Veidai

2020.04.22 06:46

Iš prieglaudos atkeliavęs Nikolajus Ruduo Rugsėjis – Dominyko Vaitiekūno gerų emocijų palaikytojas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.04.22 06:46

„Su juo namuose atsirado gerokai daugiau džiaugsmo – šuo yra geros emocijos palaikytojas, net jei ir būna liūdna, jis padeda išspausti šypseną, o su juo susiję žemiški rūpesčiai dažnai sugrąžina į realybę“, – apie savo augintinį Nikolajų Rudenį Rugsėjį arba tiesiog Niką portalui LRT.lt pasakoja aktorius bei atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas.

– Praėjusių metų rudenį jūsų namuose apsigyveno maždaug penkerių su puse metų amžiaus mišrūnas Nikolajus Ruduo Rugsėjis, kurį vadinate tiesiog Niku, kaip jis atkeliavo pas jus?

– Visada pasvajodavau apie šunį, tačiau nemaniau, kad galiu prisiimti tokią atsakomybę, o ir aplinkiniai, kurių gyvenimo būdas panašus į manąjį, vis atkalbinėdavo – sakydavo, kad pagailėčiau šuns, nes nuolat kažkur keliauju, einu ir pan. Kai mano namuose atsirado šuo, supratau, kad jie klydo. Kai nori, viskas įmanoma, tik, žinoma, tai reikalauja pastangų.

Nikas buvo gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ globotinis, nors pačioje prieglaudoje negyveno – darbuotoja Lina laikinai glaudė jį savo namuose. Kiek žinau, Nikas buvo rastas klajojantis Žaliakalnyje. Šuo turi mikročipą, tačiau susisiekus nurodytu kontaktu, žmogus patikino, kad tai ne jo augintinis.

Kai nuvykau į prieglaudą dairytis keturkojo, pasakiau, kad ieškau šuns, kad nuolat būnu tarp žmonių ir šuo turėtų būti labai socialus, kad galėtų pakelti mano gyvenimo būdą, tad man parodė Niką.

– Neretai į prieglaudas atkeliauja šuneliai, kuriuos ankstesni šeimininkai skriaudė, mušė, dažno jų paprasčiausiai atsikratė, todėl neretai reikia laiko jiems prisijaukinti. Kaip buvo su Niku?

– Akivaizdu, kad Nikas anksčiau gyveno su žmonėmis – elgesio problemų jis neturėjo, žmogus jam nesukelia nei agresijos, nei baimės, žmonės jam patinka ir jis mielai bendrauja.

O ir mano namuose apsiprato per kelias dienas, netruko priprasti ir prie mano gyvenimo tempo bei ritmo – aš nemažai migruodavau, o jis visur, kur tik įmanoma, keliaudavo drauge – ir į mano studiją, ir į sporto salę, ir į mišką. Netgi turi savo mėgstamą barą, į kurį nuolat veda mane. (Juokiasi.) Matyt, mano gyvenimo būdas yra ir jam tinkamas.

– Vis dėlto, dažniausiai ir šeimininkai turi taikytis prie augintinio, neretas turi išmokti anksčiau atsikelti ar geriau susiplanuoti savo laiką...

– Keisti gyvenimo būdą teko Nikui. (Juokiasi.) Pirmosiomis dienomis jis norėjo, kad atsikelčiau anksčiau ir eičiau į lauką, tačiau jis greitai prisitaikė prie mano pelėdos režimo.

Namo paprastai grįžtu apie 23-24 val. taigi jis per dieną pats su manimi pavargdavo ir dabar jis keliasi apie 11 val. ryto. Jei dėl filmavimų ar suplanuotų darbų pažadinu jį anksčiau į lauką, jis pats vaikštinėja mieguistas ir nesupranta, kodėl turėjo taip anksti atsikelti.

Žinoma, anksčiau buvau savo laiko karalius ir galėdavau išeiti ir grįžti namo kada noriu, dabar visuomet turiu pagalvoti, ar šuo nebus išalkęs, ar bus laiku išvestas.

Tačiau nebuvau naivus, pasiimdamas gyvūną nusiteikiau, kad manęs laukia ir ne tokie malonūs rūpesčiai, pavyzdžiui, šuniui taip pat būna bloga, jis gali ir sunegaluoti ir panašiai.

Šiuo metu taip pat susiduriame su nemenku iššūkiu. Dar prieš karantiną išvykome atokiau nuo miesto. Prasidėjus karantinui nusprendėme ten pabūti ilgiau, tačiau pasibėgiojimas mišku baigėsi trauma – Nikui trūko sausgyslė, įplyšo meniskas.

Jam buvo atlikta operacija, tad dabar jam negalima niekur lipti – nei laiptais, nei ant sofos, negali lakstyti ir dar turi dėvėti apsauginį gaubtą, kad nelaižytų žaizdos. Kadangi jis įpratęs ką nors veikti, ieškojau visokiausių užsiėmimų, kad jis nenuobodžiautų, bet jaučiu, kad šuniui, įpratusiam praleisti pusę paros ne namuose karantinas ir trauma yra dideli iššūkiai.

– Sakote, kad Nikui patinka veikla, o ar nuobodžiaudamas neprikrečia šunybių?

– Mano draugė Miglė sako – didelis šuo, didelės ir zbitkos. Jis toks nemažas šuniukas, suės viską, ką ras pakeliui, kol kas jo pagrindinės šunybės – pusė kibirėlio riešutų sviesto, „išvalgyto“ po visus namus.

Taip pat buvau jį nusivedęs į vieno biuro gimtadienio šventę. Ten visi klykė: „paleiskit šuniuką, jisai gi čia nieko nepadarys, koks fainas ciucikas, duokit paglostyt, uoj tegu laksto“. Tas fainas ciucikas per pusę minutės suėdė pusę „alaus stalo“ užkandžių – kiaulės ausis, keptą duoną, dešras, o aš po to tris dienas jį vedžiojau į kiemą kas kelias valandas… Na, ir dar antikvarinę sofą jau restauravau...

Bet, kaip ir minėjau, nebuvau naivus ir negalvojau, kad šuo bus skirtas tik „Instagramui“. Kiekvienas šuo turi savo charakterį, savų keistenybių ir žinojau, kad iššūkių bus. Tačiau tikrai nesigailiu, kad pasiėmiau gyvūną – su juo namuose atsirado gerokai daugiau džiaugsmo. Šuo yra geros emocijos palaikytojas. Net jei ir būna liūdna, jis padeda išspausti šypseną, o labai dažnai su juo susiję žemiški rūpesčiai sugrąžina į realybę. Mums, menininkams, kartais labai sveika sugrįžti į realybę.

– Paminėjote socialinius tinklus, tikriausiai Nikas sulaukia nemažai gerbėjų dėmesio...

– Jis – mano „Instagramo“ karalius, tikrų tikriausias dėmesio magnetas. Nikas – labai fotogeniškas, simpatiškas ir mielas šuniukas. Kai mano paskyroje sumažėja turinio su Niku, sekėjai rašo, klausia, kaip jam sekasi ir prašo, kad daugiau Niko nuotraukų įdėčiau. (Šypsosi.)

Taip pat skaitykite