Veidai

2020.05.02 10:00

Meilės laiškus žmonai naktimis rašantis Marius Povilas Elijas Martynenko: ir man pačiam to reikia

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.05.02 10:00

„Ką dar tikresnio, gražesnio nei dienoraštis ar meilės laiškas galima parašyti?“ – kalbėdamas su portalu LRT.lt svarsto rašytojas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko, vidurnaktį sėdantis rašyti meilės laiškų žmonai, rašytojai Aušrai Giedraitytei. Tai, pasak jo, taip pat tikra bei stipru, kaip ir atvirumas, kuris išlaisvina.

– Praėjusių metų rugpjūtį sakėte išgyvenęs laimingiausią gyvenimo dieną – jums gimė sūnus Emanuelis. Pasakojote, kad norite jam būti tokiu tėvu, kokio jums trūko vaikystėje. Kokios pirmosios tėvystės patirtys?

– Tai labai stipru ir nustelbia visa kita. Net ir dabar pagalvoju, kad, atšaukus visus spektaklius, renginius ir konferencijas, atsirado nerimas dėl finansinių dalykų, o karantinas savaip skriaudžia, tačiau sulėtėjęs laikas ir galimybė daugiau laiko praleisti namuose su Aušra bei Emanueliu – didelė dovana.

Buvimas karantine – savotiškai malonus, visi buities rūpesčiai (malkų skaldymas, maisto ruošimas ir pan.) šiame lėtume suspindi naujai, tarsi malonus apdovanojimas.

Nelankstūs žmonės dažnai sulūžta, nes gyvenimas pareikalauja daryti kompromisus ten, kur net nesitikėjai.

– Praėjęs rugpjūtis atnešė ir išbandymų – jus buvo ištikusi hipoglikeminė koma, dėl kurios atsidūrėte ligoninėje, sakėte supratęs, kad esate mirtingesnis, nei manėte. Tą patį mėnesį dienos šviesą išvydo ir jūsų knyga „Mirtingumo įrodymai“. Ar jos pavadinimas – to metų nuotaikų ir išgyvenimų išraiška?

– Iš tiesų pavadinimas buvo sugalvotas gerokai anksčiau. Minėtos patirtys tik ledkalnio viršūnėlė to, kas sudėta į knygą. Žinoma, sūnaus laukimas ir gimimas buvo betarpiškas susidūrimas su pačia gyvybe. Atrodo, kad iki tol gyvenime buvo nemažai susidūrimų su priešingu poliumi, mirtingumu.

Kai gyvybė ateina ir pripildo gyvenimą gyvasties, pasidaro šiek tiek nesmagu, kad anksčiau manyje buvo tiek mirtingumo ženklų, o vienintelis neabejotinas dalykas atrodė mirtis. Gyvybė yra labai stipri. Matyt, iš tų skirtingų polių įtampų atsiranda ir gyvenimo pulsas. Neteigiu to, kaip kažkokių objektyvių postulatų, tačiau man taip atrodo.

Būdamas atviras nuginkluoji save, tačiau – kaip bebūtų paradoksalu – kai nusiginkluodamas sudedi savo ginklus prie kojų, niekas negali jais pasinaudoti.

– Sukūrėte pagrindinį vaidmenį režisieriaus Šarūno Barto filme „Sutemose“. Sklando graži istorija apie tai, kad vaidmenį gavote atsitiktinai – nuėjęs į pasimatymą su viena iš scenarijaus autorių, dabar ir jūsų žmona Aušra Giedraityte.

– Ši istorija ir man pačiam labai graži. Pamenu, buvome tik susipažinę, pakviečiau Aušrą į pasimatymą. Nuėjome į koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, buvau suplanavęs ir daugiau nuostabių dalykų tam vakarui, tačiau po koncerto Aušrai paskambino filmo prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir paprašė, kad Aušra skubiai atvažiuotų. Palydėjau Aušrą į Š. Barto studiją.

Kol laukiau Aušros, režisierius man pasiūlė nusifotografuoti, o po kurio laiko man pranešė, kad esu atrinktas pagrindiniam vaidmeniui. Taip mano pirmasis pasimatymas su Aušra tapo pirmuoju susitikimu su Š. Bartu.

– Dažnai aktoriai ir televizijos laidų vedėjai pasakoja, kad matyti save ekrane jiems keista, o kartais ir nesmagu...

