Veidai

2020.04.17 08:17

Atsikratyti papildomų kilogramų Vaidą Genytę paskatino kolegės replikos: sureagavau moteriškai

Vaidos Genytės svajonei tapti operos soliste koją pakišo paauglystėje prasidėjęs ir užsitęsęs jaudulys. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ dainininkė prisipažįsta, kad susitvarkyti su mintimis padėjo apsilankymai pas psichologą, o susidoroti su priaugtais kilogramais paskatino nuolat nemalonias replikas laidydavusi kolegė – per 3 mėnesius sėkmingai nukrito 23 kilogramai, kurie ligi šiol neataugo.

„Mano vaikystė buvo labai graži. Bet vaikystė buvo vaikystė, atrodė, buvau kaip visi. Dabar suprantu, kad mano vaikystė buvo kitokia. Tuo metu nieko nesureikšminau, buvo smagu koncertuoti, dainuoti, repetuoti. Net neįsivaizdavai, kad gali būti kitaip“, – mintimis dalijasi V. Genytė.

Būdama vos šešerių ji tapo publikos numylėtine ir tais laikais labai populiaraus „Dainų dainelės“ konkurso laureate. Žiūrovus ji sužavėjo ne tik balsu, bet ir artistiškumu, nesuvaidintu vaikišku nuoširdumu. Po poros metų „Dainų dainelės“ konkurse V. Genytės žvaigždė sužibo dar ryškiau, o jos sudainuota daina „Sparnuotosios sūpynės“ iškart virto hitu, kuris koncertuose skamba iki šiol.

„Aišku, būdavo juokingų dalykų, kai vaikai, tempdami tėvus už rankų, sakydavo: žiūrėk, Čiunga čianga eina. Arba: mama, Sparnuotosios sūpynės, žiūrėk, Sparnuotosios sūpynės... Ne tik vaikai, bet ir suaugę – ne kokia Vaida Genytė, bet Sparnuotosios sūpynės eina“, – su šypsena veide prisimena dainininkė.

„Sparnuotosios sūpynės“ nuskraidino V. Genytę į šlovės viršūnę. Dabar jau legendinę dainą moters mama pirmą kartą išgirdo rusiškame filme vaikams „Elektroniko nuotykiai“. Jai kilo mintis, kad šią dainą galėtų sudainuoti ir jos dukra, bet natų Lietuvoje niekas neturėjo. Paaiškėjo, kad jas gauti nėra taip paprasta – jos buvo saugomos vienoje Minsko bibliotekoje. V. Genytės tėtis dėl to specialiai važiavo į Baltarusiją ir natas slapta nusirašė. Daina buvo rusiška, o norėjosi dainuoti lietuviškai, todėl poetės Marijos Meilės Kudarauskaitės buvo paprašyta melodijai pritaikyti eiles.

„Dabar juokinga prisiminti, bet tokia mano praeitis. Ji buvo tikrai graži, daug koncertų didžiausiose scenose: Nacionalinėje filharmonijoje, Operos ir baleto teatre, Lietuvos televizijoje, kur vykdavo daug filmuojamų renginių, koncertų vaikams, o aš būdavau jų dalyvė“, – pasakoja laidos herojė.

Galbūt koją pakišo užsitęsęs jaudulys, jis kirto labai stipriai, sunkiai ėjau į sceną. Paskui 13 metų dirbau pedagoginį darbą, buvau lyg ir laiminga, bet visą laiką kirbėjo neišsipildžiusios svajonės ilgesys, kad ne iki galo save realizuoju, dar tas tėvų gailestis, kodėl taip įvyko...

V. Genytė sako vaikystėje nejutusi jokios scenos baimės ar jaudulio prieš pasirodymus net ir didžiulėse salėse. Tačiau su metais drąsa ėmė blėsti, o atsakomybės suvokimas nebeleido per pasirodymus jaustis taip laisvai, kaip anksčiau.

„Paauglystėje supratau, kad man sunku. Sunku eiti į sceną, sunku dainuoti, nes jaudulys turėdavo savo išraišką: tu nebeturi balso, springsti ir nebegali būti tokia, kokia buvai. Pradedi suvokti atsakomybę prieš didžiulę auditoriją, kuri tave stebi. Tokių problemų paauglystėje tikrai turėjau. Paskutinį kartą „Dainų dainelėje“ – konkurse dalyvavau 4 kartus – dainavau 1988 m., tai jau buvau 13–14 metų paauglė. Supratau, kad stop – reikia tvarkytis su savimi, išgyventi tą laikotarpį ir eiti pirmyn. Taip ir buvo“, – prisiminimais dalijasi žinoma moteris.

Tapusi mokytoja pilnatvės nepajuto

V. Genytė užgniaužė ambicijas tapti operos soliste ir baigusi mokyklą pasirinko muzikos pedagogės studijas. Talentinga mergaitė dingo iš plačiosios publikos akiračio ir visi ją kuriam laikui pamiršo. Nors kartais V. Genytė šmėkšteldavo vienoje ar kitoje jubiliejinėje „Dainų dainelės“ laidoje, tie pasirodymai neprilygo vaikystės šlovei.

