Veidai

2020.04.10 06:57

Edita Mildažytė ryžosi užfiksuoti karantino sukaustytą Lietuvą: toks įvykis, duok Dieve, nepasikartos

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.04.10 06:57

Jausdama žurnalistinę pareigą visuomenei parodyti Lietuvą, kokios nė nesapnavome, žurnalistė, prodiuserė, laidų vedėja Edita Mildažytė su dar trimis komandos nariais leidosi į kelionę po Lietuvos regionus. „Vilnius gyvena savo informaciniame burbule ir atrodo visai kitaip nei likusi Lietuva“, – sako E. Mildažytė, koronaviruso sukaustytos tautos paveikslą sudėsianti į dokumentinę apybraižą, kurią išvys LRT TELEVIZIJOS žiūrovai.

Mintis užfiksuoti Lietuvą koronaviruso akivaizdoje E. Mildažytei kilo išgirdus popiežiaus žodžius. „Klausiau popiežiaus kalbą „Urbi et Orbi“, kurioje buvo ištartas toks sakinys: „Daugiau kaip 2 tūkst. metų nėra buvę nieko panašaus į tai, kad bažnyčiose per Velykas nevyktų pamaldos.“

Tada pamaniau, kad susiklosčiusi situacija yra unikali patirtis, kurią reikia užfiksuoti. Tai – kaip Baltijos kelias, Sausio 13-oji, toks įvykis, kuris nepasikartoja, ir, duok Dieve, nepasikartotų“, – portalui LRT.lt pasakoja E. Mildažytė.

Į kelionę po Lietuvos regionus leidosi keturių asmenų komanda – prodiuserės ir vedėjos pareigų ėmėsi E. Mildažytė, jai talkina menotyrininkas, LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas Saulius Pilinkus. Kartu išvyko operatorius ir vairuotojas, kuris paprašytas be vargo imasi ir kitų darbų, sako E. Mildažytė.

Suburti komandą, kuri noriai imtųsi šios užduoties, lengva nebuvo – juk keliauti po Lietuvą, kai šalyje įvestas karantinas ir raginama likti namuose, gana rizikinga. „Žinoma, laikomės visų saugumo reikalavimų – dėvime kaukes, pirštines, naudojame dezinfekcinį skystį, plauname automobilį, laikomės rekomenduojamo atstumo.

Kita vertus, juk sudėtingomis sąlygomis dirba ir karo korespondentai, šiuo metu dirba degalinių, parduotuvių darbuotojai, gydytojai. Mes turime aiškią užduotį – visuomenei parodyti, kaip šiuo metu atrodo ne tik valdžios institucijų kabinetai ir nuotolinis gyvenimas, bet visa Lietuva“, – sako E. Mildažytė.

O Lietuva, pasak jos, atrodo labai įvairiai. „Vilnius gyvena savo informaciniame burbule ir atrodo visai kitaip nei likusi Lietuva. Vaizdas, galima sakyti, pradeda keistis jau nuo Kauno“, – pastebi E. Mildažytė.

Mes turime aiškią užduotį – visuomenei parodyti, kaip šiuo metu atrodo ne tik valdžios institucijų kabinetai ir nuotolinis gyvenimas, bet visa Lietuva.

Rūpesčių turi ir verslininkai, ir kiemsargiai

Iki Velykų komanda ketina apvažiuoti visus Lietuvos regionus ir užsukti ne tik į rajonų centrus, bet ir mažesnius miestelius bei kaimus. Pirmąją kelionės dieną jie apsilankė Jurbarke, Rambyno kalno apylinkėse, Rusnėje, Klaipėdoje, Kretingoje.

„Jurbarke sutikome 87-erių močiutę, sėdinčią sau ramiai ant suoliuko. Žinoma, ji buvo su kauke, tačiau pasakojo, kad niekaip negali ramiai nusėdėti namie, jai reikia išeiti, pabūti gryname ore. Ir nors kartu su ja gyvena sūnus, kuris galėtų ją viskuo aprūpinti, močiutė sakė jo neklausanti: „Koks man skirtumas, nuo ko numirti: ar nuo viruso, ar nuo kažko kito. Tik labai nenorėčiau pagadinti statistikos“, – sutiktos senolės žodžius perpasakoja E. Mildažytė.

Ten pat sutiktos kiemsargės nuogąstavo, kad iš devynių darbuotojų per karantiną paliko tik penkias. „Viskas būtų kaip ir gerai, bet darbo tai nesumažėjo, prie parduotuvių primėtyta krūvos vienkartinių pirštinių“, – rūpesčiais su E. Mildažyte dalijosi jurbarkietės.

„Rambyne kalbėjome su verslininkais, turinčiais kaimo turizmo sodybą, kuri šiuo metu uždaryta. Jie pasakojo, su kokiais iššūkiais tenka susidurti verslui: nors šiuo metu darbuotojams atlyginimus moka valdžia, darbovietei tenka pridėti 10 procentų, mokėti kreditus, o verslas negauna jokios paramos. Ir nors palūkanų mokėjimas buvo atidėtas, jiems visas sezonas nuėjo po perkūnais“, – kelionėje pakalbintų žmonių istorijas pasakoja E. Mildažytė.

Kai kurie dėl įvesto karantino nevažiavo į artimųjų laidotuves, o viena vyresnio amžiaus moteriškė sakė, jog labai norėtų, kad Rusnę karantinuotų ir į ją niekas nevažiuotų.

