Tituluotas šokėjas Justas Kučinskas laimingas, kad turtų ir elito pasaulį pamatė dar jaunystėje ir turėjo galimybę savęs paklausti, kas išties gyvenime svarbiausia. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jis prisimena, kaip judėjimas vienu ritmu ant parketo ir bendra kūryba įpūtė meilės ugnį tarp jo ir naujos partnerės Jekaterinos Romankovos, o netikėta pažintis su filosofu Arvydu Šliogeriu nukreipė filosofijos keliu.
J. Kučinskas sako, kad pandemija – pertrauka skubančiame gyvenime; laikas, kai kiekvienas turi galimybę atsitraukti nuo skubos, judesio ir pabūti su savimi. Pats šokėjas su šeima iš sostinės pasitraukė į kaimą ir saviizoliavosi gamtos prieglobstyje, kurioje galima ramiai patylėti. Kai sustoja išorinis kalbėjimas, lūpų ir liežuvio krutėjimas, prasideda garsūs pokalbiai galvoje, o kai vidinis triukšmas pradeda tilti, pradedi matyti dalykų grožį, visų pirma, gamtos dalykų, mintimis dalijasi jis.
Dabar toks laikas, kai vertiname ir pervertiname visas savo patirtis. J. Kučinskas prisimena, kaip vaikystėje atsidūrė pramoginių šokių pasaulyje. Iš pradžių šokiai buvo tik žaidimas, bet ilgainiui virto atkakliu darbu. Pradėjus laimėti pirmuosius šokių čempionatus šokėjo tėvai nusprendė sūnų siųsti mokytis į Olandiją. Iš Marijampolės kilęs J. Kučinskas buvo priverstas kelti sparnus ir treniruotis užsienyje. Dabar visa tai prisimindamas vyras sako, kad šokimas tarptautinėse varžybose yra arši kova ir didžiulė konkurencija.
„Prasidėjo tikrosios žiurkių lenktynės, kai ieškojome geriausio klubo, geriausio trenerio. Lietuvos nepakako, reikėjo treniruotis užsienyje, norėjosi laimėti visus įmanomus čempionatus. Mūsų pagrindinė bazė buvo Olandijoje, ten turėjome trenerių komandą, praleisdavome nemažai laiko. Kai aš šokau, vienas iš didelių pramoginių šokių centrų buvo ir Londonas. Ten suvažiuodavo visas pasaulis, norėdamas pasižiūrėti į pačius geriausius, su jais praktikuotis. Turėjai važiuoti į Londoną ir nueiti į vieną studiją labai keistoje vietoje – ne turtingoje, o apšiurusioje vietoje, kvepiančioje pokario nuorūkomis, beveik įgriuvusiu stogu, bet tame senoviniame bokso klube susirinkdavo visos žvaigždės. Mes važiuodavome į tas vietas“, – atmena šokėjas.
Norėdami išlikti čempionų elite, J. Kučinskas su partnere neskaičiavo valandų liedami prakaitą ant parketo, bet, anot laidos herojaus, čempionatuose sunkiausia ne konkurencija, o psichologinis ir emocinis krūvis. Net kito žmogaus buvimas greta ir labai arti kelia įtampų, kai norisi išsivaduoti ir visam laikui atsisveikinti su šokiais.
„Buvo labai daug tokių momentų. Metimo veiksmas būdavo įkūnijamas tuo, kad aš tiesiog nusimaudavau batus ir mesdavau juos į kitą salės kampą. Tarsi – viskas, aš čia nebegrįšiu. Po to išsimiegu, atsikeliu rytą, susikraunu daiktus ir vėl einu. Kas buvo sunkiausia pramoginiuose šokiuose? Ne pati fizinė veikla, ji, sakyčiau, kūnui maloni, galimai gydanti, bet emocinis fonas.
