Veidai

2020.05.04 06:49

Džiulijardo alumnas Bernardas Garbačiauskas – apie pažintį su Yoko Ono ir kodėl nesvaigsta dėl „Grammy“

„Likimas – vėjas, stumiantis pirmyn, o aš – laivo kapitonas, turintis nuspręsti, į kurią pusę pakreipti burę“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Bernardas Garbačiauskas, prestižinio Džiulijardo menų universiteto absolventas. Niujorke jis susipažino su daugeliu iškilių menininkų – Jonu Meku, Yoko Ono ir kt. Tačiau Bernardas nepamiršta iš kur kilęs ir sako, kad mes, lietuviai, tikrai turime kuo didžiuotis.

Būdamas 15-os Bernardas išvyko į Vokietiją, kur išimties tvarka nebaigęs gimnazijos buvo priimtas į Hamburgo aukštąją muzikos ir teatro mokyklą, laikomą viena geriausių dainavimo mokyklų Europoje. Tačiau buvo priimtas su reikalavimu, jog tuo pačiu metu mokysis ir universitete, ir gimnazijoje iki tol, kol baigs abitūrą. Dėl šios priežasties, Tarptautinė Hamburgo mokykla specialiai jam įsteigė 30 tūkst. eurų stipendiją ir sudarė sąlygas mokytis anglų kalba.

Sulaukęs šešiolikos jis įstojo į prestižinę Džiulijardo menų mokyklą (The Juilliard School) JAV. Tąkart iš 1500 stojančiųjų, priimta buvo vos vienuolika. Į Džiulijardo mokyklą Bernardas priimtas su ta pačia sąlyga, kaip ir Vokietijoje, kad baigs gimnaziją. Vienu metu jis mokėsi ir Amerikietiškoje gimnazijoje, ir Džiulijarde.

Be to, norėdamas turėti dar ir lietuvišką mokyklos brandos atestatą jis nuotoliniu būdu mokėsi ir Šiaulių S. Daukanto gimnazijoje. Pastaruoju metu jis – tai Lietuvoje, tai Londone, tai Niujorke, toliau rašo muziką, koncertuoja, įrašinėja naują singlą ir ruošiasi naujojo muzikinio klipo filmavimui. Apie gyvenimą svetur, pažintį su Jonu Meku, Yoko Ono ir kūrybinius siekius – B. Garbačiausko interviu.

– Išvykote būdamas paauglys, mokėtės iškart trijose ugdymo įstaigose. Daugeliui jūsų bendraamžių tada tikriausiai labiau rūpėjo susitikti su draugais, ne kiekvienas būdamas tokio amžiaus aukotų visą laisvą laiką ir prisiimtų tiek atsakomybės...

– Pats to norėjau ir siekiau. Žinoma, nelengva, kai ryte eini į pamokas gimnazijoje, iš ten skubi į paskaitas, o savaitgaliais laukia atsiskaitymai. Daugelį metų laisvų savaitgalių beveik neturėjau.

Tačiau esu palaimintas, nes labai anksti supratau, ko noriu iš gyvenimo – muzika buvo man ir karjera, ir pramoga, ir svajonė. Turėdamas tokias galimybes tikrai viską dariau su malonumu. Nemeluosiu, tas laikotarpis nebuvo lengvas, nežinau, ar norėčiau į jį sugrįžti, tačiau jei vėl turėčiau viską pakartoti, tikrai pasielgčiau taip pat.

Vėjas – tai likimas, kuris man pučia iš nugaros ir stumia pirmyn, o aš, kaip laivo kapitonas, turiu nuspręsti į kurią pusę man savo burę kreipti.

– Kai atvykote į Niujorką, tarp pastebėjusių jūsų talentą, ambicijas ir užsispyrimą buvo ir menininkas Jonas Mekas, kurio pirmąsias mirties metines minėjome šių metų sausį. Kaip užsimezgė jūsų pažintis?