„Esu pedagogė, muzikos edukologė, bet ne to visą gyvenimą siekiau, o būti operos soliste. Galbūt koją pakišo užsitęsęs jaudulys, jis kirto labai stipriai, sunkiai ėjau į sceną. Paskui 13 metų dirbau pedagoginį darbą, buvau lyg ir laiminga, kad jį turiu. Iš tikrųjų taip ir buvo – gyvenau čia ir dabar. Bet visą laiką kirbėjo neišsipildžiusios svajonės ilgesys, kad ne iki galo save realizuoju, kad aš galiu dainuoti, kad turiu dainuoti, dar tas tėvų lūkestis, gailestis, kodėl taip įvyko... Sugrįžti nebuvo paprasta ir lengva, aš nelabai ir veržiausi, nieko nedariau, kad tai įvyktų“, – pasakoja ji.

Tačiau kartais svajones pavyksta prisišaukti ir jos pildosi. Prabėgus 20 metų nuo paskutinio dalyvavimo „Dainų dainelėje“ V. Genytė sulaukė net dviejų skambučių iš skirtingų televizijų, iš skirtingų laidų prodiuserių, bet su tokiu pačiu pasiūlymu – tapti dainų projekto dalyve.

Vaidos Genytės artistiškumas paauglystėje virto scenos baime – sugrįžti padėjo ir psichologai, ir sūnaus gimimas

„Pasirinkau vieną projektą, dėl jo ir įvyko tai, kas įvyko, – vėl grįžau. Stvėriau visa į savo rankas, kad dabar nepaleisčiau, nes iki tolei... Taip, aš nebuvau iki galo laiminga, o dabar tikrai esu laiminga, turiu tai, apie ką visą gyvenimą svajojau“, – tvirtina moteris.

V. Genytė džiaugiasi, kad per tuos metus, kai tyliai dirbo pedagoginį darbą, nedingo nei talentas, nei balsas. Po truputį grįžo drąsa ir pasitikėjimas savimi lipant į sceną, dainuojant. Tačiau dainininkė neslepia, kad jai sunkiu metu nepalūžti padėjo psichologų patarimai.

„Pas psichologą – laikas sau: tobulėti, pažinti save, atsikratyti baimių, įvairiausių dalykų, kurie tave slegia ir neleidžia eiti pirmyn“, – sako ji.

Suvartodavau ne daugiau 900 kalorijų per dieną, paskui sumažinau iki 700, 600... Per 3 mėnesius nukrito 23 kilogramai ir visai sėkmingai – jie neataugo. Galvoju, įdėjau tiek pastangų, tai negi leisiu grįžti tiems kilogramams?

Atlikėja atvira – bendravimas su psichologais truko ilgai, tačiau viską pakeitė ir į pasaulį atėjęs ilgai lauktas sūnus. Kartu su jo gimimu V. Genytė pajuto gyvenimo pilnatvę, atrado savyje stiprybės ir suprato, kad dabar yra atsakinga ne tik už save.

„9 metus gyvenome susituokę be vaiko. Jis atsirado kaip didžiulis stebuklas, kuris apvertė aukštyn kojomis mano gyvenimą. Atsimenu, kai pagimdžiau, dainavau jam lopšines ir galvojau: velnias, kaip čia padarius, kad jis žinotų, kad aš gražiai dainuoju. Dainuoju tas lopšines ir galvoju, kad reikia kažką keisti, kažką daryti. Aišku, tai atėjo savaime, bet tokios mintys dar labiau paskatino svajoti, prisikviesti stebuklus“, – pažymi dainininkė.

V. Genytės gyvenime atsivėrė naujas etapas, kupinas atradimų ir įdomios patirties: pasipylė kvietimai dalyvauti dainų konkursuose, koncertuose, jai patikėta vesti televizijos laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.

„Per kiekvieną projektą patobulėji, tai tave veda pirmyn. Kuo žmogus daugiau išgyveni, kuo daugiau patiri sėkmių, nesėkmių, tuo labiau augi. Negaliu sakyti, kad televizijos projektai manęs nebedomina, – jie domina, patinka, bet galbūt dabar kitas etapas, kai dalyvauju daug gražių koncertų, projektų. Aišku, man labai patinka dirbti su orkestrais, pastaruoju metu daug projektų su jais“, – pasakoja pašnekovė.

Numesti priaugtus kilogramus paskatino užsispyrimas ir pyktis

Nors V. Genytė jau seniai išaugo „Dainų dainelės“ sukneles ir repertuarą, kai kuriems žiūrovams ji vis dar primena tą pačią mielą mergaitę, pakerėjusią publiką prieš kelis dešimtmečius.

„Žiūrovai vertina labai įvairiai. Vieni sako, na, jūs visai nepasikeitėt, jūs tokia pati, tos duobutės, kaip jaunai atrodot... Dažniausi tokie komplimentai“, – teigia ji.

