Amerikiečių rašytoja, intelektualė, filosofė, režisierė, dėstytoja ir visuomenės aktyvistė Susan Sontag, 1966 m., savo esėje „Prieš Interpretaciją“ ragino meno kritikus palikti interpretaciją už nugaros ir vietoj to, kad ieškotume turinio ar esmės, labiau telkti dėmesį į tai, kaip menas priverčia auditoriją jaustis.
„Tikras menas turi galią mus priversti suklusti. Sumenkinant meną tik iki jo turinio, tam kad jį interpretuoti, žmogus susilpnina meno kūrinį. Interpretacija priverčia meną būti suvaldomu, paklūstančiu“, – rašė ji.
Savo esėje, S. Sontag akcentavo, kad svarbiausia yra pažadinti mūsų pojūčius: „Mes privalome išmokti matyti daugiau, girdėti daugiau, jausti daugiau. Mūsų užduotis yra ne surasti didžiausią turinio kiekį meno kūrinyje. <…> Mūsų užduotis yra atsitraukti nuo turinio tam, kad bendrai galėtume pamatyti kūrinį.“
Karantino metu, viešėdamas savo gimtinėje ir skaitydamas S. Sontag esę, susimąsčiau – kokia glaudi sąsaja gali būti tarp tragedijos ir meno. Tad pagalvojau – ar neturėtume mes į COVID-19 pandemiją laikinai pažiūrėti iš tos pačios perspektyvos, kaip S. Sontag žiūrėjo į meną?
Ne visas menas visada būna švelnus ir gražus, tad jeigu COVID-19 būtų meno kūrinys – be jokių abejonių tai būtų vienas labiausiai sukrečiančių kūrinių pasaulyje. Platesnė meno metafora galėtų būti naudojama lyginant virusą su menu tam, kad nežiūrėtume tik į paviršutinišką viruso reikšmę, kad jis yra tai kas žudo ir naikina, bet į tai, kaip virusas turi potencialą daryti permainas mūsų visuomenėje, mūsų pasaulio, pilnavertiškumo supratime, bei mūsų vertybėse ir skleisti gilesnę žinutę, negu vien tik skleisti baimę, įtampą ir ligą.
Ar neturėtume trumpam sustoti interpretuoti šio viruso „turinį“, esmę ir padarinius pasaulyje, bei ekonomikoje? Galbūt būtų naudinga pagalvoti apie tai, kaip šis virusas priverčia mus, žmoniją, jaustis? Negalvoti ką išmokstame, bet pagalvoti – ką jaučiame? Ir tada mokytis ne iš padarytų klaidų ar COVID-19 padarinių, bet mokytis iš savo asmeninių patirčių būtent šiuo laikotarpiu.
Sustokime trumpai akimirkai – pagalvokime. Ką šiuo metu jaučiame? Pyktį? Ar gėrį? O gal apmaudumą? Gailestį? Meilę? Kaltės jausmą? Norą padėti? Bejėgiškumą? Jeigu meilę – ar meilę sau, ar meilę kitiems? Norą dalintis? Ar didesnį norą kaupti sau?
Tada paklauskime savęs kito klausimo – Kaip šiuo metu jaučiatės? Ar jaučiamės lengvai palaužiamais? O galbūt atvirkščiai – jaučiamės įsitikinę, jog turime savo tvirtą pamatą ir net juodžiausia diena mums nebebaisi? Užgrūdinti? Pastiprėję? Ar jaučiamės vieniši?
O gal pailsėję nuo bendravimo, bėgimo, lėkimo, skriejimo?.. Ar jaučiamės mylimi ir rūpimi? Ar pamiršti, nereikalingi? Ar jaučiame pareigą būti kažkam dėkingi? Ar jaučiamės tapę geresniais? Ar jaučiamės patriotiškesniais? Labiau mylinčiais savo tėvynę, draugus?
Įsivaidzuokite, kad į šį virusą žiūrite iš toli, kaip į meno kūrinį. Taip, lyg lankytumėtės muziejuje… Žiūrėtumėte ir klaustumėte savęs – ką jaučiate, kaip jaučiatės, apie ką šis „kūrinys“ jus priverčia susimąstyti?