– Man jis – žmogus ateitis. Kaip tik interviu apie J. Meką laikraščiui „New York Times“ sakiau, kad tai, ką dabar matome socialinėse medijose (feisbuke, instagrame ar pan.), darė ir Jonas. Jis filmavo savo gyvenimą, tik tai darė labai meniškai, o savo gyvenimo dokumentaciją pavertė nauju žanru, dėl ko buvo pramintas ir avangardinio kino krikštatėviu. Norėčiau būti toks kaip jis – niekada nepasenstantis.

Už pažintį su šviesios atminties J. Meku turiu būti dėkingas profesorei Ramintai Lampsatytei (dar žinomai kaip R. Lampsatis), mane pastebėjusiai Lietuvoje ir paskatinusiai stoti į prestižines muzikos mokyklas. Kartą jai papasakojau, kad susipažinti su J. Meku – mano svajonė. Sužinojęs apie tai, J. Mekas pakvietė mus į vieną džiazo barą. Tik įsivaizduokite, kaip tada turėjau jaustis – aš, paauglys, sausakimšoje salėje prieš save pamatęs tiek daug pasiekusį lietuvį.

Myliu savo šalį, žinau jos istoriją. Jei galvočiau kitaip, būčiau žmogus be vertybių, savanaudis, kuriam rūpi tik jo paties gerovė.

– Susipažinti svajojote ne tik su J. Meku, bet ir su menininke, muzike, „The Beatles“ nario Johno Lennono žmona Yoko Ono.

– Tiesa. Buvau apie tokį norą užsiminęs ir J. Mekui. Jis man atsiuntė Yoko Ono adresą ir pasiūlė nueiti į svečius. Tąkart mes taip ir nesusitikome. Praėjus keliems mėnesiams po J. Meko mirties, praėjusių metų gegužę Niujorke vyko jo garbei skirtas minėjimas.

Susirinko žinomi Niujorko kūrėjai – režisierius Julianas Schnabelis, menininkė Bibbe Hansen, pastebėjau ir pirmoje eilėje sėdinčią Yoko Ono. Mačiau prieš save visą žvaigždyną, tačiau ne Holivudo žvaigždes, o alternatyvių menininkų elitą, į kurį ir pats lygiuojuosi. Jie man yra didesni autoritetai nei, pvz., daugelis „Grammy“ laimėtojų.

Kadangi minėjime buvau vienintelis lietuvis, turėjęs pasirodyti ant scenos, nusprendžiau pagerbti lietuviškas J. Meko šaknis, parodyti iš kokios šalies jis kilęs. Nors paprastai kuriu angliškas dainas, tąkart atlikau dainą „Negi paliksi tu man lietų“, kurią sukūriau renginio išvakarėse.

Yoko Ono buvo apsupta apsaugos, tad prie jos prisiartinti atrodė tiesiog neįmanoma, tačiau po mano pasirodymo ji pati man mostelėjo, kad prieičiau, padėkojo ir negailėjo mano dainai komplimentų.

Sakau, kad ši pažintis man atrodo šiek tiek mistiška. Nors tada, kai J. Mekas žadėjo mus supažindinti, mums taip ir nepavyko susitikti, vis tiek tam tikra prasme mus suvedė Jonas.

Esu palaimintas, nes labai anksti supratau, ko noriu iš gyvenimo – muzika buvo man ir karjera, ir pramoga, ir svajonė.

– Daugelis iš mūsų žmones, apie kuriuos kalbate, gali išvysti tik savo kompiuterio ekrane, skaitydami užsienio naujienas. Ar dažnai tenka susitikti ryškiausius kino, muzikos ar meno pasaulio atstovus?

– Turbūt daugiausia jų sutikau Džulijardo meno mokykloje, kur savo patirtimi jie dalijasi su studentais. Kadangi mokyklos biudžetas labai didelis, ji gali bendradarbiauti su daugeliu žinomų kūrėjų.