Žiūrint į jaunatvišką ir liekną atlikėją sunku patikėti, kad vienu metu ji buvo priaugusi daugiau nei 20 kilogramų. V. Genytė juokiasi, kad susiimti ir atsikratyti antsvorio ją paakino kolegės kritika.

„Visą paauglystę buvau labai liekna, bet taip atsitiko, kad priaugau. Svėriau 47 kilogramus, paskui po truputį jie užaugo iki 69 kilogramų. Atrodo, siaubas, bet aš sugebėjau ir ištekėti būdama tokia putlutė.

Bet tai buvo susiję su užsispyrimu ir galbūt pykčiu dėl tam tikrų vieno žmogaus replikų. Nuolat įgnybdavo, tai buvo draugė, kolegė. Sureagavau moteriškai. O technika – kalorijų skaičiavimas. Suvartodavau ne daugiau 900 kalorijų per dieną, paskui sumažinau iki 700, 600... Aišku, sportavau, bet neintensyviai – 3 kartus per savaitę plaukiojau baseine. Per 3 mėnesius nukrito 23 kilogramai ir visai sėkmingai – jie neataugo. Galvoju, įdėjau tiek pastangų, tai negi leisiu grįžti tiems kilogramams? Na ne, jei turėjau tiek valios numesti, tai turėsiu valios ir išlaikyti“, – pabrėžia V. Genytė.

Minčių įsteigti šunims prieglaudą, gelbėti gyvūnus visada būdavo. Na, neturiu prieglaudos, tai bent galiu padėti. Niekada nesupratau ir nesuprasiu žmonių, kurie savo gyvūnus palieka, išveža, atiduoda. Žmonės kartais pasielgia žiauriai, taip negalima.

Dabar ji sako leidžianti sau valgyti viską, tačiau ne po bet kiek. Moteris taip pat pabrėžia aktyvumo svarbą: „Būti aktyviam svarbu ne tik dėl svorio, bet ir dėl sveikatos. Labai gerai judėti, kad ir vaikščioti, kartais užtenka tik tiek.“

Dėl pandemijos daug V. Genytės suplanuotų koncertų atšaukta arba perkelta vėlesniam laikui. Gero ūpo neprarandanti dainininkė šmaikštauja, kad vienintelis karantinu džiaugiasi jų šeimos šuo.

„Dabar, kai Lietuvoje karantinas, mano šuo labai laimingas, eina į lauką penkis kartus per dieną. Žinoma, kai šalta ir lyja išeiti sunku, bet jis namams suteikia tiek gėrio, tiek džiaugsmo, pilnatvės. Susirenkame visi ant sofos, ateina ir šuo, tada taip puiku, taip gera... Sakome – va, visa šeima. Jis šeimos narys, labai jį mylime“, – sako laidos herojė.

Netikėtai sustojus koncertinei veiklai ir atsiradus daugiau laisvo laiko V. Genytė renkasi savanorystę benamių gyvūnų prieglaudoje.

„Minčių įsteigti šunims prieglaudą, gelbėti gyvūnus visada būdavo. Na, neturiu prieglaudos, tai bent galiu padėti. Niekada nesupratau ir nesuprasiu žmonių, kurie savo gyvūnus palieka, išveža, atiduoda. Žmonės kartais pasielgia žiauriai, taip negalima“, – įsitikinusi ji.

Savanoriauti prieglaudoje „Benamis“ žinoma moteris nusprendė su sūnumi Ainiumi. „Pirmas įspūdis, kad man jų gaila, kad jų tokie likimai, kad jie uždaryti, bet tam tikra prasme jie saugūs, pamaitinti. Toks dviprasmiškas jausmas – ir gaila, kad jų kažkas atsisakė, ir gerai, kad jie turi namus. Tokius, kokie jie yra“, – mintimis dalijasi V. Genytė.

Vienas svarbiausių ir mažiausiai malonių darbų prieglaudoje – palaikyti nuolatinę švarą ir tvarką. Laidos herojė su sūnumi valė katinų kraiko dėžutes, kuopė šunų voljerus. Laukdami naujų užduočių jiedu žaidė su prieglaudos augintiniais, vėliau vedžiojo šunis.

„Manau, iš visų savanorysčių, ypač gyvūnų mylėtojams, ši būtų viena geriausių ir naudingiausių tiek savanoriui, tiek gyvūnui. Pozityvu, kad atvažiavau, kažką nuveikiau, bet daug daugiau negatyvo, nes čia palikti gyvūnai savo šeimininkams buvo nereikalingi. Einant pro kai kuriuos voljerus ir matant likimo nuskriaustus gyvūnus apima ne pačios geriausios emocijos“, – prisipažįsta V. Genytės sūnus Ainius.

Plačiau – balandžio 15 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vaidos Genytės artistiškumas paauglystėje virto scenos baime – sugrįžti padėjo ir psichologai, ir sūnaus gimimas