– Žinoma, keista, ypač milžiniškame kino teatro ekrane. Atrodo, kad žiūri ir matai tam tikrus dalykus, kuriuos darytum kitaip. Viena vertus, tai labai sveika, taip gali tobulėti. Tačiau kartais kai kurių dalykų pasirenku nematyti. Beje, jei teatre repeticijos būna filmuojamos, režisierius ne visada aktoriams duoda žiūrėti įrašą – jis nenori, kad pamatę save iš šono ką nors keistų.

– Lygiai taip pat keista skaityti senus savo tekstus?

– Kai knyga jau išleista, mažai ką gali pakeisti. Tiesa, kartais skaitant senus tekstus apima jausmas, kad juos rašė visai kitas žmogus, nei dabar esi. Tačiau aš mokausi atlaidumo sau pačiam. Juk, geriau pagalvojus, vienintelis laikas, kai praeitis svarbi, yra laikas, kai tai vyko.

Gailėtis to, ką kažkada galėjai padaryti kitaip, nežinia, ar verta. Be to, kine yra mano kūniškasis pavidalas, daug asmeniškesnis ir labiau aš, tekstuose – mano tikslai, mintys. Nors jos ir abstraktesnės, išėjusios iš manęs, jos tampa tam tikru kūnu, turinčiu atskirą gyvenimą.

Turiu daug vaidmenų, tačiau man svarbu sau pačiam įvardyti, kad viskas sukasi apie vieną ašį – mane.

– Jei žmogus turi daugiau nei vieną talentą ar profesiją, jo dažnai klausia, kas jam arčiau širdies, kas jis labiau yra. Gal stereotipiškai vis bandome vienas kitą apriboti, o galbūt tikime, kad kiekvienas galime būti gabus tik vienai sričiai?

– Manęs dažnai klausia, kas man arčiau širdies – rašymas ar aktorystė. Kaskart išgirdęs šį klausimą tarsi galvoju, ką naujo galėčiau atsakyti. Panašiai yra ir su klausimu apie įkvėpimą, nors aš pradedu kalbėti apie tai, kas mane iškvepia, nes tai taip pat svarbu.

Matyt, tikrai norime viską apriboti ir įvardyti, tapatybę ir identitetą kurti per kažkokią vieną veiklą. Su tuo atsiranda ir tam tikro nelankstumo. Vertinant bendražmogiškai, tenka sutikti nelanksčių, labai konservatyvių ar kategoriškų žmonių. O nelankstūs žmonės dažnai sulūžta, nes gyvenimas pareikalauja daryti kompromisus ten, kur net nesitikėjai. Jei esi nelankstus, subyri į gabalus, juos po to tenka susirinkti. Manau, kad lankstumas – sveikintinas dalykas, nors ir jo aš nebruku kaip objektyvios tiesos visiems.

– Sakėte, kad labai svarbu ne tik tai, kas įkvepia, bet ir tai, kas iškvepia. Kas iškvepia jus?

– Pastaruoju metu visą savo alsavimą, visą laiką ir jėgas savo noru atiduodu buvimui su šeima, pasivaikščiojimui miške, malkų skaldymui, stebiu į kiemą užklystančias stirnas, paukščius. Nemažai laiko skiriu rašymui, skaitymui. Mane iškvepia popieriaus lapas, meilė...

Atrodo, kad dienomis su Aušra kovojame su buitimi: šluojame, gaminame, tvarkomės, skalbiame. Daugiau niekam laiko nėra. O ta buitis kaip slibinas – vieną galvą nukerti, užauga dvi. Nelieka laiko romantikai, dėmesiui parodyti, kūrybai. Nors susimąstau ir apie tai, kad reikia kovoti ne su buitimi, o su savimi, kuris toje buityje nepamato mažų stebuklų.

Kadangi dieną nėra laiko, vidurnaktį sėdu prie balto popieriaus lapo ir rašau mylimajai laiškus. Tie naktiniai laiškų rašymai, jos pastangos dėl manęs, man atrodo, yra didžiausi iškvėpimai. Kai atrodo, kad jau nebegali. Iš meilės.

– Sakote, kad pritrūksta laiko romantikai, tik vargu, ar yra kas nors romantiškesnio už meilės laiškus. Turbūt mažai kas juos dar rašo.

– Galbūt tai yra per daug sentimentalu, per daug rožinės spalvos, kažkas tai galbūt laiko atgyvena, tačiau man tai atrodo labai stipru ir man pačiam to reikia. Ką dar tikresnio galime parašyti nei dienoraštį ar laišką? Atrodo, kad jei raštas kam ir duotas, tai pirmiausia tam, kad kalbėtum vienam žmogui, o vėliau ir tam, kad žodžiais dalytumeisi su kitais.

