Veidai

2020.04.15 19:55

Gydytojas Valerijus Morozovas: su derama psichologine pagalba darbe nesusidūriau, tai liko juokauti

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.04.15 19:55

Kai būdamas 18-os pasirenki mediciną, būni pasiruošęs gelbėti gyvybes, o vėliau paaiškėja, kad tavo darbas – pildyti formas, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sveikatos apsaugos sistemai kritikos negaili gydytojas Valerijus Morozovas. Dėl gebėjimo aiškiai ir su humoru kalbėti sudėtingomis temomis populiarumo sulaukęs daktaras neslepia – iki šiol būna nepasitenkinimo dėl šmėžavimo medijose.

Šeimos gydytojas V. Morozovas įgijo neregėtą populiarumą per žiniasklaidą. Tai, kad jis nebijo skleisti medicinos žinių paprastai ir aiškiai, kalbėti apie vadinamuosius liaudiškus receptus ir griauti mitus, kelia žmonių palankumą. Pasirodo, žmogus baltu chalatu, kalbantis suprantama kalba, yra lobis visuomenei.

Taip jau atsitiko, kad visa griaunantis virusas atskleidė pasaulio sveikatos apsaugos sistemų netobulumą – ypač ekstremalių situacijų metu. Santaros klinikų Šeimos medicinos centro gydytojas V. Morozovas, kaip ir šimtai medikų, pateko tarp saviizoliuotųjų. Tačiau saviizoliacija jau baigėsi, o daugiau kontaktų su pacientais pandemijos metu gydytojas neturėjo. Kodėl ligoninės virto infekcijos šaltiniu gydytojams ir ligoniams? Kodėl gydytojai ir ramiu metu žiūri į popierių, bet ne į ligonį? Sistemoje jau seniai veši biurokratizmas, atvirai sako V. Morozovas – popieriai svarbesni už pacientų sveikatą, kaip ir už gydytojų, priverstų dirbti per kelias darbovietes, kad išlaikytų šeimas ir galėtų kokybiškai gyventi.

„Turbūt iš medikų niekas nedirba vienoje vietoje. Yra toks senas anekdotas: kodėl gydytojai dirba pusantro etato? Nes su vienu etatu nėra už ką valgyti, o su dviem nėra kada valgyti. Iš tikrųjų dirbti viename darbe sau leidžia, negalima užsiimti seksizmu, bet tik moterys, kurias išlaiko vyrai, arba vyrai, kuriuos išlaiko moterys – tie, kuriems medicina kaip hobis. Visi kiti, deja, aria tiek, kiek paveža. Kai renkiesi būdamas 18-os, medicina būna romantizuota. Prisižiūri serialų, dar kažko, norisi gelbėti gyvybes. Paskui supranti, kad turi pildyti formas ministrui, o ne gyvybes gelbėti“, – apgailestauja pašnekovas.

Gydytojo darbe romantikos jau seniai nelikę, bet popierių pildymas vis dar likęs didžiulės svarbos reikalu, ironizuoja V. Morozovas. Dėl tokio valdžios požiūrio į medikų darbą prieš porą metų jis irgi buvo prabilęs apie emigraciją.

„Jei toks geras pasiūlymas, kokį turėjau, būtų atėjęs anksčiau, tikrai bučiau išvažiavęs. Negaliu sakyti, kad neišvažiavau dėl meilės tėvynei, dėl labai geros padėties Lietuvoje ar dar kažko. Neišvažiavau dėl dviejų dalykų: pirma, nenorėjo žmona, antra, tingėjau pildyti anketą iki galo. Tai per tinginystę, nes tie, kurie netingi, iš tikrųjų yra gabūs, išvažiuoja – liekame mes, tinginiai“, – kalba vyras.

Bet kuriuo atveju, kai tau pasiseka, kažkas bus nepatenkintas. Kai nusprendžiau labiau eiti į viešumą, mano gerbiami kolegos sakė: pasiruošk, tave linksniuos ir valgys. Gal nėra taip žiauriai, bet visada atsiranda priekaištų: daktaro niekada nėra darbo vietoje – jis kažkur filmuojasi!

V. Morozovas šeimos mediciną rinkosi dar tada, kai ši specialybė buvo nepopuliari ir neprestižinė. Jis prisimena, kaip tokiu sprendimu labai nustebino visą rezidentūros skyrių, nes turėdamas aukštus mokslo rodiklius galėjo patekti ten, kur norėjo, net į daugelio vyrų trokštamas chirurgų gretas.