Pirmas dalykas, esi labai arti su kitu žmogumi. Tai savotiška santykių laboratorija. Mes ne turime vienas kitam nemaišyti, bet ir būti bendrakeleiviais, bendražygiais. Kai dabar pasižiūriu atgal, tai didesnis iššūkis, nei gyventi santuokoje. <...> Mūsų šokių treneris, taip jau sutapo, buvo ir psichoterapeutas. Kartais mūsų šokių pamoka būdavo praleidžiama tiesiog sėdint ir kalbant, kartais apie šokį ir ko mes iš jo norime, bet labai dažnai apie tai, kokie mes esame, kaip mes gyvename, kaip mes būname. Po tokio gero pokalbio atsistodavome ir sušokdavome geriau. Taigi keturiasdešimt penkių minučių pamoka nebūtinai turi būti nukreipta į šokio technikos tobulinimą, ji gali būti nukreipta į bandymą susitarti su savimi, su kitu žmogumi, o kai tas susitarimas įvyksta, aikštelėje pasidaro geriau“, – kalba pašnekovas.
Su mumis buvo Anželika Cholina, ji statė šokį ir sako: Justai, vesk Jekateriną. Sakau: kaip vesti? Sako: iš pradžių ant parketo, o paskui gyvenime. Anželika turėjo raganišką įžvalgą, savotiškai paskatino mus pabandyti paeksperimentuoti, iš pradžių – judėti kartu.
Buvimas bendrame kūrybos lauke paskatino suartėti ir gyvenime
J. Kučinskas atviras – su buvusia partnere bendraudavo tarsi sutuoktiniai, o kalbėjimas ir išsikalbėjimas buvo vienas iš šokėjų poros sėkmės pagrindų. Taip jiedviem pavyko iškovoti Lietuvos jaunimo sportinių šokių čempionų, Lietuvos suaugusiųjų Lotynų Amerikos šokių vicečempionų titulus.
Po vidurinės mokyklos baigimo jis padarė karjeros pertrauką ir išvyko į Londoną, kur mokėsi šiuolaikinėje šokio mokykloje. Studijų metais vaikinas suvokė, kad sportiniai šokiai – ne tik sportas, bet ir meno rūšis. Tad baigęs studijas ir parkeliavęs į Lietuvą, į sportinių šokių areną, J. Kučinskas grįžo neįprastu duetu – pradėjo šokti su balerina Jekaterina Romankova. Tai buvo rizikingas, tačiau pasiteisinęs žingsnis – pora tapo triskart Europos Lotynų Amerikos šokių vicečempionais. Kaip dažnai šokių aikštelėje ir nutinka, tarp poros užsimezgę santykiai peraugo į meilę – susikūrė šeima.
„Tuo metu aš sutikau Jekateriną, kuri buvo Operos ir baleto teatro solistė, jauna, labai gerai fiziškai pasirengusi, nuostabaus grožio ir gerumo mergina. Atsimenu pirmąjį žvilgsnį į ją – pamačiau viziją, mus judančius, šokančius, kuriančius kartu, kuriančius tokias formas, kurių aš pats nebuvau matęs.
Su mumis buvo Anželika Cholina, ji statė šokį ir sako: Justai, vesk Jekateriną. Sakau: kaip vesti? Sako: iš pradžių ant parketo, o paskui gyvenime. Anželika turėjo raganišką įžvalgą, savotiškai paskatino mus pabandyti paeksperimentuoti, iš pradžių – judėti kartu. Be abejo, supratimas, kad mūsų kūnai kalbasi, kad esame bendrame kūrybos lauke, mums leido labai greitai suartėti kaip žmonėms. Supratome, jog norime gyventi kartu ir kad mūsų gyvenimas, kurį gyvensime kartu, būtų niekados neatsietas nuo judėjimo, kūrybos, džiaugsmo būti kūniškai ir fiziškai kartu. Mes tą darome iki šiol“, – atvirauja laidos herojus.
Prieš septynerius metus įvykusios vestuvės buvo atskaitos taškas, kai sutuoktiniai pasitraukė iš profesionalių šokių pasaulio. Tą kartą Kučinskai norėjo stabilesnio gyvenimo ir sukurti gausią šeimą. Šiandien augindamas du sūnus J. Kučinskas, nors jiems linki visa ko geriausio, tikina, kad patirti ir nesėkmių – būtina.
