kantrybės, gal dar kažkas...“ – pasakoja dainininkė.

Šiandien J. Šeduikytė stengiasi nebenuklysti į praeities keblumus. Ji tikina – šie metai bus laikas, kai susidėlios ir įvertins visas mintis, jausmus, gyvenimo būdą, ir džiaugiasi išlikusiu geru santykiu su buvusiu vyru V. Bareikiu bei puoselėjamu ryšiu su sūnumi Adu. Atlikėjos manymu, bet kokiuose santykiuose svarbiausia tarpusavio pagarba, palaikymas ir tiesa.

„Faktas tas, kad mūsų geriausiai pavykęs projektas – sūnus. Aš į nieką nekeisčiau to laiko, kai mes jį auklėjome, kaip mokėjome, kaip galėjome, labai stipriai džiaugiuosi rezultatu. Labai įdomu, kas toliau iš jo bus, labai noriu jį palaikyti ir rodyti besąlygišką motinišką meilę, palaikydama jį paleisti ten, kur jam geriausia, kad jis pats ieškotų savo kelio.

Dabar mano projektas – išsiaiškinti su savimi, sustiprėti, atkabinti visas dureles, už kurių buvo suslėpti mano jausmai. Buvau papuolusi į sudėtingą situaciją, kai žinai, jog taip reikia, daug dalykų darai iš inercijos. Dabar stengiuosi nedaryti to, ko nenoriu, atsirinkti žmones, su kuriais bendrauju, ir mokytis mylėti. Erichas Frommas savo knygoje „Menas mylėti“ yra įvardijęs: „Meilė yra menas, kuriam būdinga teorinė medžiaga, praktinis įgyvendinimas ir meistriškumas.“ Kaip žmogus mokosi mylėti? Jis mokosi mylėti ančiukus, vandenį, nepažįstamą žmogų. Tik tada jis gali sutikti tą žmogų, kuriam rodys tą jausmą koncentruotai. Nebūna gyvenime taip, kad tu nieko nemyli, bet [kažkas] atjos ant balto žirgo ir tada tu pradėsi mylėti. Mylėti reikia mokytis“, – sako pašnekovė.

Beje, savo jausmus, išgyvenimus ir filosofines mintis J. Šeduikytė suguldo į viešą dienoraštį, kurį pradėjo rašyti praėjusių metų pabaigoje. Jau daugiau nei šimtą dienų socialiniame tinkle kiekvieną rytą pasirodo dienoraščio įrašas. Tokia vieša išpažintis žinomai atlikėjai yra ne tik terapija, bet ir tiesos pripažinimas. Ji prisimena, kad pirmosios dienos buvo sudėtingos, tačiau dabar įsitvirtino ritualas – vakarą baigia rašymu, o ryte paskelbia įrašą.

Jurgos iššūkis tikrai suguls į kažkokio tipo knygelę, tai yra vienas dalykų, kuriuos aš atidėliojau – ko labiausiai norėjau, bet atidėliojau, nes bijojau, kad neišeis, kad kokia čia iš manęs rašytoja, kad reikia žinoti, kaip rašyti knygas... Duodu pažadą – per artimiausius trejus metus tikrai parašysiu vieną arba dvi knygas.

„Aš toks keistas variantas. Kitos moterys apsinuogina fiziškai, o aš visada buvau nuoga dvasiškai. Tai įdomu, mes taip ir tikrinamės, kuo vienas nuo kito skiriamės – būtent ta išpažintimi. Kitas dalykas – jeigu sau meluočiau, kelelis link to, kas esu, būtų ilgokas. Nusprendžiau sakyti teisybę tiek sau, tiek kitiems, kai kas už tai manęs pradėjo šiek tiek nemėgti, bet aš tą darau nepiktybiškai, tiesiog bandau ieškoti tiesos per vidurį, tarp mano ir kito žmogaus tiesos. Bet mano tiesa turi būti įvardyta, kad aš žinočiau, nuo kurio taško eiti į kito žmogaus pasaulį ir ieškoti bendrų taškų“, – aiškina muzikantė.

Artimiausius metus žada skirti knygų rašymui

Bendrų taškų J. Šeduikytei ieškoti padeda ne tik terapinis rašymas, bet ir užmegztas santykis su savo kūnu. Visą laiką maniusi negalinti šokti, sunkiuoju gyvenimo periodu ji atrado, kad šokis padeda išsilaisvinti. Pasak dainininkės, ji ilgai gyveno pagal standartus ir bijojo viešai rodyti emocijas, turėjo nemažai stabdžių, trukdžiusių džiaugtis gyvenimu. Prireikė ne vienų metų, kol ji išdrįso viešai dalytis baimėmis ir vidiniais demonais. Šiandien pripažinta dainininkė prisipažįsta žinanti, kad internetinis dienoraštis peraugs į naują platformą.