„Aš turbūt buvau vienas pirmųjų Lietuvos šeimos gydytojų, kurie tai pasirinko savo noru. Dabar tai jau prestižinė specialybė, bet tuo metu jais tapo tie, kurie niekur kitur neįstojo. Staiga žmogus su geru vidurkiu nusprendžia eiti į šeimos mediciną. Panelės iš rezidentūros skyriaus paskui mane lakstė gal pusę valandos, sakė: parašyk ką nors kita, visada į šeimos įstosi. Sakau – nenoriu.

Mes turėjome nuostabią internatūrą rajone. Skatino jaunimą: važiuokite internatūrai į rajonus, pamatysite mediciną tokią, kokia ji yra; pamatysite, kuo jums teks užsiimti visą gyvenimą. Aš pamačiau ir nebenorėjau būti chirurgu kaip visi. Ne dėl to, kad jų darbas nekoks, kad nepavežčiau tokio darbo – supratau, kad sėdėti, plepėti ir pildyt popieriukus yra kur kas lengviau negu operuoti“, – pasakoja V. Morozovas.

Gydytojas Morozovas kritikuoja žmonių vartotojiškumą: esame tauta, kuri vis dar neatsivalgė „šlapiankos“

Vartotojiškas požiūris – ir medicinos paslaugų srityje

Iškalbingas, puikiu humoro jausmu pasižymintis gydytojas asmenines savybes pritaikė ir visuomenės švietimui. Įtaigiai ir suprantamai medicinos žinias perteikiantis V. Morozovas rašo straipsnius, dažnai yra kviečiamas į televiziją, radiją, neseniai interneto televizijoje sukūrė ir savo sveikatos laidą.

„Bet kuriuo atveju, kai tau pasiseka, kažkas bus nepatenkintas. Kai nusprendžiau labiau eiti į viešumą, mano gerbiami kolegos, turintys didžiulę patirtį, sakė: daktare, pasiruošk, tave linksniuos ir valgys. Gal nėra taip žiauriai, bet tai visada jaučiasi ir priekaištų atsiranda: daktaro niekada nėra darbo vietoje – jis kažkur filmuojasi! Bet aš niekada nesifilmuoju darbo metu, kiekvienam savo laikas“, – pažymi jis.

Kita vertus, gydytojas puikiai suvokia, jog žinių ir išmanymo viešinimas yra ir didelė atsakomybė. Dažnai girdimus ar ekranuose matomus medicinos specialistus publika aukština, tačiau žinomumas ir populiarumas tiesioginėje profesinėje veikloje, pasak daktaro, gali pakišti koją.

„Tai, kad mane rodo per televizorių, visiškai nepadarys manęs geru gydytoju, pavyzdžiui, jums – gal aš visiškai su jumis nesusikalbėsiu. Todėl tas žinomumas kartais pakiša koją, nes žmonės labai daug tikisi, o tu to nepadarai. Bet mes nesame šventųjų palaikai, kurių vos kojos pirštuką pabučiavus pasveiksti. Medicina veikia kitaip“, – svarsto V. Morozovas.

Visgi, pasak gydytojo, daugelio žmonių požiūris į savo sveikatą nėra pagirtinas. Blogai, kai sveikata išvis nesirūpinama, tačiau nieko gero, kai užvaldo perdėtas rūpestis savimi. Besaikis vartojimas visuomenę žlugdo visose srityse – į vartojimą patenka ir sveikatos reikalai. V. Morozovo teigimu, bereikalingu šlamštu namuose tampa ir vaistų bei visagalių papildų kaupimas.

„Mūsų rūpestis yra labai vartotojiškas. Dar esame tauta, kuri neatsivalgė šlapiankės. Prisikrauname pilnus krepšius parduotuvėje, lygiai taip pat ir vaistinėje, bet, gindie, ne vaistų, o papildų. O jeigu vaistai, tai jie turi būt kompensuojami – gi gausiu už dyką, tai kaip nepaimti. Ir paskui mes juos priduodame atgal. Lietuvoje per metus sunaikinama daugiau nei 10 tonų vaistų, jeigu neklystu, o į vaistines priduoda labai mažai kas. Vadinasi, mes jų turime dar daugiau. Įsivaizduokite tabletę, kuri sveria 2–3 gramus – iš jų susidaro tonos. Kokius kalnus mes išmetame lauk!“ – sako pašnekovas.

