Veidai

2020.05.25 07:43

Interviu su prezidentu vos nepramiegojusią Rūtą Kupetytę žadina kolegos ir mechaninis žadintuvas

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.05.25 07:43

Ankstyvais rytais vos praplėšia akis, tačiau veda rytinę LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“. Specialybę pasirinko pagal aprašymą, bet radijuje dirba jau kone dešimtmetį ir sako, kad prie mikrofono vienodai jaudinasi ir politikai, ir paprasti žmonės. Vis dėlto jeigu gyvenimas pakryptų taip, jog tektų nusukti nuo žurnalistikos kelio, ji mielai sėstų už taksi automobilio vairo. Susipažinkite – LRT RADIJO žurnalistė Rūta Kupetytė.

– Vaikystėje, kai su šeima kur nors iškeliaudavote, tavo tėvai turėjo išradingą būdą apsisaugoti nuo galimų plėšikų – jie palikdavo garsiai įjungtą radiją, kad ilgapirščiams atrodytų, jog kažkas yra namuose. Esi pasakojusi, kad tave tai gąsdino. Vis dėlto baisiai nenusigandai – vasarą minėsi pirmąjį darbo radijuje dešimtmetį?

– Dabar man kas dieną vis labiau atrodo, kad radijas yra mano dalykas, tačiau universitete studijuoti radiją pasirinkau dar nesuprasdama, kokia tai puiki medija. Tada man atrodė, kad televizijoje reikia daug bendradarbiauti su kitais žmonėmis, esi priklausomas nuo operatoriaus, montuotojo. Spauda man nepatiko, o radijas universiteto dokumentuose buvo labai gražiai aprašytas.

Žurnalistika nuo vaikystės nebuvo mano svajonių specialybė. Pamenu, kai mokiausi 12-oje klasėje, prasidėjo mokytojų streikas. Į Klaipėdos mokyklą atėję vietos žurnalistai paėmė iš manęs interviu. Pasakiau jiems, kad menkas atlyginimas yra menka motyvacija mokytojams dirbti kokybiškai. Netrukus radau, kad mano mintis buvo užrašyta taip: „Elgetiškas atlyginimas yra menka motyvacija mokytojams dirbti kokybiškai.“

Tada pagalvojau – siaubas, kokia baisi ta žurnalistika ir žiniasklaida! Vis dėlto pats likimas mane pastūmėjo žengti būtent šiuo keliu. Dar studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete, atėjau dirbti į Lietuvos radiją.

Yra buvę ir ašarų, kai bandydavau kalbėti ir suprasdavau, kad mano balsas skamba ne taip, kaip norėčiau.

– Prieš kurį laiką tavo patį pirmąjį radijo eteryje nuskambėjusį interviu išgirdusius kolegas teko įtikinėti, kad pašnekovei klausimus užduoda ne kas kitas, o tu. Daugelis nepatikėjo – juk balsas skamba visai kitaip! Tad jei apie radiją nesvajojai, o ir su „radijo balsu“, kaip pati sakai, negimei, kaip jį ištreniravai?

– Mano pirmasis interviu LRT RADIJO eteryje nuskambėjo dar tada, kai buvau studentė ir LRT man atrodė visiškai nepasiekiamas. Pamenu, dėstytoja Giedrė Čiužaitė prieš Kalėdas kelis studentų darbus nutarė ištransliuoti „Ryto garsuose“.

Mano pašnekovei tuo metu buvo penkeri, ji pasakojo, kaip Kalėdų seneliui siųs laišką. Man atrodo, kad eterio, prieš kurį jaudinčiausi labiau, iki šiol dar nebuvo.

Vis dėlto dabar mano balsas skamba kitaip nei anksčiau. Seniau kalbėdavau tarsi paviršiumi, užspausdama save. Yra buvę ir ašarų, kai bandydavau kalbėti ir suprasdavau, kad mano balsas skamba ne taip, kaip norėčiau. Iš vieno kolegos yra tekę girdėti ir patarimą, jog nereikia, kad man kalbant aplink skraidytų drugeliai.

Kadangi lankiau muzikos mokyklą, žinojau įvairių balso lavinimo pratimų. Būdavo, atsigulu ant grindų, ant pilvo prisikraunu storų enciklopedijų – tada balsas atsiremia į apačią ir pradeda kilti iš ten, kur ir turi.

Manau, kad visi balsai yra gražūs, tik su jais tenka padirbėti. Man prireikė kelerių metų. Suprantu, kad šiandien mano balsas eteryje jau skamba taip pat, kaip gyvenime, nes kartais, apsilankius, pavyzdžiui, pas gydytojus, jie manęs klausia, ką turiu bendro su radiju.

Kartais prie vieno klausimo politikui tenka sugaišti ir valandą ar net ilgiau.

– Vis dėlto retkarčiais apie savo profesiją tau tenka nutylėti?