Ant Rambyno kalno ji su komanda sutiko ir besikarantinuojantį laivo kapitono padėjėją, kuris plaukioja tarp Marselio ir Tuniso. „Kadangi visi reisai uždaryti, jis tupi ant Rambyno kalno su varnėnais ir laukia, kada viskas baigsis“, – tarp sutiktų pašnekovų tvyro įvairios nuotaikos, o ir rūpesčiai visiems savi, sako E. Mildažytė.

Rusnės gyventojai žurnalistei pasakojo, kad norėtų, jog sala būtų uždaryta ir niekas į ją negalėtų patekti. „Kai kurie žmonės dėl įvesto karantino nevažiavo į artimųjų laidotuves, o viena vyresnio amžiaus moteriškė sakė, jog labai norėtų, kad Rusnę karantinuotų ir į ją niekas nevažiuotų“, – sako E. Mildažytė.

Į Rusnę šiuo metu iš visos Lietuvos sugūžėjo žvejai. „Dronu mūsų nufilmuotuose kadruose matyti, kad kas du metrai stovi po automobilį. Kadangi nuo balandžio 20 d. prasidės žvejybos draudimai, visi skuba atsigriebti“, – apie Rusnėje pamatytus vaizdus pasakoja žurnalistė.

Pravažiavusi Šilutę, komanda pasiekė Klaipėdą. Gavę leidimus filmuoti laivų terminale, jie pakalbino kelionėms besiruošiančius ir iš jų parvykusius tolimųjų reisų vairuotojus.

„Teko išgirsti daug įvairių nuomonių. Pavyzdžiui, baltarusiai sakė nesuprantantys, ką mes čia išvis darome. Kalbėjome ir su vyruku iš Olandijos, kuris važiavo per Europą, o dabar keliasi į Švediją. Jis pasakojo, kad jiems baisu, kad neramina tai, jog viskas uždaryta ir pan.“, – kelionės po Lietuvą įspūdžiais dalijasi E. Mildažytė.

Viena mergaitė tuščioje bažnyčioje išsitraukė smuiką ir sugrojo – viena pati, Dievuliui.

Kretingiškiai verbas smaigstė bažnyčios kieme

Dokumentinės apybraižos kūrybinė komanda apsilankė ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Tiksliau – prie jos. „Išėjo nuostabi onkologų komanda, jie papasakojo, su kokiais iššūkiais susidūrė. Kadangi per dieną radiologams tenka pasirūpinti šimtu pacientų, medikai papasakojo, kaip teko prisitaikyti prie naujos tvarkos, priprasti prie apsaugos priemonių, perorganizuoti srautus“, – pasakoja E. Mildažytė.

Kretingoje ji su bendraminčiais aplankė ir brolius Astijų Kungį OFM ir Bernardą Saulių Belicką OFM. Jie papasakojo apie neįprastą, kūrybingą kretingiškių Verbų sekmadienį.

„Viena mergaitė tuščioje bažnyčioje išsitraukė smuiką ir sugrojo – viena pati, Dievuliui. Kadangi kunigai negalėjo bažnyčioje šventinti verbų, vaikai sukišo jas į žolę netoliese. Broliai jas pašventino, o per dieną vaikai išsirankiojo savo verbas“, – netikėtų sprendimų per karantiną teko ieškoti ir Bažnyčiai, pasakoja E. Mildažytė.

Antroji kūrybinės komandos kelionės po Lietuvą diena – ne mažiau turininga. „Aplankėme ilgametį Plungės žurnalistą, kraštotyrininką Eugenijų Bunką. Su juo šnektelėjome filosofiškai, – sakė, kad jo senelis buvo stalius, tėtis – mėgėjas, o pats į senatvę irgi nutarė imtis amato, todėl karantinuojasi rūsyje ir vargo nemato“, – pasakoja E. Mildažytė.

Žurnalistė sako pati nustebusi, kad visi sutikti žmonės, nepaisant įtemptos situacijos ir tvyrančios nežinios, bendrauja itin noriai, elgiasi atsakingai ir sąmoningai. „Visi labai susitelkę, geranoriški, tikrai nepiktnaudžiauja. Net ir provincijose žmonės dėvi kaukes. Visai mažuose miesteliuose ar kaimuose, kur nėra ligos atvejų, kai kas kaukių ir nedėvi, tačiau viešose vietose – visi su kaukėmis“, – sako E. Mildažytė.

Visi labai susitelkę, geranoriški, tikrai nepiktnaudžiauja. Net ir provincijose žmonės dėvi kaukes.

Plungės apylinkėse kūrybinė komanda aplankė ir bitininką, ir žirgų bei skalikų augintoją. Tą pačią dieną apsilankė Kybartuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje. Trečią kelionės dieną jie ketina vykti į Panevėžį, Pakruojį, šeštadienį lankysis Dzūkijoje, o sekmadienį – per Velykas – filmavimą užbaigs Vilniuje.

Visos aprašytos ir dar daugiau istorijų, iliustruojančių koronaviruso paveiktos Lietuvos gyvenimą, nuguls dokumentinėje apybraižoje, kurią galės išvysti LRT TELEVIZIJOS žiūrovai.

„Manau, kad tai, ką fiksuojame, turi išliekamąją vertę, o tais archyvais dar ir po mūsų turbūt naudosis daugybė mūsų kolegų“, – sako E. Mildažytė.

Taip pat skaitykite