Sudėtingiausia prisitaikyti prie griežtos krepšininko rutinos buvo ne pačiam Mantui Kalniečiui, o jo šeimai – iki šiol kartu su giminėmis švenčiamos šventės derinamos pagal jo darbo grafiką. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ mintimis pasidalijęs krepšininkas nesiskundžia dėl pandemijos sustabdytos sportinės veiklos. Priešingai – vyras džiaugiasi, kad neturi galvoti, už ką nusipirkti valgyti.
Garsus krepšininkas M. Kalnietis tikina – šiandien kone pirmas kartas po 20 metų, kai jis turi marias laiko. Jei ne koronaviruso sukelta pandemija, sportininko gyvenimas šiuo metu virte virtų. Pastarąjį sezoną M. Kalnietis žaidė Krasnodaro „Lokomotiv“ komandoje, o sezonui pasibaigus turėjo šokti į olimpinį traukinį su Lietuvos krepšinio rinktine. Tačiau virusas žaibiškai pakoregavo visus M. Kalniečio ir jo šeimos planus.
„Planavome, kad sezonas truks iki birželio, tada ruošimės olimpinei atrankai. Tikėjomės, kad bus olimpiada, vasara turėjo būti beveik be poilsio. Ir staiga – 5 mėnesiai be darbo“, – kalba jis.
Krepšininkui teko pabūti ir saviizoliacijoje. Rungtynės tarp jo ir Mindaugo Kuzminsko atstovaujamos Krasnodaro „Lokomotiv“ ir Talino „Kalev“ komandų netikėtai tapo paskutinės šį sezoną ir uždarė žaidėjus namuose.
„Kovo 12 d. buvo paskutinės mūsų rungtynės. Estijoje žaidėme prieš komandą, kurios, kaip paaiškėjo po kelių dienų, trenerio asistentui buvo patvirtintas teigiamas koronaviruso testas. Visa komanda grįžo į Rusiją, bet aš ir Mindaugas Kuzminskas grįžome į Lietuvą pabūti namuose, nes turėjome kelias dienas poilsio. Buvome pasiruošę po 3 dienų važiuoti atgal, bet sužinojome, kad reikia karantinuotis, nes turėjome kontaktą su užkrėstuoju. Iš karto užsidarėme ir visą tą laikotarpį praleidome namuose.
Jautiesi ne savo rogėse, kai nežinai, ką veikti. Panikos nebuvo, visi jautėsi gerai, grįžę iškart turėjo pasidaryti testus. Po 2 dienų gauti visų pirmojo testo atsakymai buvo neigiami. Bet 2 kartus per dieną turėjome siųsti savo temperatūrą, tačiau niekam ji nebuvo pakilusi – visi išgyvenome tą laikotarpį. Prieš baigiant karantinuotis pavyko pasidaryti testą, gavau neigiamą atsakymą. Kadangi jautėmės gerai, simptomų nebuvo, galų gale visi jauni, sportininkai, panikos nebuvo. Pirmas dalykas po karantino buvo pabėgioti gatvėmis. Rytais tai pagrindinis užsiėmimas, nes negali eiti į uždaras erdves. Pasportuoji gatvėje, tada leidi laiką su vaikais. Prasidėjo nuotolinės pamokos, reikėjo padėti“, – pasakoja M. Kalnietis.
Sudėtingiausia ne man, o jiems, nes reikia prisitaikyti prie mano tvarkaraščio, keisti miestus, šalis, daug ką aukoti, nes kartais žaidžiame ir per Kalėdas, ir per Naujuosius metus, ir per Velykas. Ne tik šeima, bet ir visa giminė žino, kad susitikimai, bendros vakarienės vyks pagal mano darbo grafiką.
Krepšininkas tikina, ši pauzė karjeroje – netikėta, tačiau ir ne dramatiška. Staiga atsiradusias laisvas valandas jis nutarė skirti ne tik šeimai, bet ir savanorystei.