Pavyzdžiui, Niujorke yra daugybė puikių režisierių, tačiau jei mokykloje būdavo nuspręsta, kad reikia dirbti su kokiu nors konkrečiu režisieriumi, nekildavo bėdų, net jei jis ar ji gyvendavo kitame pasaulio krašte. Pamenu, kad vienas režisierius į paskaitas kiekvieną savaitgalį atvykdavo iš Argentinos.

Darbas su tikrais savo srities profesionalais labai iškelia ir mokyklos auklėtinių kartelę, išugdo perfekcionizmą. Iš Džiulijardo išeini turėdamas labai aukštus standartus ir suvokimą, kad savo darbo daryti bet kaip negali.

Džiulijarde mokiausi ne dėl apdovanojimų, populiarumo, ne tam, kad apie mane rašytų žiniasklaida.

– Vis paminite savo lietuviškas šaknis, kiekvieną rugpjūtį surengiate koncertą gimtuosiuose Šiauliuose. Per atstumą meilė gimtinei didesnė? O gal užaugote patriotų šeimoje?

– Tiesa, esu iš patriotų šeimos. Mano senelis ir jo brolis buvo partizanai, turiu giminaičių, kurie už tėvynę paaukojo gyvybes. Nemažai skausmo patirta, kol buvo iškovota laisvė. Taigi peikti Lietuvos ir puikuotis, kad gyvenu svetur – ne man.

Myliu savo šalį, žinau jos istoriją. Jei galvočiau kitaip, būčiau žmogus be vertybių, savanaudis, kuriam rūpi tik jo paties gerovė. Net ir išvykęs svetur stengiuosi garsinti Lietuvos vardą. Jeigu atvirai, manau, kad Lietuvai atnešu žymiai daugiau naudos ir garbės gyvendamas ir koncertuodamas svetur, negu kad būčiau pasilikęs čia visam laikui.

Neslėpsiu, mane kartais stebina lietuvių noras lygiuotis į Vakarus. Nesilygiuokime, turėkime savo žanrus, parodykime savo charakterį, savo braižą, parodykime kokie esame. Manau, kad esame be galo talentinga tauta ir tikrai turime daug pasiekusių žmonių: Dalia Ibelhauptaitė, Juozas Statkevičius, Asmik Grigorian, R. Lampsatytė... O kiek dar daug puikių žmonių dirba už kadro. Pavyzdžiui – ar žinote, kad už „Sekso ir miesto“ žvaigždės Sarah Jessicos Parker viešuosius ryšius atsakinga lietuvė?

Taigi man nepatinka, kad norime lygiuotis į Vakarus, būkime principingi ir nelaižykime kitiems padų, išlaikykime savo tapatybę.

Neturime rengtis taip, kaip rengiasi vakariečiai, mūsų restoranai neturi būti tokie, kaip jų, ir mūsų kuriama muzika neturi būtinai būti vakarietiška. Lietuva yra galimybių šalis su daugybe perspektyvų. Tik reikia mylėti ir didžiuotis. Liūdniausia, kad patys save nuvertiname, nepagalvodami, kad Lietuvoje yra daugybė dalykų, geresnių nei užsienyje.

– Ką laikote mūsų pranašumu ar stiprybėmis?

– Ilgai galėčiau vardyti. Kalbant apie muziką, negaliu nepaminėti dainuojamosios poezijos. Esame viena iš nedaugelio šalių, kuriose šis žanras egzistuoja. Man jis toks gražus. Kai išgirdau Jazzu dainuojant „Rudens naktis sustojo“, iškart pagalvojau – tai yra Lietuva.

Taip pat Lietuvoje yra fantastiškas teatras. Pavyzdžiui, man labai patinka Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Atrodo, kas jis negali pasigirti įspūdingu biudžetu, tačiau ir be daugybės pinigų gali pasiūlyti puikių, kūrybiškų spektaklių. Esu tikras, kad menas – mūsų stiprioji pusė, o teatralai galėtų garsinti mūsų šalį. Galbūt kartais sau koją pakišame bandydami laikytis tam tikrų receptų bei formulių.

