„Kol vyko statybos, kelerius metus gyvenau kone plente“, – portalui LRT.lt sako aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas, praėjusiais metais su žmona įsikūręs savo rankomis kurtame ramybės kampelyje pajūry. Už namus buvo pasiūlyta įspūdinga suma, iš kurios jie būtų galėję gyventi be rūpesčių. „Tačiau atsisakėme – per daug širdies sudėta“, – prisipažįsta Gintaras.
– Kai kurie per karantiną skundžiasi veiklos trūkumu, bet panašu, kad jūsų tokie rūpesčiai nekankina...
– Prieš septyniolika metų, kai nekilnojamojo turto kainos dar nebuvo tokios pasakiškos, su žmona įsigijome Palangoje sklypą, pasistatėme namus, o praėjusiais metais pardavėme butą sostinėje ir persikėlėme gyventi į pajūrį.
Per karantiną visi renginiai, kuriuos turėjau vesti, buvo atšaukti, tad visą laiką skiriu darbui namuose – čia yra terasos, kurias reikia nuvalyti ir sutepti specialia alyva, pievelės, kurias reikia prižiūrėti, taip pat daugybė medžių ir kitokių augalų, neseniai baigėme pertvarkyti tvorą, dar laukia kiemo apšvietimo ir takelių remontas.
Tad vos tik žmona Jūratė, kuri yra vaikų gydytoja, išvyksta į darbą, aš einu darbuotis į kiemą. Galbūt todėl karantinas man nėra per daug slegiantis – galiu pabūti gryname ore, nueiti prie jūros, esančios visai šalia.
Po truputį ruošiuosi ir vasaros sezonui. Kadangi namų statyboms buvome pasiėmę nemenką paskolą, galvodami, kaip ją greičiau grąžinti, pradėjome nuomoti apartamentus poilsiautojams. Patys pasitinkame svečius, patys išlydime, po to apartamentus patys ir sutvarkome. Nuo Joninių iki Žolinės – pats sezono įkarštis, tiesa, nežinia, kaip bus šiemet.
Dabar kai pagalvoju, laimė auginti tokią dukrą, kokia vaikystėje buvo manoji.
– Nors neretai sakoma, kad aktoriai ir kūrėjai dažnai skrajoja padebesiais, jūs, atrodo, esate labai praktiškas žmogus – ir buitis jums nesvetima, ir verslininko gyslelę turite.
– Mano zodiako ženklas – Jautis. Taigi, jei horoskopuose kitiems ženklams dažniau rašoma apie romantiškus santykius ar sėkmę, jaučiams – visuomet apie darbus. Tačiau man patinka. Vieni atsipalaiduoja leisdami laiką kavinėje ar bare, o man tai neaktualu – jau 26-erius metus nevartoju alkoholio ir mieliau atsipalaiduoju darbuodamasis kieme.
Tik kai reikėdavo važinėti iš Vilniaus į Palangą, viskas vykdavo pagal ganėtinai įtemptą grafiką – turėdavau aiškiai susiplanuoti, ką turiu nuveikti nuo vieno filmavimo ar renginio iki kito. Net pietaudavau maždaug 22 val. vakaro. Dabar galiu papietauti laiku ir viską galiu daryti ramiai, neskubėdamas, galiu skaityti knygas, mokytis naujus eilėraščius savo programai.
– Atrodo, kad nuolat esate užsiėmęs, ar žmona nepasiūlo kartais tiesiog ramiai pabūti namuose?
– Pasiūlo, nors ji ir pati ganėtinai užimta. Viena iš priežasčių, kodėl persikraustėme į Palangą, buvo tai, kad norėjome daugiau laiko praleisti kartu. Vaikai jau užaugo, išvažiavo į platųjį pasaulį, parašo, paskambina, aplanko, tačiau namuose esame mudu du. Kai prieš 20 m. susitikome su Jūrate, aš auginau dukrą Augustą, ji – panašaus amžiaus dukrą Dovilę.
Nors šalia – šėlstanti jūra, namai man ramybės kampelis.
Su mergaitėmis labai daug kalbėdavomės, stengdavomės joms paaiškinti, kas reikalinga gyvenime, nuo ko geriau laikytis atokiau, stengdavomės rodyti pavyzdį. Kartą joms sakiau, kad pažiūrėtų, kaip mes su žmona gerai sutariame, nesipykstame, už rankų susikibę vaikštome, o kažkuri iš mergaičių tik nusijuokė, kad lengva nesipykti, kai taip retai matomės.