„Mūsų profesijos žmonėms pasisekė, kad nereikia galvoti, už ką nusipirkti valgyti ar kas bus ateityje bent trumpuoju laikotarpiu. Esame laimingi, bet kartu norisi ir kažką duoti. Karantinuodamasis neturėjau ką veikti, daug žiūrėjau televizorių, skaičiau knygų, o kadangi dabar esu iškritęs iš darbo ritmo, nėra galimybių sportuoti ar kitaip ruoštis rungtynėms, kilo mintis prisidėti, nuveikti ką nors gero dėl kitų. Jaučiuosi gerai, galiu padaryti darbus už tuos žmones, kurie šiuo metu jų padaryti negali“, – mintimis dalijasi laidos herojus.
Krepšininkas užsiregistravo savanorių pagalbos koordinavimo centre „Stiprūs kartu“ ir pasisiūlė padėti – išvežioti maisto davinius, prekes. Simboliška, kad pirmąja jo savanorystės misijos liudininke tapo šimtametė senjorė, nuo Smetonos laikų besidominti krepšiniu ir iš stebimų rungtynių puikiai pažinusi jai pirkinius pristačiusį garsų Lietuvos krepšininką.
Su socialiniais tinklais ir žiniasklaidos mėsmale – ne pakeliui
Apie savanoriavimą M. Kalnietis prasitaria galvojęs ir anksčiau, tačiau sportininko gyvenimas įprastai sustyguotas minučių tikslumu. Be to, pastaruosius kelerius metus jis laiką leido dažniausiai ne Lietuvoje. Rungtyniavimas Prancūzijos, Italijos, Rusijos krepšinio klubuose, pergalių siekimas pasaulyje su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine – sportininko karjera ir laisvalaikis sunkiai suderinami dalykai. Ne tik jis, bet ir visa jo šeima – žmona bei 3 vaikai – nuolat gyvena pagal griežtai sudėliotą grafiką.
„Žmona jau prieš vestuves žinojo, kad jai teks keliauti, jei aš keliausiu. Pasirašant kontraktą ji man visada leidžia spręsti. Žinodavome, kad važiuosime visi kartu. Sudėtingiausia ne man, o jiems, nes reikia prisitaikyti prie mano tvarkaraščio, keisti miestus, šalis, daug ką aukoti, nes kartais žaidžiame ir per Kalėdas, ir per Naujuosius metus, ir per Velykas. Nepasakysi, kad grįžtu namo, nes man šventė – ne, yra darbo grafikas. Ne tik šeima, bet ir visa giminė žino, kad susitikimai, bendros vakarienės vyks pagal mano darbo grafiką. Esu jiems dėkingas, kad pavyksta tai padaryti“, – kalba pašnekovas.
M. Kalnietis apie asmeninį gyvenimą retai pasakoja žiniasklaidai, nesižavi ir madingu bendravimu virtualioje erdvėje.
„Svarbu, kad ateina sirgalių, palaiko, kiekvienam norisi, kad jį mėgtų, bet aš to nesureikšminu. Esu nieko prieš, bet neturiu nei socialinių tinklų gerbėjams rinkti ar kaip nors jiems pamaloninti, parodyti, koks aš geras ar kaip viskas puiku. Pabendrauju, kai reikia ir su kuo reikia – kad ir su gerbėjais, bet su tuo virtualiu laiko atėmimu man ne pakeliui. Yra riba: norisi, kad mane mėgtų, bet nesinori per daug atsiverti. Į jūsų profilio laidą ėjau būtent dėl to, kad galėčiau kažką padaryti, bet šiaip stengiuosi į žiniasklaidos mėsmalę nelįsti“, – atvirauja žinomas krepšininkas.
M. Kalnietis tikina, kad paprastai krepšininko gyvenimas nėra labai intriguojantis, kaip įsivaizduoja gerbėjai. Jo dienotvarkėje – griežta rutina ir net pietų miegas.