Dėl ko vartotojiškas požiūris akivaizdus ir medicinos paslaugų srityje, V. Morozovas nelinkęs nutylėti. Situacijos priežastys slypi sveikatos apsaugos sistemos labirintuose, ypač kai jos valdžios atstovų požiūris orientuotas ne į pirminę sveikatos priežiūrą, o į brangiausius tyrimus.

„Mes norime daug tyrimų. Kuo brangesnis tyrimas, tuo labiau jo norime. Iš valdžios išeina tas pats: niekas niekada negirdime, kad, va, padidinome šeimos gydytojui algą, nes norime, kad jis darytų daugiau. Ne – mes jam numetame pildyti eilinę lentelę ir piariname, kad nusipirkome kažkokį afigeną aparatą, kuris palengvins visų pacientų gydymą. Bet nepasakoma, kad, deja, per metus turime pinigų trims pacientams su tuo aparatu aptarnauti“, – mintimis dalijasi šeimos gydytojas.

Guglina beveik visi ir tas guglinimas nėra blogai, jeigu jis neturi įtakos mūsų sprendimams. Bet jeigu mes pradedame guglinti ir dėl to mums atsiranda nerimas – blogai.

Tiesa, jis pažymi – jaunimas auga kitoks. Jauni žmonės, anot jo, ir dirba, ir gyvena kitaip – sveikai ir protingai. Akivaizdu, kad vartojimo kultūra keičia visus požiūrius. Užuot patys darę žingsnius sveikatinimosi link, žmonės geriau įsigyja vaistą ar papildą, atlieka tyrimą ar kitaip lengva ranka tuština piniginę, kliaujasi vieni kitų patarimais. V. Morozovas ironizuoja, vyresniems jo pacientams vaistus dažnai išrašo kaimynas, o technologiškai labiau išprusę jaunesnieji ligų simptomų ieško internete.

„Guglina beveik visi ir tas guglinimas nėra blogai, jeigu jis neturi įtakos mūsų sprendimams. Bet jeigu mes pradedame guglinti ir dėl to mums atsiranda nerimas – blogai. Alternatyvios nuomonės išgirdimas yra gerai, yra pacientų, kurie ateina pas trečią ar ketvirtą asmenį. Aš sakau: gerai, bet tu išsirink, kuo pasitiki, apsistok, o ne vaikščiok ir vaikščiok. Kažkur tau pasakys: tas cholesterolis nieko. O, geras gydytojas! Pasakė, kad cholesterolis nieko tokio – pas jį ir vaikščiosiu. Tada bac – jis pasako, kad tau blogai su prostata. Ieškoma dar vieno gydytojo, kuris pasakytų, kad ta prostata nieko...

<...> Turėjau pacientą, savarankiškas, protingas žmogus, kuris per labai didelį dėmesį savo sveikatai išguglino, kokių tyrimų reikia toliau. Kai sumos pasiekė keturženklius skaičius, tada jis atėjo pas mane. Aš jam sąžiningai pasakiau, kad mano medicinos žinios baigėsi ties pirmu 100 eurų ir pirmais 5 tyrimais“, – pasakoja V. Morozovas.

Net ir šios situacijos kontekste gydytojas pataria mažiau blaškytis ir nustoti patiems ieškoti ligų, bet susirasti gydytoją, kuriuo pasitiki. Kitaip, neturėdami reikiamų medicinos žinių, visas ligas, apie kurias perskaitėte, prisiskirsite sau.

„Nereikia diagnozuoti ligos sau pačiam, jeigu neturi medicininio užnugario. <...> Kuo daugiau guglinsim, tuo daugiau nerimo mums visiems. Jeigu matome, kad simptomų paieška mums kelia nerimą, išjungiame kompiuterį ir einame pas gydytoją. Jeigu po jo atsirado dar daugiau nerimo, einame pas kitą gydytoją, surandame tą, kuris gali paaiškinti, kas su mumis yra. Kol neatrasime gydytojų, kuriais pasitikime, taip viskas ir bus.

Bet medicina neturi jokių absoliučių tiesų, apart vienos – mes visi mirsime. Ties tuo absoliutūs skaičiai, absoliučios tiesos baigiasi. Nėra absoliučiai – taip ir ne kitaip. Nebūtinai – galbūt ir vienas, ir kitas kelias yra geras“, – teigia pašnekovas.