– Nenoriu, kad žmonės mane pažintų ir susietų su profesija. Pavyzdžiui, nuėjus į kirpyklą, kirpėjos dažnai mėgsta paklausti, ką veikiu gyvenime. Mėgstu pasakyti ką nors kita, nes pastebėjau, kad išgirdę, jog esi žurnalistas, žmonės įsitempia. Todėl, jei tai būna pirmas susitikimas, apie savo profesiją verčiau nutyliu ir nukreipiu temą.

O jeigu esu draugų rate, susipažįstu su jų draugais, į juos iš tiesų visuomet žiūriu kaip į potencialius pašnekovus. Žinoma, bandau save prilaikyti, tačiau kartais kas nors pradeda pasakoti savo istoriją ir aš suprantu, kad negaliu jo nepakalbinti, nes gali nutikti taip, jog gyvenime jo niekas nepastebės.

– Su kolega Edvardu Kubiliumi vedate klausomiausią LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“, joje aptariate aktualijas, kalbinate politikus, valstybės pareigūnus. Tiesioginė laidos transliacija kas rytą prasideda 6:30 val. Klausimus politikams tenka ruošti ir per naktį?

– Eteryje negali leisti reikštis politiko viešųjų ryšių įgūdžiams, todėl sakau, kad geriausias receptas yra maksimalus pasiruošimas pokalbiui. Būna, kad iš vakaro ruošiantis laidai apima miegas, tačiau tada galvoju, kodėl klausytojas ryte turės kentėti dėl to, jog aš norėjau miego.

Kartais vienas klausimas politikui kainuoja labai daug: reikia peržiūrėti ir išklausyti visus jo pasisakymus, susijusius su tuo klausimu, pasekti, ką jis yra sakęs anksčiau, ką apie tai kalbėjo ekspertai. Kartais prie vieno klausimo tenka sugaišti ir valandą ar net ilgiau.

– Vieno tokio interviu, kuriam ruošeisi net ne kelias valandas, o kelias dienas, – pokalbio su Respublikos prezidentu Gitanu Nausėda – vos nepramiegojai?

– Iš prigimties esu visiška pelėda. Kai pradėjau vesti „Ryto garsus“, visi man kartojo, kad režimas apsivers ir susitvarkys, kaip reikia. Vis dėlto niekas man neapsivertė: kai reikia vesti laidą, keliuosi 4–5 valandą, tačiau savaitgaliais einu miegoti 2–3 valandą ryto, o atsikeliu tik per pietus.

Darbo dienomis mėgstu pasnausti pietų miego, rytais išgeriu kavos, beje, tiesioginis eteris yra šioks toks adrenalinas. Būna, kolegos žiūri į mane ir stebisi – kaip ji, dar mieganti, praves laidą. Tačiau vos tik išgirstu „Ryto garsų“ pradžios melodiją, viduje viskas tarsi mobilizuojasi. Beje, kartais prieš eterį jaučiu, kad kažką sopa, maudžia, o po laidos suprantu, kad viskas praėjo, – adrenalinas numalšino visus skausmus.

Būna, kolegos žiūri į mane ir stebisi – kaip ji, dar mieganti, praves laidą.

Turbūt visi radijuje ir televizijoje dirbantys žmonės turi istoriją, kaip ko nors vos nepramiegojo, o dažniausiai tai nutinka, kai išmanieji įrenginiai naktį sugalvoja atsisiųsti atnaujinimus ir po to prašo PIN kodo. Prisiklausiusi tokių istorijų, nutariau nusipirkti mechaninį žadintuvą. Nemaniau, kad man jo prireiks, nes iki šiol mane kas rytą žadina ir kolegos, – paprašau, kad prodiuseris arba naktinėse žiniose dirbantis žurnalistas man visada paskambintų.

Sausį rengiau interviu su šalies prezidentu Gitanu Nausėda, transliuojamą visuose LRT kanaluose – radijuje, per televiziją, portale ir feisbuke. Tą rytą turėjau keltis 6 valandą. Atmerkiu akis ir suprantu, kad prabudau nuo mechaninio žadintuvo garso. Pažiūriu į telefoną, o šis – išsijungęs. Žadintuvas neskambėjo, kolegos nebūtų prisiskambinę, o aš nebūčiau nukeliavusi į interviu su prezidentu.

Pamenu, tada net nutirpau ir pradėjau tikėti visomis įmanomomis jėgomis, kurios mane paskatino nusipirkti mechaninį žadintuvą, jis mane išgelbėjo (juokiasi).

– Politikai politikais, bet vis dėlto stengiatės išgirsti ir paprastų tautiečių balsą – leidotės į LRT RADIJO projektą „Keturi milijonai“ ir kalbinote po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius, projekto „Aplink Lietuvą“ metu keliavote po Lietuvos miestelius ir klausėtės miestelėnų problemų. Kalbinti paprastą žmogų – lengviau nei politiką?

– Man yra tekę kalbinti įvairių sričių specialistus – nuo kapitono iki traktoriaus vairuotojo, ir galiu pasakyti, kad stresą tiesioginio eterio metu jaučia visi: tiek politikai, tiek paprasti žmonės. Žinoma, politikai turi daugiau kalbėjimo patirties, tačiau jie irgi jaudinasi. Būna, kad pokalbio metu nejučia kyla noras jam padėti, tačiau greit prisimenu, kad mano žurnalistinė misija yra išklausti maksimaliai tiek, kiek įmanoma.