„Diena monotoniška ir nuobodi: atsikeli, pavalgai, eini į treniruotę, grįžti, pavalgai pietus, pietų miegas, atsikėlęs eini į vakarinę treniruotę arba rungtynes. Jei kelionė – treniruojiesi vieną kartą, jei ji ilga – išvis tą dieną nesitreniruoji. Taip ir brūžini pirmyn atgal į visus Europos taškus. Kai manęs klausia, ar daug visko matęs, sakau: ne, aš beveik nieko nematęs, tik daug kur buvęs, nes mūsų maršrutas – oro uostas, viešbutis, krepšinio salė, iš salės atgal į viešbutį, permiegi, į oro uostą ir vėl namo“, – apie krepšininko realybę pasakoja laidos herojus.
Kalbėti apie nepriteklių sako neturintis teisės
M. Kalniečio žmona kadaise viename interviu sakė, kad jos vyras – tobulas tėtis. O kaip savo tėvystę mato jis pats?
„Melavo. Turbūt tai senas interviu. Gal kai buvo mažiau vaikų? Ne, tikrai nesu tobulas tėtis, esu žiauriai griežtas ir žinau, kad tai nėra gerai. Išvis nežinau, ar tobulų gali būti, o aš toli gražu ne tobulas. Nesu visada piktas, ne, bet yra taisyklės, grafikai, darbai, aš jiems nuolat sakau: pirma darbas, paskui pramogos“, – pažymi pašnekovas.
M. Kalnietis kuo puikiausiai pamena save, kai pats buvo maždaug tokio amžiaus, kaip dabar jo vidurinėlis sūnus. Būtent tada prasidėjo jo startas krepšinio aikštelėje.
Tiems žmonėms, kurie kilimo etape, kurie tik pradeda uždirbti pinigus ir dabar nežino, kiek laiko tai truks, kur kas skausmingiau, bet mes neturime teisės kalbėti apie kažkokį nepriteklių. Kai žmonės dirba nuo atlyginimo iki atlyginimo ir netenka darbų, mūsų problemos yra mažų mažiausiai juokingos.
„Atsimenu 1993 m. lapkričio 4-ąją, pirma treniruotė, man jau buvo suėję 7-eri. Kaip tada pradėjau, taip ir nebaigiau. Tėvai ypač bijodavo, kad nesitrankyčiau gatvėmis, nesusidėčiau su ne tokia kompanija ir turėčiau užsiėmimą, kuris yra sveikas, populiarus Lietuvoje. Pradžia buvo tokia, tik paskui, po kokių 10 metų, atsirado pirmieji vaisiai, kai gali bandyti siekti kažko daugiau. Svajonės darėsi vis drąsesnės, bet kuo toliau, tuo daugiau reikėjo įdėti pastangų, kad to pasiektum“, – prisimena jis.
Paskui buvo kantrus darbas, aibės pergalių, laimėjimų, medalių, debiutas „Žalgirio“ komandoje ir nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje, čempionatai ginant Lietuvos garbę pasaulyje, kvietimai žaisti užsienio klubuose, svarbūs titulai ir apdovanojimai. Kaip ypač sėkmingus metus M. Kalnietis įvardija 2013-uosius.
„Pirmais metais išvažiavus į užsienį pavyko laimėti Europos taurę, kai grįžau, su Lietuvos rinktine patekome į Europos čempionato finalą ir jį pralaimėjome, bet tai irgi buvo gana svarbus medalis per mano karjerą. 2013 m. tapau geriausiu Lietuvos krepšininku, man tai tikrai svarbu, labai tuo didžiuojuosi. Turbūt tie metai ir buvo geriausi, o paskui, 2014 m., iš vėžių išmušė peties trauma, po operacijos turėjau 7 mėnesius reabilituotis. Buvo skaudu, nes būtent prieš 2014 m. čempionatą jaučiausi labai pajėgus, bet viskas cakt – per sekundę sulūžo“, – sako vyras.
Lygiai taip pat, kone per sekundę, darbai sustojo ir dėl karantino. Tačiau šįkart krepšininkas teigia reaguojantis ramiau nei anuomet, kai jį pačiame karjeros įkarštyje pristabdė traumos.
„Galima sakyti, pasisekė, kad mano krepšininko karjera eina į pabaigą. Daugiau mažiau žinau, kaip elgtis ir kaip sportuoti, kad galėčiau pratęsti savo karjerą. Bet teorinės žinios ir praktika yra visai kas kita, tai matysime, kaip seksis.