Net ir tie filosofijos darbai, kuriuos pastaruoju metu skaičiau, pavyzdžiui, Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“, man pradėjo savotiškai priminti meilės laiškus. Minėtoje knygoje tėra vienas teiginys, o visa knyga – kelionė iki jo. Ji ne tam, kad suprastum filosofą, o tam, kad padėtų skaitytojui suprasti. Ir tai kyla iš savotiškos meilės, vedant skaitytoją pažinimo keliu. Tai meilės darbas.

– Neretai jūsų tekstus vadina labai tiesmukais ir atvirais. Ar įmanoma pasakyti, kur esate atviresnis – tekstuose ar gyvenime?

– Skirties stengiuosi vengti. Žmonės neretai savo laiką skirsto: darbo laikas, laisvalaikis, laikas šeimai... Man atrodo, kad toks fragmentavimas nėra gerai: suskaldai savo laiką, save. Neatskiriu savo tekstų nuo gyvenimo – viskas yra viena: ir darbas, ir buvimas su šeima, ir laisvalaikis.

Turiu daug vaidmenų, tačiau man svarbu sau pačiam įvardyti, kad viskas sukasi apie vieną ašį – mane. Ir man nereikia skirti laiko sau, nes visas laikas yra mano, o aš pasirenku, kam jį skirti. Jei gyvenimą skirstytume į atskirus laikus ir atskirus aš, pats gyvenimas būtų tuščias, nevisiškai pripildytas manimi ir mano laiku.

Buitis kaip slibinas – vieną galvą nukerti, užauga dvi.

– Jūsų gyvenimas neretai palyginamas su kino filmu – atvirai pasakojate apie savo patirtis: kalintį tėvą, keliolika patirtų diabetinių komų, bandymą pasitraukti iš gyvenimo, laiką vienuolyne... Ne kiekvienas ryžtasi prabilti, veikiau slepia tam tikras biografijos detales po devyniais užraktais ir tikisi, kad jos niekada neišlįs į dienos šviesą.

– Atvirumą, nuoširdumą pavadinčiau tiesiog nuogumu. Koks jis bebūtų (dvasinis, emocinis, fizinis), iš jo gimsta labai gražios akimirkos. Žinoma, kiekvieną kartą apsinuoginant yra baisu. Jaučiu baimę, kad nebūsiu priimtas ar būsiu sužeistas kiekvieną kartą eidamas ant scenos, paleisdamas tekstą į tam tikrą gelmę, tinklaraštį ar knygą. Norėčiau tos baimės nejausti, tačiau pagalvoju, kad būtent ji ir suteikia tokią vertę tam, kas nutinka.

Paradoksalu, atrodo, kad eidamas vaidinti ant scenos aš atlieku vaidmenį, tarsi jame nebūnu aš, bet nieko ten nesumeluosi – viskas matosi, žiūrovų žvilgsniai, rodos, skrodžia. Tačiau kai tu apsinuogini, papasakoji tai, kas yra giliai, kas skausminga ar net gėda, apsinuogina ir kitas. Tas nuogumas niekada nebūna vienasmenis – jis visada sukelia atgarsį. Žmonės atsiliepia ir papasakoja savo istorijas. Tai nuostabu ir tikra.

Kai gyvybė ateina ir pripildo gyvenimą gyvasties, pasidaro šiek tiek nesmagu, kad anksčiau manyje buvo tiek mirtingumo ženklų, o vienintelis neabejotinas dalykas atrodė mirtis.

– Paslaptys neretai mus įkalina, tiksliau, dažnai jose įkaliname patys save. Atvirumas išlaisvina?

– Manau, taip. Būdamas atviras nuginkluoji save, tačiau – kaip bebūtų paradoksalu – kai nusiginkluodamas sudedi savo ginklus prie kojų, niekas negali jais pasinaudoti. Atvirumas – nusiginklavimas ir nuginklavimas kartu.

Pamenu savo pirmąjį spektaklį, kai man reikėjo vaidinti, tartum apsinuoginti prieš 300 žmonių. Buvo taip baisu, kad atrodė, jog ištiks panikos priepuolis. Bet kai „nukrito paskutinis drabužis“, pasijutau toks laisvas, pažeidžiamas, bet nesužeidžiamas. Čia slypi didelė laisvė. Fundamentali.

Taip pat skaitykite