Kai pagalvoji, būdavo, kad savaitėmis nesimatydavome. Jau 29-erius metus vedu renginius per valstybines šventes, esu vedęs ir prezidentų inauguracijas, daugybę įvairių organizacijų renginių, apdovanojimų ceremonijų, smagių miestų švenčių. Taigi, aš važiuodavau į renginius, televizijos studiją ar į namų statybas, o anksčiau farmacijos įmonėse dirbusi mano žmona turėdavo įvairių atsakingų projektų, dėl kurių dažnai vykdavo į komandiruotes užsienyje.
Be to, žmonai su manimi sunku kur nors išvykti pailsėti, o pastaraisiais metais jau buvome išvykę ir į Portugaliją, ir į Egiptą. Dabar mano dukra gyvena Čikagoje, ten studijuoja mediciną. Draugai, sužinoję, kad vykstu aplankyti dukters ir šiai kelionei skyriau tik šešias dienas, negalėjo atsistebėti – kas gi tokiam trumpam laikui keliauja į kitą pasaulio kraštą. O aš vis negaliu atitrūkti nuo darbų. Tokia mano profesija, kas nudirbs mano darbus, jei ne aš pats.
Vos tik grįžau iš dukters, kitą dieną jau turėjau pravesti penkis renginius Birštono šventėje. Kai sugrįžti iš tokios tolimos kelionės ir kitos laiko juostos, penki renginiai atrodo ne tiek ir mažai – per trečiąjį jau atrodė, kad pradės pintis liežuvis. Nežinau, kaip susitvarkiau.
Atsižvelgdamas į savo charakterį išvis turėčiau gyventi vienkiemyje prie ežero.
– Paminėjote dukrą, kurią nuo penkerių metų auginote vienas. Šiandien tokios istorijos galbūt ir nebestebina, tačiau prieš porą dešimtmečių jūsų istorija kėlė didžiulį susidomėjimą. Buvo sunku?
– Taip jau nutiko, kad 1995-aisiais draugai įkalbėjo dalyvauti loterijoje žaliajai kortai laimėti. Buvusi žmona laimėjo ir išvyko į Jungtines Valstijas. Aš vykti atsisakiau ir pasilikau su dukra. Sostinėje gyvenome trise – aš, mano dukra Augusta ir mano močiutė, kuri, galima sakyti, atstojo man tėvus. Turėjome trijų kambarių butą ir kiekvienas po savo kambarį.
Dabar kai pagalvoju, laimė auginti tokią dukrą, kokia vaikystėje buvo manoji. Viską darėme kartu, ji su manimi ir į renginius važiuodavo. Labai išgyvendavau, kad jai kas nenutiktų, ir labai saugojau. Net į mokyklą, kuri buvo netoli namų, būtinai palydėdavau. Būdama trečiokė dukra pati prašė, kad jos nebevesčiau, nes draugai į mokyklą ateidavo patys. Tad nupirkau taksofono kortelę ir prašydavau, kad nuėjusi į mokyklą būtinai man paskambintų.
Tiesa, kartą dukrą pamiršau pasiimti iš mokyklos. Dieną vedžiau kelis renginius, įsisukau į darbus ir užsimiršau. Važiuodamas namo supratau, kad dukros niekas nepaėmė. Labai susijaudinau, širdis kone plyšo, o važiuodamas įsivaizdavau, kaip ji verkia, bijo eiti namo. Pamenu, lėkte įlėkiau į mokyklą, o pamatęs praviras direktorės kabineto duris nuskubėjau ten.
Kabinete direktorė ramiai tvarkė kažkokius dokumentus, o mano dukra sėdėjo prie kito stalo ir ramiai sau užkandžiavo. Puoliau atsiprašinėti ir vestis dukrą namo, tačiau ji dar spyriojosi, jai su direktore buvo visai smagu. Pirmą kartą dukrą išleidau vasaros atostogų su savo mama, kai jai buvo 9-eri. Bet vos tik rasdavau laisvą minutę, važiuodavau aplankyti. O jei išleisdavau ją atostogų pas jos mamą į JAV, užmigti kurį laiką negalėdavau, galvodavau, kaip jai ten sekasi. Mūsų ryšys – labai stiprus.
Grįždavau paryčiais iš renginio, pamiegodavau kelias valandas, ryte atsikeldavau, išsimaudydavau jūroje ir kibdavau į darbus.
– Veikiausiai ir dukrai būdavo smagu, juk renginiuose tiek visko smagaus galima nuveikti ir pamatyti.