– Beje, Lietuvos nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje skambėjusią jūsų kūrybos dainą „Dad, don‘t be Mad at Me“ norėjo įsigyti prodiuseriai iš Jungtinės Karalystės – ši daina būtų skambėjusi jų šalies atrankoje.

– Jei šis kūrinys būtų laimėjęs atranką Jungtinėje Karalystėje, jis būtų konkuravęs su Lietuvos atstovų daina. Todėl parduoti lietuvio sukurtą dainą kitai šaliai man atrodo nepilietiška. Tikriausiai nebūčiau galėjęs ramiai miegoti, jei būtų taip nutikę. Todėl nusprendžiau dalyvauti pats ir atvežti Lietuvai lyrikos, dramatiškumo, truputėlį Niujorko, Brodvėjaus klasikos, kurioje viskas sukasi apie tekstą, mintį, idėją ir žinutę.

Eurovizija 2020. Bernardas – „Dad, don’t be mad at me“

Svarbiausia, kad mano pasirodymai būtų maistas ausims, akims, širdžiai – visiems žmogiškiesiems pojūčiams.

– Esate sakęs, kad apie romantišką meilę dainuojate retai. Ir atrankoje dainavote apie tėvo bei sūnaus santykius. Komisija tąkart gyrė už aktorinį meistriškumą ir netgi teiravosi, ar daina įkvėpta jūsų gyvenimiškos patirties.

– Nemanau, kad dainos būtinai turi būti įkvėptos asmeninių patirčių ar istorijos. Mane gali įkvėpti, pavyzdžiui, ir matytas miuziklas. Dainą „Dad, don‘t be Mad at Me“ taip pat įkvėpė miuziklas apie sūnų nepateisinusį tėvo lūkesčių ir ambicijų.

Susimąsčiau, kad turiu labai mylinčius ir palaikančius tėvus, tačiau pabandžiau įsijausti į išgyvenimus žmogaus, kurio santykiai šeimoje labai sudėtingi. Dainavau apie tai, kaip tėvas prašo sūnaus palikti namus, o šis išeidamas padėkoja už gera ir bloga bei atsisveikina tėvui pasakydamas, kad vis tiek jį myli. Šią dainą parašiau su tikrai stipria emocija. Beje, viena iš mano svajonių – sukurti miuziklą.

Liūdniausia, kad patys save nuvertiname, nepagalvodami, kad Lietuvoje yra daugybė dalykų, geresnių nei užsienyje.

– Užsiminėte, kad turite labai mylinčius, palaikančius tėvus. Sunku išlaikyti glaudų ryšį, kai tarp jūsų – daugybė kilometrų bei laiko skirtumas?

– Anksčiau susiskambindavome kasdien. Dabar tėvai gan dažnai aplanko. O kartais gera pasiilgti vieniems kitų, tai dar labiau sustiprina ryšį.

– Niujorkas didžiulis miestas, o ar jūsų polėkiui užtektų vietos mažesniame mieste?

– Kartais man gera pabėgti. Su malonumu grįžtu į Šiaulius, kur nėra kamščių, milijono žmonių. Man patinka pabėgti, tačiau pasiilgstu ir Niujorko šurmulio. Tiesiog nemėgstu užsibūti vienoje vietoje – nenorėčiau gyventi tik Niujorke arba tik Lietuvoje. Man patinka pasiimti lagaminą ir keliauti. Dažnai net nespėju išsikrauti daiktų, o jau laukia skrydis į kitą šalį.

– Nemažai keliaujate, koncertuojate skirtinguose pasaulio kraštuose. Nepasvajojate apie pelningą sutartį su pasaulinio garso kompanija?

– Žinoma, tokia sutartis būtų išties pelninga, tačiau puikiai suvokiu, jog ji ribotų mano kūrybinę laisvę. Labai sunku surasti vadybininką, kuris būtų toks didelis atlikėjo talento gerbėjas, kad skatintų jį kurti ir padėtų įgyvendinti kiekvieną sumanymą jo neribodamas.