Šokis, judesys lydi ir dabartinę Kučinskų šeimos kasdienybę. Daugiau nei vienuolika metų kartu esanti pora šiuo metu vadovauja judėjimo mokyklai. J. Kučinskas tikina, kad jo ir žmonos judesio formos keičiasi, kinta kūryba, tačiau abu eina bendru keliu. Tad net ir daugybė kartu leidžiamo laiko nekliudo asmeninio gyvenimo dermei, o skatina šeimos augimą ir naujo žmogaus laukimą.
„Su Jekaterina, be abejo, tapome pora ir ant parketo, ir gyvenime. Šiuo metu auginame du nuostabius berniukus, laukiamės trečiojo žmogaus. Ta partnerystė ant parketo mus užgrūdino, subrandino ir štai mes toliau gyvename ir kuriame kartu.
Apskritai sakyčiau, kad visiems žmonėms nelengva gyventi po vienu stogu. Man regis, kas padeda žmonėms būti po vienu stogu, tai bendra aistra kažkokiai veiklai, mūsų su Jekaterina atveju – kūryba, judesys, edukaciniai procesai. Tai mūsų bendras pasaulis“, – pažymi vyras.
Iškeliavus Arvydui Šliogeriui neteko ir mokytojo, ir draugo
Kitas neįkainojamas atradimų kelias – prieš dvylika metų pradėtas gilinimasis į filosofijos mokslus. J. Kučinskas sako, kad filosofiniai klausimai jam kildavo nuo pat mažens. Gimęs ir augęs verslininko milijonieriaus šeimoje vyras bandė sekti tėvo pėdomis, dirbo su verslo ir politikos elitu, tačiau tai jam sukėlė pliūpsnį išgyvenimų ir egzistencinių klausimų.
Aš dėkoju likimui, kad dalykus, kurie dažnai nejučiomis tampa žmonių gyvenimo tikslais, patyriau jaunystėje ir turėjau galimybę savęs paklausti: o kas vis dėlto gyvenime svarbiausia?
„Buvau savotiškas „auksinis berniukas“, taip galima sakyti. Turėjau viską, galėjau viską, bet vis tiek susidūriau su klausimu: ko reikia? O ko norėti? Kai gali viską, gali sugalvoti tris norus ir jie bus išpildyti, iškyla esminis klausimas: o ko norėti? Kokie pasirinkimo kriterijai? Čia ateina filosofija, Sokratas, Seneka ir kiti istorikai. Ir čia ateina suvokimas: jeigu esi apdovanotas likimo būti tokioje vietoje, tai turi su tuo ateinančią ir misiją, ir atsakomybę.
Man rūpėjo klausimas, kaip nugyventi gerai. Prisimenu, dešimto gimtadienio proga pūčiau žvakutes ir sugalvojau norą: norėčiau sutikti žmogų, kuris atsakytų į visus mano klausimus. Būdamas vaikas supratau, kad žmonės neturi atsakymų“, – teigia pašnekovas.
Atsakymai ateina su gyvenimo patirtimi. Dėl to J. Kučinskas esantis dėkingas tėvams, kad galėjo save išbandyti skirtingose disciplinose ir negalvoti apie pinigus. Tačiau kad ir kaip tėvai jam padėjo, sunkus ir alinantis sportinių šokių šokėjo darbas neleido žvelgti į pasaulį pro rožinius akinius. Milijonieriaus sūnus niekada prieš kitus nesipuikavo tėvų turtais, dabartiniu namu prestižiniame Vilniaus rajone, o elito pasaulyje likdavo nuošalyje.