Nežiūrėkite į detales arba tik į turinį, verčiau žiūrėkite į bendrą „kūrinio“ visumą. Neklauskite savęs ko jūs išmokstate iš šio „kūrinio“. Labiau gilinkitės tik į savo vidinius jausmus, kol žiūrite į šį „kūrinį“. Taip, kaip S. Sontag savo esė rašė: „Tikras menas mus priverčia suklusti“. Paklauskite savęs – kodėl šis virusas/„kūrinys“ priverčia jus suklusti?
Kokią įtaką šis „kūrinys“ daro jums? kokia jo išliekamoji vertė? Neklauskite „kūrinio“ ko jis išmoko jus, bet klauskite savęs, ką jūs išmokstate patys apie save, žiūrėdami į šį „kūrinį“? Neieškokite turinio „kūrinyje“, bet ieškokite turinio savo pačių viduje ir jausmuose.
Dabar, kai turite atsakymus į savo jausmams užduotus klausimus – darykite savo pačių analizę. Kaip šis „kūrinys“ jus pakeitė? Galbūt pasikeitė jūsų vertybės, prioritetai? O gal pasikeitė lūkesčiai pilnavertiškumo jausmui? Tačiau gal net niekas nepasikeitė – likote šiam „kūriniui“ šaltais ir abejingais?
Aš turėjau daug laiko savo vidiniams pamąstymams… Buvo teisingas sprendimas į šį virusą, kaip ir į bet kurią kitą pasaulio problemą, pažiūrėti kaip į meno kūrinį ir ieškoti šio „kūrinio“ reikšmės ir įtakos ne pačiame „kūrinyje“, bet mano paties viduje.
Vienintelis dalykas, kuris man dabar labiausiai neduoda ramybės, tai, kad COVID-19 pandemija yra iki šiol grandioziškiausias pasaulio „kūrinys“, iš tiesų privertęs visą pasaulį suklupti ir sustoti. Tad nuolat savęs klausiu – kas galėtų visą žmoniją dar labiau nustebinti ateityje? Kas mūsų visų laukia toliau?
Ar šis virusas iš tiesų pasiekė aukščiausias lubas ir ateityje nebėra nieko tokio, kas galėtų mus visus dar labiau parklupdyti, bei sustabdyti? Ar vienos pamokos iš COVID-19 užteks, tam, kad suprastume, kaip negalima nuvertinti išorinių aplinkybių?
Pagrindinė priežastis, kodėl noriu, kad vertintumėte šią pandemiją, kaip meno kūrinį, yra tam, kad įsigilintumėme patys į save, vidinius atradimus ir savo vertybes. Jokių būdu nenuvertinu tragedijos, kurią atnešė COVID-19 pandemija daugeliui žmonių visame pasaulyje ir užjaučiu visas šios tragedijos aukas, bei jų artimuosius, kurie prarado savo mylimuosius. Yra neįmanoma nereaguoti jautriai į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje arba nuvertinti pirmosios linijos darbuotojų, ypač medikų, darbą, riziką, pasiaukojimą ir įtampą su kuria šiuo metu susiduria jie, tiek jų artimieji.
Neįmanoma negalvoti ir apie finansinius sunkumus su kuriais pasaulis šiuo metu susiduria. Tačiau, kai kuriems iš mūsų, žiūrint į COVID-19 pandemiją taip, kaip Susan Sontag žiūrėjo į meną gali padėti pažiūrėti į šiuometinę visumą iš alternatyvios perspektyvos. Tai vienas iš būdų, kaip priversti šį laiką būti lengviau pakeliamu ir labiau naudingu mūsų pačių vidiniam tobulinimui.
Iš daugelio girdžiu, jog po šio viruso pasaulis nebebus toks koks buvo. Tačiau labai tikiuosi, jog pasaulis pasikeis ne tik iš tos pusės, jog nuo šiol visi dažniau plausime rankas arba į viešas vietas dėvėsime apsaugines kaukes. Jeigu žmonija pasiims tik šią pamoką – bus be galo apmaudu.
Aš labai tikiuosi, jog šis virusas, lygiai taip pat, kaip menas – mus visus suvienys. Viliuosi, kad po šios pandemijos pasaulis iš esmės sugrįš į savo gerąsias moralines vertybes, susivienijimą ir amžinai trunkantį supratimą, jog privalome būti kaip kumštis – vienas už visus, visi už vieną – ne tik bėdoje, bet ir įprastame gyvenime. Net ir po pandemijos.
Teksto autorius – Bernardas Garbačiauskas.