Ekonomika stos, ypač tų šalių, kurios labiausiai paveiktos viruso: Italijos, Ispanijos, visos Vakarų Europos. Normalu, kad pirmiausia bus stabdomos rėmimo lėšos, ir ne tik krepšinio – absoliučiai viso sporto ir pramogų biudžetai trauksis ir mažės. Tiems žmonėms, kurie kilimo etape, kurie tik pradeda uždirbti pinigus ir dabar nežino, kiek laiko tai truks, kur kas skausmingiau, bet mes neturime teisės kalbėti apie kažkokį nepriteklių. Kai žmonės dirba nuo atlyginimo iki atlyginimo ir netenka darbų, mūsų problemos yra mažų mažiausiai juokingos“, – įsitikinęs M. Kalnietis.
Gamtai kenkiantis mąstymo užterštumas
Nutaręs dalį staiga atsiradusio laisvo laiko skirti pagalbai ir visuomeninei veiklai, krepšininkas laidoje „Gyvenimo spalvos“ keliavo į gimtojo Kauno Panemunės šilą. Čia jis susitiko su Giedriumi Buču, įvairių gamtos tvarkymo akcijų įkvėpėju bei organizatoriumi, pokyčių lyderiu, socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėju.
Akcijų, į kurias G. Bučas suburia dešimtis ir net šimtus bendraminčių, tikslas – ne tik surinkti šiukšles, bet ir jas surūšiuoti, suskaičiuoti, atkreipti dėmesį į užterštumą, mūsų vartojimo ir tvarkos kultūrą. Vyras pažymi, kad ir kurioje vietoje šiukšles rinktų, didžiausią „laimikio“ dalį sudaro nuorūkos. Būtent nuorūkos buvo ir jo su M. Kalniečiu tyrimo objektas.
„Žmona liepia, šiukšles rūšiuojame, turbūt tai pagrindinis dalykas. O daugiau... Negaliu apsimesti, kad kažką darau. Šiukšlinti nešiukšlinu, gal jau tai pliusas, kaip Giedrius įžvelgtų. Nežinau, niekada apie tai nesusimąsčiau. Nesu toks geras pavyzdys, bet žmona stengiasi, mūsų namuose ir plastiko mažiau, ir visada duoda medžiaginių maišelių, kai einu į parduotuvę. Šį tą darome“, – kalba M. Kalnietis.
Kodėl tiek daug nuorūkų atsiduria ant žemės? Abu eksperimento dalyviai sutinka – mums dar trūksta ir sąmoningumo, ir asmeninės atsakomybės.
„Daugiau kalbu ne apie fizinį, o apie mūsų vidaus ir mąstymo užterštumą. Imti ir numesti į pievą, į krūmus... Parūkė, numetė. Yra tų šiukšlių dėžių mieste, bet daug nuorūkų mėtosi aplink. Jei aš rūkau, tai pats turiu pasirūpinti, juk nemetu ant žemės ar į krūmus savo kieme. Miestas, parkai, Lietuva, visas pasaulis yra mūsų namai. Tik mes galvojame, kad namai – kur mūsų tvora“, – svarsto G. Bučas.
Diena buvo praleista ne veltui – M. Kalnietis prisipažino pirmą kartą gyvenime daręs gera gamtai. O dar vienas dalykas, kurį krepšininkas įsidėjo į galvą savanoriaudamas, – mūsų poelgiai ir veiksmai gali padaryti didelę žalą, nors mes to ir nenorime ar apie tai niekada nesusimąstome.
„Kas daugiau gali įkvėpti, jei nei nuomonės formuotojai, žinomi žmonės. Tai geriausi įkvėpėjai. Jei vienas kitas kažką padaro ir sako: aš padariau, bet nesigiriu, sakau – girkitės. Sutvarkėte kažką, pasigirkite, parodykite, kad taip gali bet kas padaryti“, – pabrėžia įvairių gamtos tvarkymo akcijų organizatorius G. Bučas.
Plačiau – balandžio 22 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