„Aš skraidžiau privačiais lėktuvais, pietavau su premjerais, ministrais, verslo ar politiniu elitu, mačiau tuos žmones. Dabar džiaugiuosi, jog taip nutiko, nes man tai nebedaro įspūdžio. Man tai nebėra didelis siekis, aš keliu sau kitus tikslus. <...> Visi dalykai, kuriuos turėjau, mačiau, ar tai buvo penkių žvaigždučių viešbučiai, ar kelionės privačiais lėktuvais, ar bendravimas su vadinamuoju elitu, jeigu paklausčiau, ar ta patirtis man yra kažkuo reikšmingesnė nei miegojimas palapinėse Himalajuose? Ne. Aš dėkoju likimui, kad dalykus, kurie dažnai nejučiomis tampa žmonių gyvenimo tikslais, patyriau jaunystėje ir turėjau galimybę savęs paklausti: o kas vis dėlto gyvenime svarbiausia?“ – mintimis dalijasi žinomas šokėjas.
Pasitraukus iš verslo atsitiktinė pažintis su filosofu Arvydu Šliogeriu J. Kučinskui leido jam suprasti, kad gyvenime nori dalytis savo žiniomis su kitais. Šiandien jis su šypsena prisimena, kaip persekiojo filosofijos profesorių universitete.
„Atsitiktinai užėjau į knygyną, paėmiau į rankas vieną knygą, neišvaizdžią juodą knygelę, atsiverčiu pirmąjį puslapį, perskaičiau ir man trenkė žaibas nuo tos kalbos, erudicijos – tai buvo Arvydo Šliogerio knyga. Išsiaiškinau, kas tai per žmogus, pasižiūrėjau, ką jis daro, tuo metu skaitė paskaitas Vilniaus universitete, aš tuo metu irgi mokiausi Vilniaus universitete, ir tiesiog pradėjau persekioti tą žmogų. Eidavau į jo paskaitas, klausydavau, užgimė abipusė simpatija, į bendravimą įsitraukė ir Arvydas. Ilgainiui jis tapo tuo tikruoju mano mokytoju, tikruoju mentoriumi, žmogumi, kuris pasiūlė kalbą – būdą per tam tikrą kalbą suprasti pasaulį“, – prisimena laidos herojus.
Filosofija J. Kučinskui padėjo atskirti tikrovę nuo miražų, o įkvėptas A. Šliogerio tituluotas šokėjas pasirinko filosofijos doktorantūros studijas. Šios sekėsi sėkmingai, doktorantas laikė egzaminus, rašė mokslinius straipsnius, daug valandų praleisdavo su darbo vadovu A. Šliogeriu. Tad praėjusių metų žiemą filosofo netektis mokiniui buvo itin skaudi.
„Arvydas išėjo tą pačią dieną, kai mes sužinojome, jog laukiamės trečiojo vaiko. Ta pati diena padovanojo ir pačią gražiausią, ir pačią liūdniausią žinią. Buvau paskutinis žmogus, dar išvakarėse matęs Arvydą, kalbėjome apie gyvenimą, mirtį, grožį, kaip ir visada. Kitą akimirką to žmogaus nėra. Tai didžiulis praradimas man. Aš netekau draugo“, – prisipažįsta jis.
Iš savo mokytojo J. Kučinskas išmoko ne vieną esminę pamoką, kurią pritaiko ir asmeniniame gyvenime. Jis svarsto, kad ateityje filosofija, ko gero, netaps jo esmine veikla, tačiau liks turtinantis įkvėpimo šaltinis, primenantis apie svarbiausius dalykus gyvenime.
„Iš Arvydo aš perėmiau keletą principų, leidžiančių man įsivertinti situaciją ir nepasimesti. Vienas iš jų yra kuklumo ir saiko principas, tam tikra nežinojimo prezumpcija, galbūt net supratimas, kad galutinio atsakymo nėra ir negali būti. Jeigu kažkoks atsakymas atėjo kaip galutinis, tai žinok, jog tai yra paklydimo kelias. Žmogui lemta būti labiau klausime nei atsakyme. Tas principas – būti klausime, tyrinėjime, mokymosi procese yra vertinga pamoka, kurią gavau iš Arvydo Šliogerio“, – pasakoja filosofas.
Plačiau – balandžio 18 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