– Ji nuo mažų dienų buvo labai komunikabili ir mokėjo su visais rasti bendrą kalbą. Pamenu, kad Anykščiuose vyko renginys, jo dalyviai turėjo progą pasivažinėti siauruku (siauruoju geležinkeliu). Aš turėjau jų laukti prie ežero, bet mano dukra panoro pasivažinėti.
Siauruku tąkart važiavo ir tuometinis Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis. Pamačiau prie traukinio jo patarėją ir pasiteiravau, ar galėtų pasiimti į siauruką ir mano Augustą. Vos tik baigiau vesti renginį, pradėjau galvoti, kuo čia dukrą pamaitinti, o ji rodydama į profesorių pasakė, kad kartu su juo gėrė arbatą ir valgė sumuštinius. Man net žandikaulis atvipo. (Juokiasi.) O buvęs Žemės ūkio ministras Vytautas Petras Knašys viename renginyje pasiūlė jai pakilti oro balionu. Taigi manau, kad ir jai būdavo labai smagu.
– O kai vaikai užauga, sakoma, galima ir sau pagyventi. Pastebite, kad taip ir yra?
– Dabar jau galima, tačiau niekas iš dangaus nenukrenta. Kaip mano žmona vis sakydavo, kol vyko namo statybos, gyvenau kone plente. Pamenu, kai pasistatėme namus, jie taip patiko vienam verslininkui, kad šis pasiūlė už namus įspūdingą sumą. Jos būtų užtekę ne tik paskolai atiduoti, bet dar ir mums būtų likusi nemaža dalis.
Tačiau atsisakiau – per daug darbo ir širdies sudėta. Grįždavau paryčiais iš renginio, pamiegodavau kelias valandas, ryte atsikeldavau, išsimaudydavau jūroje ir kibdavau į darbus. Žinoma, kai kuriuos darbus patikėdavau profesionalams, kai ką uošviai padėdavo, tačiau ką galėjau, dariau pats.
Ši vieta mums labai brangi. Net ir kiekvienas augalas mums – ypatingas. Turėdavome tokią tradiciją – pavalgę Velykų pusryčius išeidavome į kiemą ir ką nors pasodindavome. O netoliese ir pušis sodinau – dabar 101 prigijusi auga. Ir nors šalia – šėlstanti jūra, namai man ramybės kampelis.
Pasvarstau, kad atsižvelgdamas į savo charakterį išvis turėčiau gyventi vienkiemyje prie ežero. Visada esu tarp žmonių, nuolat bendrauju, nuolat kažką pasakoju, nuolat turiu būti pakilios nuotaikos, vesdamas renginius nuolat būnu dėmesio centre, o tai gali išvarginti.
Tačiau nesu susireikšminęs ir manau, kad dėl to esu mėgstamas tų, su kuriais tenka dirbti. Vis dėlto ateina laikas, kai reikia pasikrauti jėgų, paskaityti knygą, pažiūrėti televizorių, išeiti pasivaikščioti. Žmonai dažnai sakau, kad man ir su ja bendravimo užtenka, vis rečiau ir į svečius užsukti norisi. Mėgstu aš ir vienas pabūti.
Kaip mano žmona vis sakydavo, kol vyko namo statybos, gyvenau kone plente.
– Nors kol kas neaišku, kada vėl galėsite vesti renginius, balandį po kelerių metų pertraukos sugrįžote į eterį kaip LRT TELEVIZIJOS laidos „Vartotojų kontrolė“ vedėjas. Buvote pasiilgęs televizijos?
– Žinoma, pasiilgau, o „Vartotojų kontrolė“ man įdomi ir nauja patirtis. Būtent vedėjas „Vartotojų kontrolėje“ kelia problemas, užduoda svarbius klausimus, į juos laidos kūrybinė komanda pateikia labai naudingus atsakymus. Aš ir pats daug sužinau.
Žmona netgi juokavo, kad po kelių laidų jau galėsiu apsipirkinėti be jos priežiūros – pats puikiai žinosiu, ką pirkti ir parnešti į namus. Kiek žinau, ir žiūrovams ši laida patinka, yra reikalinga, tad tikiuosi, kad man tapus vedėju jos reitingai nesuprastės. (Juokiasi.)
– Ką pats žiūrite per televiziją?
– Labai džiaugiuosi, kad dabar techninės galimybės leidžia atsisukti norimas laidas ir prasukti reklamas. Pastaruoju metu daugiausia žiūriu žinias, taip pat ir „Vartotojų kontrolę“. Nors nemėgstu žiūrėti į save ekrane, tačiau išnagrinėti savo daromas klaidas – būtina, tai mano darbo dalis. Juk kaskart norisi savo darbą atlikti kuo geriau. Esu maksimalistas.