Vietoje psichologinės pagalbos – humoras

Mesti ar keisti pasirinktą profesiją V. Morozovui minčių nekilo nėkart, nors taip pasielgusių kolegų jis pažįsta. Jo manymu, gydytojai savo priesaikų neišsižadėtų, jeigu įstaigų vadovai saugotų savo darbuotojus ir pasirūpintų jų darbo sąlygomis bei psichologine pagalba dėl kasdien patiriamo streso. Didžiausia fiziškai ir emociškai pervargusio gydytojo baimė – suklysti.

Jeigu perdegęs kiemsargis, tai blogiausia, ką jis gali padaryti, 5 ryto išversti šiukšlių dėžę ir visus aprėkti. Bet jeigu pervargęs gydytojas, tai gali turėti labai liūdnų išeičių.

„Bijoti suklysti, suklysti ir pripažinti tą kaltę turbūt yra sunkiausia. Supranti, kad tu nesi visagalis. Dar ta krikščionybės įskiepyta nuolatinė savigrauža, savęs kaltinimas, kurio mes vis bandome atsikratyti. Bet mes nesame visagaliai – mes irgi žmonės: irgi pavargstame, irgi geriame vaistus, irgi nemiegame naktimis...

Mano kolega dirba su jaunais gydytojais, visą laiką jiems sako: visiems ateis momentas, kai galvosite viską mesti. Mes visi per tai perėjome, ne vienas mano kartos gydytojas yra metęs mediciną, kitas bandė mesti, grižo. Viskas gerai, tai tiesiog emocijų dalykas, bet tų perdegimų turime, o gera psichologinė pagalba medikams – turbūt tik rinktinėse įstaigose, kuriose personalo vadovai iš tikrųjų myli savo personalą ir juo pasirūpina. Dažniausiai tai mažos įstaigos. Nes pasakymas: tai užeik po darbo pas psichiatrą ir pasikalbėk.... O jis toks pats pavargęs kaip ir tu“, – mintimis dalijasi laidos herojus.

Gydytojas prisipažįsta, psichiatro pagalba jo kartos žmogui, o ypač medikui vyrui, vis dar yra stigma. Eiti ieškoti psichologinės paramos – neįprasta ir nesolidu. Tačiau V. Morozovas džiaugiasi, jog ateinanti jaunų medikų karta į psichines problemas ir jų sprendimo būdus žvelgia atsakingiau ir nejunta baimės ieškoti profesionalios pagalbos.

„Jeigu perdegęs kiemsargis, tai blogiausia, ką jis gali padaryti, 5 ryto išversti šiukšlių dėžę ir visus aprėkti. Bet jeigu pervargęs gydytojas, tai gali turėti labai liūdnų išeičių. Jeigu mes kalbame apie mano kartos žmones, tai aš, normalus vyras, eisiu pas psichologą ir jam kažką pasakosiu? Baikite, va, su vyrais susėsime, išgersime taip, kad nieko neprisiminsime. Bet jaunimas... Juo labai žaviuosi, nes ateina mokytis žmonės, kurie gimė laisvoje Lietuvoje, jie visiškai kitaip mąsto. Jiems nueiti paprašyti psichologinės pagalbos nėra sudėtinga“, – sako daktaras.

Linksmai ir šmaikščiai apie rimtus dalykus – tokį šeimos gydytoją pažįsta jo kolegos ir dažnai jį vadina gydytoju, kuris daug šypsosi. Tiesa, V. Morozovas pažymi, kad darbe, stresinėse situacijose humoras neretai atlieka ir psichiatro vaidmenį.

„Kažkaip išsikrauti reikia. Vieni tai daro gerdami alkoholį, kiti – agresyviai sportuodami, treti –susimušdami su kaimynu ar dar kažkuo, kiti išsikrauna dar kitaip. Dažnai juokiasi, o medikų humoro jausmas iškrypęs, jie juokiasi iš baisių dalykų, nes kitaip negali – tai vienas iš apsaugos mechanizmų. Ir jeigu tu nepasijuoki iš savo elgesio su kolegomis, kitą kartą labai dėl to jaudinsiesi ir galbūt padarysi klaidą toje vietoje, kurioje neturėtum padaryti. Aš nesusidūriau su derama psichologine pagalba darbe, tai liko juokauti“, – kalba pašnekovas.

Plačiau – balandžio 11 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gydytojas Morozovas kritikuoja žmonių vartotojiškumą: esame tauta, kuri vis dar neatsivalgė „šlapiankos“
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.