Veidai

2020.04.21 08:55

Renginių organizatorių Jogailą Morkūną šiurpina neturintys ką veikti žmonės: esate riboti

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.04.21 08:55

Renginių organizatorius Jogaila Morkūnas įsitikinęs – ne tik tokioje situacijoje, kaip karantinas, bet apskritai neturėti ką veikti – baisiausias dalykas. LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ skrydžius kolekcionuojantis verslininkas sako pasiilgęs būti 10 tūkst. pėdų aukštyje, bet per karantiną neliūdi ir be darbo nesėdi: prisijungė prie iniciatyvos „Stiprūs kartu“ ir vos spėja suktis.

J. Morkūną kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Jogaila, dar skaičiuoji mylias ar jos jau nebesvarbu?

– Žinoma, skaičiuoju, bet į šį reikalą žiūriu kaip į kolekciją. Vieni užsiima filatelija, antri augina viščiukus, treti renka etiketas, skardines... Aš turiu sportinį interesą kolekcionuoti mylias, lėktuvų persėdimus, oro uostus ir t. t. A. a. draugas Ruplėnas yra sakęs: „Kokia prasmė skraidyti? Kažką bent daryk.“ Jis man pasiūlė fotografuoti oro uostus. Pačioje pradžioje taip ir dariau, dabar nustojau, bet skaičiuoju. Tačiau negandos atėmė iš manęs vienintelį hobį skraidyti. Kartas nuo karto paskraidau virtualiai, bet trūksta 10 tūkst. pėdų aukščio.

– O ar vis dar renki šampano kibirėlius?

– Sugalvojau, kad nerinksiu nieko, kas yra fiziška. Turiu kibirėlių, bet na ir kas? Čia kaip sako: turiu auksinę, platininę kreditinę kortelę. So what? Aš turiu paprastą kortelę – esmė, kad toje kortelėje būtų pinigų. Tvarka, turiu tų kibirų, bet šampaną galima atšaldyti ir paprastame viedre įdėjus ledukų. Esmė – ne forma, o turinys.

Baisiausias dalykas – nusiminti ir neturėti ką veikti. Mane šiurpina žmonės, kurie sako: aš neturiu ką veikti. Esate riboti žmonės, jei taip sakote. Taip nebūna: neperskaitėte visų pasaulio knygų, nepažiūrėjote visų pasaulio filmų, jūs nepadarėte to, ką privalėjote padaryti.

– Tu organizuoji renginius. Jūsų įmonė dirba labai seniai, tai didelė kompanija, turite daug renginių, o dabar – štilis. Esi iš tų žmonių, kuriems šis sunkmetis smarkiai kirto per kišenę.

– Šiais metais organizavimo organizacijai „Pirmoji kava“ – 20 metų. Ne kiek aš senas, kiek mes gyvenime esame sukaupę patirties: kiek matėme krizių, nulinių ar minusinių sąskaitų, pravalų... Tai dar vienas išbandymas – išlikti ir dirbti, kai tik bus galima, be didesnių nuostolių.

Organizacija – patirtis ir žmonės. Galime neturėti stalų, gali vienas kitas kompiuteris taip stipriai nevežti, bet tai absoliučiai nieko, palyginti su žmonėmis. Per 2008–2009 m. krizę pasakiau: chebra, nepaleisiu jūsų nė vieno, nesumažinsiu atlyginimo nė litu. Taip buvo – žodį ištesėjau. Dabar situacija ta pati.

– Transformacija – irgi labai svarbu. Kiek žinau, jūsų įmonė transformuojasi į visuomeninę organizaciją. Dirbate centre „Stiprūs kartu“ – tai savanorius buriantis judėjimas. Jau užsiregistravo tūkstančiai žmonių.

– Baisiausias dalykas – nusiminti ir neturėti ką veikti. Mane šiurpina žmonės, kurie sako: aš neturiu ką veikti. Esate riboti žmonės, jei taip sakote. Taip nebūna: neperskaitėte visų pasaulio knygų, nepažiūrėjote visų pasaulio filmų, jūs nepadarėte to, ką privalėjote padaryti. Dabar, būdamas karantine, nespėju: pasidarau grafiką, ką ir kaip turiu daryti, ir žodžiai „neturiu ką veikti“ neegzistuoja.

– Buvo etapas, kai buvai aktyvus žurnalistas. Ar nepasiilgsti laikų, kai jaunas su švarku lakstydavai su kameromis ir mikrofonais? Tarp kitko, mano mama rodydavo tave kaip pavyzdį, sakydavo: žiūrėk, koks jaunas, o jau televizijoje.

– Ne, nepasiilgstu. Negali gręžiotis atgal ir sakyti, ko pasiilgsti, ko ne. Aš dabar pasiilgau dirbti tą darbą, kurį moku geriausiai!

Kritinio mąstymo trūksta. Atsimenu, kai Kauno meru išrinko Šustauską, visi vaikščiojo susiėmę už galvų, bet kiekviena tauta turi turėti savo žioplių, juokdarių. Taip yra visame pasaulyje.

Bet tuo metu tai buvo langas, visa išgriauta siena į pasaulį. Tai nužudė daug mano kompleksų, pavyzdžiui, bendrauti su žmonėmis, nužudė ir tuštumos jausmą, skatino domėjimąsi. <...> Tai buvo pagrindai apie informacijos suvokimą, valdymą, patirties kaupimas. Dabar lakstyti su kameromis?.. Aš turiu darbą ir labai gerai jį darau. Negali sėdėti ant dviejų trijų kėdžių, nes darbus darysi neprofesionaliai, blaškydamasis pirmyn atgal.

– Mus tuo metu mokė labai svarbaus žurnalistinio dalyko: klausyk pašnekovo, išgirsk, ką jis sako, būk dėmesingas. Pastaruoju metu labai pasigendu kritinio mąstymo. Man nuostabą kelia žmonės, kurie eina balsuoti ir renka valdžią, tačiau po pirmo skambučio atiduoda pinigus už savo sūnų, kurio net neturi, tiki visokiomis nesąmonėmis...

– Čia kaip vienas iš tų bajeriukų, kurie dabar varinėja socialinėse medijose: jeigu prieš rinkimus iš tėvų turime atimti pasus, kad jie negalėtų balsuoti, dabar pats laikas iš jų atimti namų raktus, kad niekur neitų.

Kritinio mąstymo trūksta. Atsimenu, kai Kauno meru išrinko Šustauską, visi vaikščiojo susiėmę už galvų, bet kiekviena tauta turi turėti savo žioplių, juokdarių. Taip yra visame pasaulyje. <...> O tobuliausias šaltinis – „sakė per televizorių“. Tai neginčijama tiesa.

Visas pokalbis – balandžio 10 d. laidos „Penktadienio pokalbiai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.