Veidai

2020.04.23 08:45

Retai interviu dalijanti Džordana Butkutė prisiminė gastroles – iš Afrikos norėjo parsivežti beždžionę

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.04.23 08:45

Karantiną dainininkė Džordana Butkutė leidžia ir medituodama, ir šokdama – pasileidžia smagią dainą ir šoka, kaip pati sako, iki devinto prakaito. LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ ji pasidalijo prisiminimais iš gastrolių su grupe „Nerija“. Vienos įsimintiniausių – Afrikoje, iš kurios atlikėja rimtai svarstė parsivežti beždžionę. Ji papasakojo ir tai, kodėl dar mokykloje buvo imta pravardžiuoti močiute.

D. Butkutę kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Šiomis dienomis mūsų gyvenimas sulėtėjęs. Papasakok, kaip leidi dienas.

– Įvairiai, bet nereikia statytis žadintuvo, skubėti. Kaip saloje – niekur nenuskubėsi. Veiki, ką nori, miegi, kiek nori, linksmą muziką pasileidžiu ir šoku. Aš ne šokėja, bet šoku iki devinto prakaito – man smagu. Kokias 5 minutes skiriu jogai, meditacijai. Išvarai iš savęs paniką, stresą. Man padeda, nes, būna, labai sustresuoju, kai pamatau žinias: tiek užsikrėtė, tiek pasveiko, tas atsitiko, anas... Dar pasižiūri laidas – traukia žinoti. Su Elegijumi pažiūrime kokį gerą filmą vakare, žiūriu serialus, komedijas, kad būtų daug pozityvo.

– Esi viena iš tų atlikėjų, kuri neturėjo šį pavasarį tinginiauti. Kovo 28 d. Kongresų rūmuose turėjo būti tavo koncertas. Jis perkeltas į spalio 24 d.

– Taip, dabar turėjo būti pats darbymetis. Šiaip visą laiką, ačiū Dievui, būna labai daug koncertų, o dabar yra kaip yra. Ačiū Dievui ir už tai, kad spėjau įrašyti naują albumą, nes jį įrašinėjau 4 metus – gėda ir žmogui pasakyti. Prisiruošiau ir įrašiau dar prieš karantiną vasario mėnesį.

– Pirmą kartą išgirdau tavo dainą, kai buvau gal kokioje 5-oje klasėje. Turėjau draugą, kuris parodė tėvo kasetes ir sakė: nori, duosiu paklausyti vienos geros grupės? Tai buvo grupė „Impuls“ iš Šakių. Pirmoji daina, kuri buvo toje kasetėje, vadinosi „Mašina“.

– Taip, man tada buvo gal 14 metų.

Mums ten davė tik po 58 dolerius, o beždžionė kainavo 50. Bet ją dar reikėjo gauti, paskui, galvoju, 15 valandų ar daugiau skrydžio, kaip aš ją parsivešiu, o jeigu ją iš manęs dar atims... Bet labai norėjau.

– Anksti prasidėjusi karjera – 14–15 metų tapai gana gerai žinoma dainininkė.

– Taip, bet kai mane kažkada kalbino žurnalistai, paskutinis klausimas buvo, ko palinkėtumėte žiūrovams ir sau. Sakiau: visiems sveikatos, nes visa kita galima pavogti, o sau sakiau – dirbti, dirbti ir kurti, o labiausiai gaila, kad man jau 18-a. Juokėsi visa Lietuva – atrodo viskas, aš nieko nepasiekiau, o dar 18-a.

– Vienas iš gražesnių tavo karjeros etapų buvo „Nerija“. <...> Gastrolės tuo laikotarpiu buvo kažkas ypatingo. Dabar gali vieną savaitgalį groti Vokietijoje, kitą – Didžiojoje Britanijoje, o tuo metu tai buvo toks įvykis... Vienos iš unikaliausių jūsų gastrolių – Afrikoje, atrodo, Mozambike. Kokia kalba jūs ten dainavote?

– Lietuviškai, bet visi šoko pagal viską, jie tokie lankstūs. Net Pauliukas dainavo Povilaičio „Švieski man vėl“ ir visi dainavo, kažką šaukė ir rankas kėlė į viršų. Mes lūžome.

– Ar tiesa, kad ten norėjai nusipirkti beždžionę?

– Taip, norėjau. Mums ten davė tik po 58 dolerius, o beždžionė kainavo 50. Bet ją dar reikėjo gauti, paskui, galvoju, 15 valandų ar daugiau skrydžio, kaip aš ją parsivešiu, o jeigu ją iš manęs dar atims... Bet labai norėjau ir realiai galvojau: įsidėsiu į tašę, kas čia yra – mažytė. Iš kur aš žinau, ką galima vežtis, ko negalima, pirmą kartą čia mane ištrėmė į Afriką. Esi jaunas, truputį nemąstai.

– Ar tave kas paprotino, ar pagalvojai, kad per daug vargo?

– Aš jos tiesiog negavau. Šiaip būčiau bandžiusi [parsigabenti], nežinau, kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Bet niekam labai nesakiau, kad taip noriu. Gal jie pagalvojo, kad aš juokais pasakiau, o aš iš tikrųjų jos ieškojau per atstovybes, kurios mus lydėjo. Nežinau, ar jie specialiai man jos negavo, bet negavau. Ten jie visi manimi žavėjosi, tokia jauna, impulsyvi, jiems įdomi. Jie su manimi elgėsi kaip su vaiku, labai saugojo ir nepasakydavo nieko prieš.

Ir visas drauges esu apmezgusi, ir visą „Neriją“ apmezgiau: žmonos davė siūlų, o aš megztinius visiems 14-ai vyrų numezgiau. Dabar pasižiūriu ir galvoju: kokie gražūs. O kai mezgi, jie tau nusibosta ir jų nebeapsirengi. Bet visą laiką visi sakydavo: padaryk kokią parodą, nes jie tokie nepaprasti.

– O tavo namuose nėra gyvūno?

– Ne, nes mes visą laiką išvažiavę.

– Atsakingai žiūri į tas pareigas?

– Labai. Man gaila, galvoju, jei kas atsitiktų, neištverčiau. Žinai, kaip būna... Pavyzdžiui, niekaip nemoku prižiūrėti orchidėjų, turbūt esu pati blogiausia jų augintoja. Nežinau, kaip jas palaistyti... Dėl to galvoju, gal ką nors padaryčiau ne taip.

– Ar vis dar mezgi?

– Ne, bet mezginių turiu labai daug. Ir visas drauges esu apmezgusi, ir visą „Neriją“ apmezgiau: žmonos davė siūlų, o aš megztinius visiems 14-ai vyrų numezgiau. Dabar pasižiūriu ir galvoju: kokie gražūs. O kai mezgi, jie tau nusibosta ir jų nebeapsirengi. Bet visą laiką visi sakydavo: padaryk kokią parodą, nes jie tokie nepaprasti. Siūlų pirkdavau visuose miestuose. Tiesiog prisipirkdavau gražių siūlų. Kai važiuodavome į gastroles – man tik siūlų duokit.

Aš mokykloje net turėjau pravardę „močiutė“, nes iš mano portfelio kyšodavo virbalai ir nešiodavausi juodos duonos ketvirtį. Valgydavau juodą duoną – nežinau, kodėl, bet man patikdavo juoda duona ir aš jos nešdavausi į mokyklą.

Visas pokalbis – balandžio 17 d. laidos „Penktadienio pokalbiai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.