„Jurgos iššūkis tikrai suguls į kažkokio tipo knygelę, tai yra vienas dalykų, kuriuos aš atidėliojau – ko labiausiai norėjau, bet atidėliojau, nes bijojau, kad neišeis, kad kokia čia iš manęs rašytoja, kad reikia žinoti, kaip rašyti knygas... Maniškė bus jurgiška, manau. Duodu pažadą – per artimiausius trejus metus tikrai parašysiu vieną arba dvi knygas“, – tvirtina pašnekovė.

Savianalizė atsispindi ir J. Šeduikytės kasdienybėje. Šiemet atšventusi keturiasdešimtąjį gimtadienį dainininkė tikina, kad tai dar viena svarbi proga, kasmet paskatinanti susidėlioti savo gyvenimo ir pasaulio supratimo dėsnius. „Yra įprotis gimtadienio dieną nurimti ir peržiūrėti dalykus. Būna, aplanko tokia vienatvė, bet šiais metais supratau: galbūt esu viena, bet nebesu vieniša. Mane supa žmonės, kuriuos aš labai vertinu, gerbiu ir myliu“, – teigia ji.

J. Šeduikytė jau žino, kad nereikia bijoti bėgančio laiko ir savo amžiaus. Daugiau nei penkiolika metų muzikinėje scenoje esanti dainininkė nebando konkuruoti ir su jaunais scenos kolegomis. Per tiek metų ji jau užsiaugino savo publiką, kuri ją supranta ir laukia jos naujų pasirodymų.

„Stengiuosi to nedaryti, nes tai yra beviltiška. Tai tas pats, kaip kad senukas rėktų: aš jaunas, aš jaunas, pažiūrėkite, koks aš jaunas! Raukšlelė liudija tai, jog tu kažkada kažką išgyvenai, ir jeigu tų raukšlių nebūtų, būtų tiesiog lėlės veidas. <...> Žinau, kad jauni žmonės už mane tam tikrus dalykus daro geriau, bet tam tikrus dalykus geriau žinau aš“, – mintimis dalijasi moteris.

Scena, dainų tekstų rašymas, muzika – svarbūs dainininkės gyvenimo dėmenys. J. Šeduikytė save išbandė ir žurnalistikoje, televizijoje, kur vedė muzikinius projektus, išmėgino ir teatro sceną. Šiandien ji save mato muzikos pasaulyje, tačiau prieš dešimtmetį savo noru palikusi televiziją šiandien sako jos pasiilgstanti ir tikinti, kad kada nors kelias ten vėl nuves, o šiuo metu reikia kaupti patirtį.

Jeigu būnu su savimi, dažniausiai išvada, nusiraminimas ateina po keliolikos minučių, o jeigu nebūnu, neateina net ir po penkių dienų. Aš gaišti laiko nenoriu ir pradedu būti su savimi.

Prakalbusi apie mokytojus, J. Šeduikytė teigia: svarbiausi gyvenimo vedliai – mama ir sūnus Adas. Dainininkė sako, kad motinystė jos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis ir leido greičiau tobulėti kaip asmenybei. Dar prieš gimstant sūnui ji jau žinojo, jog nekartos tėvų klaidos – sunkiai paleisti vaiką.

„Geriausi santykiai tarp vaikų ir tėvų yra tada, kai jie yra paleidę vaikus, o ne laiko nenutraukę bambagyslės. Aš turėjau tokį etapą, būdavo, sėdžiu Vilniuje ir galvoju: pasielgiau gerai ar negerai. Mamos veidas iš viršaus, atrodo, stebi: gerai ar blogai buvo, amoralu ar ne. Bet po kiek laiko supratau, kad tai yra bėdelė, kurią reikia spręsti.

Taip išėjo, kad su mama išvažiavome į Kretą, buvome su ja viename kambaryje ir, man atrodo, pirmą ar antrą dieną gerokai apsipykome, o tada susitaikėme visam gyvenimui. Tas turėjo įvykti. Kol tėvai galvoja, kad tu esi vaikas, o vaikas yra tas, kuris negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, tol tu ir esi vaikas. Ir tu jautiesi vaikas“, – įsitikinusi laidos herojė.

Šiandien, dar gyvenant karantino pinklėse, dainininkė visiems linki nešvaistyti laiko veltui, nesigraužti dėl sustojusio gyvenimo, bet įvertinti savo santykį su artimaisiais, draugais ir savimi. Anot jos, tarpinės būsenos leidžia ne tik sulėtinti kasdienybės tempą, bet ir kitomis akimis pamatyti aplinkui esančius dalykus.

„Paprasčiau būna, kai tu esi savimi: tada pradedi jausti švelnumą viskam, kas yra aplinkui. <...> Kai tik [kažko] nežinau, stengiuosi atsisėsti ir apie tai pagalvoti. Jeigu būnu su savimi, dažniausiai išvada, nusiraminimas ateina po keliolikos minučių, o jeigu nebūnu, neateina net ir po penkių dienų. Aš gaišti laiko nenoriu ir pradedu būti su savimi“, – sako J. Šeduikytė.

Plačiau – balandžio 25 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Skirtingu nei Vidas Bareikis keliu pasukusi Jurga Šeduikytė skyrybas prilygina amputavimui: tai skausminga ir keičianti patirtis