Jei toks vadybininkas atsirastų, mielai su juo ar ja dirbčiau. Tačiau kuriant tokį žanrą, kokį kuriu aš, nėra lengva – aplinkui labai daug popso, kuris man jau pabodęs ir svetimas. Man svarbiau tekstas, idėja, žinutė. Manau, kad ir mano publika – labai nišinė.

Dabar man svarbiausia, kad mano pasirodymai būtų maistas ausims, akims, širdžiai – visiems žmogiškiesiems pojūčiams. Noriu, kad mano koncertai klausytojams įsimintų, todėl visuomet geriau investuoju į scenografiją ir kiekvieną pasirodymo smulkmeną, negalvodamas apie tai, kiek lieka man pačiam.

– Atrodo, kad gyvenate vien muzika, o ar mokate pailsėti nuo savo darbo, atrandate laiko sau?

– Manau, kad nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau, jei nemokėčiau savimi rūpintis. Būčiau sudegęs ir perdegęs. Aš tikrai moku išjungti telefoną, džiaugiuosi, kad nesu apsėstas socialinių medijų ir moku nuo jų atsiriboti. Esu labai disciplinuotas – žinau, kada laikas dirbti, o kada ilsėtis. Bent viena diena per savaitę būtinai turi būti skirta poilsiui, kai gali miegoti kiek nori, gali nieko neveikti ir pan.

Palaikyti pusiausvyrą – labai svarbu, ypač menininkui. Juolab, kad balsas – mano instrumentas, kuriam įtaką gali daryti kone bet kas: nuo oro už lango iki to, ką valgau ar kiek valandų skiriu miegui. Kostiumų dailininkas Johnas Foley kartą man pasakė labai taiklų pastebėjimą – Dievas tau davė talentą, o tavo pareiga juo pasirūpinti. Tai stengiuosi ir daryti.

Iš Džiulijardo išeini turėdamas labai aukštus standartus ir suvokimą, kad savo darbo daryti bet kaip negali.

– Sakėte, kad svajojate sukurti miuziklą. Kokių dar svajonių turite? Galbūt pelnyti „Grammy“?

– Mano svajonės labai žmogiškos – norėčiau atrasti pusiausvyrą tarp asmeninio gyvenimo ir karjeros. Dabar visas mano gyvenimas sukasi apie karjerą ir darbus. Norėčiau turėti namus, šunį, apie kurį svajoju nuo vaikystės...

Ar norėčiau „Grammy“? Žinoma, tik nežinau, ar kol kas man ten yra vietos. „Grammy“ yra televizija ir popsas. Deja, tarp televizijos ir meno yra labai stora riba. Kita vertus, tikrai nesėdžiu ir negalvoju, kaip sukurti dainą ar albumą, kuris pelnytų „Grammy“. Džiulijarde mokiausi ne dėl apdovanojimų, populiarumo, ne tam, kad apie mane rašytų žiniasklaida. Mano svajonė būti tarp profesionalų ir kurti, daryti viską iš širdies, nes žinau, kad žmonės tai pajaus. Iš tiesų nespaudžiu savęs.

Esu išleidęs albumą, dabar dirbu prie savo greit pasirodysiančio naujo singlo, tačiau nenustebčiau, jei bus tam tikra pertrauka ir dešimt metų apie mane niekas negirdės. Galbūt pasinersiu į kitas veiklas, o sugrįšiu tada, kai bus polėkis.

Manau, kad reikia gyventi, mylėti gyvenimą ir viską daryti iš jausmo, iš širdies. Tikiu ir likimu, tikiu ir darbu… Žiūriu į likimą, kaip į vėjo srovę, o į save žiūriu kaip į laivo kapitoną. Vėjas – tai likimas, kuris man pučia iš nugaros ir stumia pirmyn, o aš, kaip laivo kapitonas, turiu nuspręsti į kurią pusę man savo burę kreipti. Tokia mano filosofija.