Na, o priėjimas ir bendravimas su paprastu žmogumi yra kitoks. Dažnai kalbėjimas radijuje jiems yra didis įvykis, todėl žmones tenka „apšildyti“, įtikinėti, kad radijas jų nesuvalgys, nuraminti, perklausti, daugiau šypsotis. Po eterio dar nė vienas pašnekovas nėra pasakęs: „Oi, kaip gerai pašnekėjau!“ Lietuviai linkę save nuvertinti, tad po pokalbio dar 5 minutes tenka skirti žmogui nuraminti.

Jeigu ne darbas radijuje, turbūt taip gerai nepažinočiau Lietuvos. Vos pavažiavęs už Vilniaus supranti, kad kitur problemos visai kitokios, nei jas matome čia. Kalbėdami apie sostinės problemas, kartais nė nesusimąstome, kad kažkam didžiausia bėda – neišasfaltuotas puskilometris kelio.

Po eterio dar nė vienas pašnekovas nėra pasakęs: „Oi, kaip gerai pašnekėjau!“

– Keliaudama po pasaulį regėjai, kaip įvairiai gyvena mūsų tautiečiai. Ar pačiai niekada nekilo noras kelti sparnus svetur ir paragauti emigranto duonos?

– Niekada neturėjau minties pagyventi užsienyje. Prieš porą metų dviem mėnesiams buvau išvykusi į stažuotę Lituanistikos tyrimų ir studijų centre (angl. Lithuanian Research and Studies Center) Čikagoje.

Ten dirbau su nuo 19 a. pab. veikusių lietuvių išeivijos organizacijų, išeivijos Šaulių sąjungos dokumentais. Beje, visai netikėtai pavyko rasti ir LRT RADIJO laidų, 1988–1990 metais transliuotų diasporai, įrašus, kurių Lietuvoje nėra išlikę, nes žurnalistai dėl deficito laidas daug kartų įrašinėdavo į tas pačias juostas, o JAV gyvenę lietuviai jas perrašinėjo.

Dirbdama archyvuose ir studijuodama magistrantūroje supratau, kad radijas gali būti įdomus mokslinio tyrinėjimo objektas, todėl dabar Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete į sovietinį radiją tenka pasižiūrėti ir iš mokslinės perspektyvos.

Gyvenant Čikagoje man patiko jausmas, kad išeini ir aplink viskas nauja, tačiau net tada nesupratau, kodėl žmonės pasirenka palikti Lietuvą. Amerikoje pamačiau, kad ten žmonės uždirba daugiau, bet turi kur kas mažiau socialinių garantijų ligos atveju, privalo mokėti už mokslą ir t. t. Lietuvoje galbūt ir gauname mažesnes pajamas, tačiau laisvės turime daugiau.

Manau, kad geras gyvenimas visur turi savo kainą. Jei daug dirbsi Lietuvoje, greičiausiai tau neblogai seksis ir čia. Žinoma, dabar daug kas gali užmėtyti mane akmenimis ir sakyti, kad Lietuvoje nėra darbo, tačiau kiek tenka girdėti, kad žmogus „už minimumą“ nedirbs? Pati radijuje pradėjau dirbti neatlygintinai, nes labai norėjau čia dirbti.

Važinėdama po miestą be konkretaus tikslo, pamatau daug gyvenimo, vairavimas mane atpalaiduoja.

– Šmaikštauji, kad jeigu gyvenimas kada pakryptų taip, jog tektų nusukti nuo žurnalistikos kelio, turėtum atsarginį planą – galėtum sėsti už taksi automobilio vairo...

– Iki 23-ejų nebuvau net sėdėjusi vairuotojo pusėje, o vairavimo pamokų lankiau, turbūt, tris kartus daugiau, negu priklauso. Taip man patiko vairuoti ir norėjau išmokti daryti tai saugiai. Mėgstu vidurnaktį sėsti į automobilį ir važinėtis po miestą.

Vis juokauju, kad galėčiau dirbti „Uber“ arba taksi vairuotoja, nes man patinka tai daryti. Važinėdama po miestą be konkretaus tikslo, pamatau daug gyvenimo, vairavimas mane atpalaiduoja.

– Kai keliauji namo po darbo radijuje, ar tavo automobilyje skamba radijas?

– Mano automobilyje nustatytos trys radijo stotys. Pirmosios įvardyti, turbūt, nė nereikia, o kitos dvi – muzikinės. Vakarais, kai noriu atsipalaiduoti, kalbančio radijo dažniausiai neklausau, mieliau renkuosi muzikines radijo stotis.

Tačiau kartais būna ir taip, kad nesinori klausyti net tokios muzikos. Tada įsijungiu klasikinę muziką, ji pravalo mintis ir galvą. Šiuo metu mano automobilyje yra Fryderyko Chopino kompaktinis diskas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt