Veidai

2020.04.20 21:29

Grožio konkursų nugalėtojų kelyje link pakylos – patyčios dėl lieknumo ir skepsis dėl teisybės konkurse

Kam atiteko karūna, o kam – baldų komplektas už 6 tūkst. dolerių. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaras su Edita“ – Lietuvos grožio konkursų nugalėtojų prisiminimai ir mintys. Nemažai papasakoti gali ir Vytenis Pauliukaitis, režisavęs pirmąjį grožio ir prabangos reginį Lietuvoje. Ką pievose veikė žalios karvės, kiek kainavo bilietas į renginį ir kodėl režisieriui anuometinės gražuolės patrauklesnės?

Kiek pastangų ir emocijų kerinčio grožio moterims kainavo tokiomis tapti, težino jos pačios. O kiek pinigų ir darbo reikėjo tam, kad būtų surengtas pirmasis „Mis Lietuva“ konkursas, žino nepakartojamas kritikas, estetas, režisierius, įvairių komisijų narys ir laidų vedėjas V. Pauliukaitis. Jis užaugino ne vieną gražuolę, nušlifavo ne vieną deimančiuką, tačiau prisimena, kokiomis sąlygomis visa tai reikėjo padaryti.

„Tada sporto klubų, tokių, kaip dabar, nebuvo. Ėjo žurnalas „Moteris“, buvo a. a. Gražinos Bigelytės laida „Šeimininkės rytmetis“, dar mūsų puikūs modelių namai leido „Bangą“ – kalbu apie tai, kas buvo skirta grožiui. Ir viskas.

Bet grožio sąvoka Lietuvoje visada buvo todėl, kad ją turėjo mūsų močiutės ir mamos. Nebuvo taip, kad tai ėmė ir atsirado. Tiesiog Sovietų Sąjungoje čia įvyko toks pirmas konkursas. Manau, kad Elijui Romanovui, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų direktoriui, buvo nelengva jį pramušti todėl, kad tada tokiems dalykams reikėjo gauti leidimus“, – pasakoja jis.

V. Pauliukaitis neslepia – ryžęsis režisuoti šį renginį apie tokius konkursus nieko nežinojo, tačiau tuo metu bendradarbiavo Maskvos centrinės televizijos muzikos redakcijoje, o joje buvo visas pasaulio grožio konkursų archyvas.

„Mačiau tikrai labai daug pasaulinių grožio konkursų, tada supratau, kas tai yra. Mes ruošdavomės tris mėnesius, ir ruošdavomės kruvinai, nes viską, ką dabar galima išmokti klubuose, netgi mokykloje, jos turėjo išmokti per konkursą. Turėjome specialistes, kurios mokė grimo paslapčių, tokių, kokias mes tada žinojome, nes viskas gi praėjo: dabar, kai žiūriu, man net keista, bet, iš kitos pusės, labai džiaugiuosi – tos mergaitės natūralios, mielieji, nes nebuvo galima daryti jokių plastinių operacijų, dažyti plaukų, kažko klijuoti, o ir nebuvo jokių blakstienų“, – kalba pašnekovas.

Tėtis šeštadienio rytą gerdamas kavą skaitė laikraštį ir pamatė „Mis Lietuvos“ konkurso skelbimą. Jam toptelėjo, kaip ir kiekvienam tėčiui, kad jo dukra yra pati pačiausia ir turėtų dalyvauti tame konkurse. Kai tėtis armėnas ką nors liepia, geriau eiti ir daryti, ir užpildyti anketą.

Nors išvysti konkursą gyvai nebuvo taip paprasta, nes bilietas į renginį kainavo 200 dolerių, į sporto rūmus susirinkdavo ir 5 tūkst. žiūrovų. Tokia pinigų suma už galimybę pamatyti grožio konkursą gali nustebinti, tačiau V. Pauliukaitis pabrėžia – tai buvo 1993 m. viešbutyje „Villon“ vykęs renginys, į kurį buvo sukišti didžiuliai pinigai, o ir prizai buvo tikrai neprasti.

Konkursas, kaip prisimena režisierius, vyko net keturiose aikštelėse, per pirmąjį epizodą publikai buvo patiekiami šalti užkandžiai, o grožio konkurso dalyvės, papuoštos gyvomis gėlėmis, prisistatė atplaukusios valtimis ežeru. Iššūkis sukurti kaimišką stilių taip pat buvo išspręstas savaip – „pasamdytos“ kelios karvės, kad labiau įsilietų į aplinką, buvo nudažytos žaliai ir mūkdamos puikiai papildė atmosferą, kol nepradėjo kilti pučiamas oro balionas ir jos nesusinervino. „Ačiū Dievui, epizodas pasibaigė“, – sako V. Pauliukaitis.

Kitas epizodas – bikinio rungtis. „Buvo galima girdėti muses skrendant: ką publika ten norėdavo įžiūrėti, ką tokio pamatyti... Stengėmės, kad choreografija, gink Dieve, nebūtų kokia iššaukianti, vulgari ar nepriimtina. Viską stengėmės padaryti taip, kad būtų iš tiesų estetiška ir gražu“, – pasakoja laidos pašnekovas.

Konkurso nugalėtojos apdovanojimas vyko ant „Villon“ viešbučio stogo. Buvo pastatytas didžiulis sostas, o publika išėjo į gatvę ir žiūrėjo, kas gi ten pasirodys – o ten pasirodė ji, nugalėtoja. Tada privažiavo automobilis, kuris jai ir padovanotas. Tai buvo šventė, didelė pramoga ir tais laikais tikrai neprastas renginėlis, teigia V. Pauliukaitis.

Vakaras su Edita. Grožio konkursų nugalėtojos: kaip jos pakeitė Lietuvos veidą pasaulyje ir kaip pasikeitė pačios?

Pagrindinis prizas – baldų komplektas už 6 tūkst. dolerių

Dalyvavimas grožio konkurse buvo tik pradžia – armėniško kraujo turinti lietuvė žingsnis po žingsnio kūrė vis didesnę karjerą. Kai į grožio konkursą iškeliavo dabar jau ilgametis radijo balsas, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja, verslininkė Gabrielė Martirosian, jai tebuvo 17 metų, nors dirbti užsienyje, Japonijoje ir Tailande, ji pradėjo jau būdama 15-os.

Tai nuostabi, didelė patirtis, o atstovauti savo šaliai, kai esi vienintelis savo šalies balsas didžiulėje minioje žmonių – ir garbė, sako G. Martirosian. Tiesa, dalyvauti „Mis Lietuvos“ konkurse už ją nusprendė tėtis.

„Tėtis šeštadienio rytą gerdamas kavą skaitė laikraštį, kuriame dar tada būdavo skelbimai, ir pamatė „Mis Lietuvos“ konkurso skelbimą. Jam toptelėjo, kaip ir kiekvienam tėčiui, kad jo dukra yra pati pačiausia ir turėtų dalyvauti tame konkurse. Kai tėtis armėnas ką nors liepia, geriau eiti ir daryti, ir užpildyti anketą“, – juokiasi pašnekovė.

Laimėti šio konkurso G. Martirosian, žinoma, tikrai nesitikėjo. Nors ši mintis šabloniška, laidų vedėja tikina išties savo ateitį planavusi sieti su užsieniu – plano laimėti konkursą tikrai nebuvo.

„Norėjau tapti „Mis foto“ ar kažkuo, tai būtų buvęs mano veiklos ir darbo įvertinimas. O kai visos juostos buvo išdalintos, stovėjau ir galvojau, ką čia reikės veikti. Nebuvau nusiminusi, galvojau, reikės važiuoti į Kauną, namo. Bet kai paskelbė mano vardą ir numerį... Atsimenu, žiūrėjau įrašą, iš mano akių, ir taip jau nemažų, ir reakcijos tikrai matėsi, kad nesitikėjau. Galvojau: čia aš, čia mano numeris, kur man dabar eiti, ką man dabar daryti. Jau man tą karūną mauna ant galvos – aš nieko nesupratau“, – prisimena ji.

Tąkart G. Martirosian atiteko karūna, kurią vėliau reikėjo perduoti kitai nugalėtojai. Tik karūna džiaugėsi ir Vaida Česnauskienė, susižėrusi ir „Mis Lietuvos“, ir „Mis Klaipėdos“ titulus. Kur kas labiau pasisekė Astai Muralytei, kuri per kelis mėnesius laimėjo net 3 karūnas. Beje, vieną iš jų vėliau vaikinas iš Kauno norėjo nupirkti savo merginai ir už ją pasiūlė net 5 tūkst. dolerių, tačiau konkurso nugalėtoja atsisakė parduoti savo laimėjimą, nors jo vertė – vos 2 tūkst. dolerių.

Nežinau, kodėl, bet bent žmonės iš to miesto, iš kurio esu aš, dažniausiai apie tokius konkursus turėdavo vieną nuomonę – kad tai yra nupirktas reikalas, kad teisybės ten nėra ir kad laimi nebūtinai ta, kuri turėtų laimėti. Man buvo smalsu tai išbandyti.

„Mano konkursai vyko 1995 m., laukiniais metais. Gavau baldų komplektą už 6 tūkst. dolerių – tai buvo milžiniški pinigai. Su Lietuvos nepriklausomybe atsirado daug įvairiausių naujų įmonių, naujiems verslams tai buvo puiki galimybė reklamuoti savo įmonę. Man pasisekė“, – sako ji.

O V. Česnauskienei laimėjimas buvo ne tik karūna. Patyčias dėl lieknos figūros mokykloje išgyvenusi ir nesyk su uždarytomis durimis į modelių pasaulį turėjusi susitaikyti moteris buvo itin kompleksuota, tačiau visi sunkumai atvedė į dvigubą pergalę.

„Man tai buvo didžiausia dovana. Taip, buvo rėmėjų dovanos, bet aš jų visiškai nesureikšminu, nes man buvo atidarytos durys į platesnį pasaulį, į pažinimą, į pažintis su svarbiais žmonėmis“, – kalba V. Česnauskienė.

Jurgita Jurkutė norėjo patikrinti, ar tikrai tai „nupirktas reikalas“

Dėl perdėto lieknumo patyčių mokykloje sulaukė ir G. Martirosian, tačiau neįkliūti į kompleksų voratinklį jaunai merginai padėjo pasaulio pažinimas: „Tikrai išgyveni skausmingus momentus, bet tada aš jau buvau pradėjusi keliauti po pasaulį. Tu įgyji stuburą ir supranti, kad ne viskas yra tik apie tavo išvaizdą, mokyklą, kad durys yra pravertos žymiai plačiau. Tas konkursas man buvo labiau nuotykis, žaidimas. Buvo įdomu jame dalyvauti, bet viskas ateina po to, tik tai priklauso nuo tavęs pačios.“

Savo prisiminimais, kaip atsidūrė grožio konkurse, laidoje „Vakaras su Edita“ pasidalijo ir Jurgita Jurkutė-Širvaitė: „Pamačiau anketą ir man pasirodė įdomu. Buvo padaryta pertrauka, kurį laiką Lietuva nerengė šio konkurso, o būtent 2007 m. buvo sugalvota daryti didelį renginį su realybės šou. Mane tai sudomino, net pildydama anketą prie klausimo, kodėl noriu dalyvauti, parašiau, kad galbūt tokiu būdu gaučiau darbo ir padėčiau organizuoti patį renginį.

Mano viena draugė dar sakė: žinai, su tokiu veidu tavęs niekas neleis už kameros. Nežinau, kodėl, bet bent žmonės iš to miesto, iš kurio esu aš, iš Plungės, dažniausiai apie tokius konkursus turėdavo vieną nuomonę – kad tai yra nupirktas reikalas, kad teisybės ten nėra ir kad laimi nebūtinai ta, kuri turėtų laimėti. Man buvo smalsu tai išbandyti. Galbūt turėjau tokią nuostatą, todėl nedėjau didelių vilčių. O kadangi žinojau, kad „Mis publiką“ renka žiūrovas, vadinasi, čia klastos nebus – dėl to šito titulo labiausiai ir norėjau. Ačiū žiūrovams, kad aš jį gavau.

<...> Galvoju, kad apskritai visos industrijos, sritys – niekas nėra blogai, jeigu tu darai. Svarbiausia yra veikti, nes jeigu nieko neveiki, nedrįsti iškišti nosies, belieka žiūrėti į kitus, komentuoti, kritikuoti. Man patinka veikti. Visai nesvarbu – vyras, moteris, grožio konkursas ar matematikos olimpiada. Pirmyn, eikite ir darykite, jeigu jums širdis sako, kad tai gali būti jūsų kelias. Nepaleiskite to šanso, o po to išmintingai naudokitės susiklosčiusiomis situacijomis.“

Dabartiniai grožio konkursai nebesulaukia tiek dėmesio, kiek anksčiau. Kodėl taip yra? Konkursų nugalėtojos svarsto, kad galbūt jie nublanko atsiradusių socialinių tinklų, kuriuose kasdien galima pamatyti daugybę gražuolių, fone. Nuo pirmųjų gražuolių konkursų kostiumus kūrusi, jau prieš tai įvaizdį kine formavusi ir iki detalių gražiųjų Lietuvos moterų stilių šlifavusi kostiumų dailininkė Livija Daugirdaitė įsitikinusi, kad anuomet grožio konkursai tokio dėmesio sulaukė ir dėl to, kad tuo metu žmonės buvo alkani visko, grožio, prabangos, kitokio pasaulio – taip pat.

Man, jaunai merginai, tai davė labai aiškų supratimą, kad aš galiu daugiau, kad nuo šito momento aš atsispiriu ir viską galiu pasiekti pati. Patekau į puikią terpę, kurioje galiu realizuoti savo talentus arba norus ir tikslą – belieka jį suformuluoti. Labai aiškiai žinojau, kad po to viskas priklausys nuo manęs.

Paklaustos, ką joms davė šis konkursas, merginos vardija skirtingus dalykus. A. Muralytei tai suteikė pasitikėjimo savimi, ypatingas pažintis ir unikalią patirtį – tai jai buvo moteriškumo mokykla.

„Aš apskritai dėkinga likimui, kad mano gyvenimas taip susidėliojo. Nuo 14-os to labai norėjau, kiekvieną dieną mintimis to siekiau. Žingsnelis po žingsnelio viskas susidėliojo taip, kad sėdžiu ir kartu su jumis atgaivinu tai, kas vyko prieš 17 metų. Esu labai dėkinga likimui, savo tėvams ir sutiktiems žmonėms“, – kalba V. Česnauskienė.

G. Martirosian sako šį klausimą girdinti iki šiol. Per 11 metų keitėsi ir atsakymas, nes juk augi ir į dalykus žiūri vis kitaip, pažymi ji.

„Šiandien galvoju, kad man, jaunai merginai, tai davė labai aiškų supratimą, kad aš galiu daugiau, kad nuo šito momento aš atsispiriu ir viską galiu pasiekti pati. Patekau į puikią terpę, kurioje galiu realizuoti savo talentus arba norus ir tikslą – belieka jį suformuluoti. Labai aiškiai žinojau, kad po to viskas priklausys nuo manęs“, – mintimis dalijasi laidų ir renginių vedėja.

Plačiau – balandžio 4 d. laidos „Vakaras su Edita“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vakaras su Edita. Grožio konkursų nugalėtojos: kaip jos pakeitė Lietuvos veidą pasaulyje ir kaip pasikeitė pačios?