LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ grupės „Rondo“ lyderis Aleksandras Ivanauskas-Fara juokauja – grupei atidavė ne tik 36 metus, bet ir savo plaukus. Praėję metai muzikantui buvo tikras išbandymas, tačiau negandos išlaisvino kūrybiškumą. Dainos ir tekstai liejasi it iš gausybės rago, nors dainininkas atviras – užpildytos smegenys primiršta senų dainų tekstus, tačiau visada padeda publika.
Lietuvoje turbūt nėra ilgiau gyvuojančios grupės už „Rondo“. Tiek metų populiarumą išsaugojusios grupės vadovas, siela ir daugelio dainų kūrėjas Aleksandras Ivanauskas, publikai žinomas kaip Fara, juokiasi – gerbėjų „Rondo“ niekada nepritrūks, nes žiūrovų, susirenkančių į koncertus, amžius – nuo 5 iki 80 metų ar net daugiau.
„Kodėl „Rondo“ gerai? Todėl, kad visiems linksma, mes retai grojame lyriškas balades, tai ne mūsų specifika. Mes labiau linksmuoliai. Gyva gitarų muzika, sakyčiau, poprokas: melodija – popsas, orkestruotė – labiau rokas. Ir visiems gerai – ir jauni, ir pagyvenę smagiai leidžia laiką“, – įsitikinęs laidos herojus.
„Rondo“ fanai ne tik gerai leidžia laiką – dauguma atmintinai moka dainas. A. Ivanauskas-Fara su šypsena prisipažįsta, kad publika kartais žodžius prisimena geriau nei jis. Šimtus kartų į sceną lipusiam atlikėjui teko patirti nejaukių akimirkų, kai koncertuodamas netikėtai pamiršo posmelio eiles, nors ta daina jo lūpose skamba jau tris dešimtmečius.
„Būna, pamirštu žodžius dainos, kurią grojame 25–30 metų. Pradedame groti, reikia dainuoti, o aš pamiršau žodžius. Lia lia lia, padainavau, o publika žiūri: kas čia – nauja versija? Bet svarbiausia, kad per kitą koncertą vėl pamiršau, išsitrynė – mano smegenys senos, užpildytos. Trečią kartą jau klausiau gitaristo, kokie pirmi žodžiai... Ir viskas švaru, viskas gerai.
Negalvoju apie žodžius, kol nereikia išsižioti prie mikrofono. Išsižioju, o ką dainuoti, nežinau. Jei tiksliai žinočiau, kad pamiršau žodžius, paprašyčiau, kad publika padainuotų – ir ji padainuotų. Bet ateinu aš, o ką dainuoti – neatsimenu“, – kalba jis.
Pavydėtino populiarumo kodas, anot A. Ivanausko-Faros, – ne tik geri muzikantai, bet ir geri tarpusavio santykiai.
„Sunkiausia išlaikyti grupę. Kai žmonės daugybę metų groja kartu – tai ir sėkmė, ir vienas kito supratimas. Išlaikyti gerus muzikantus, kad jie nelakstytų – vieną vakarą grotų su tais, kitą su tais, nes reikia gyventi, užsidirbti, – sudėtinga. O kad taip nebūtų, kad „Rondo“ būtų tik „Rondo“... Čia ir slypi sėkmė – tai geri žmonės ir muzikantai“, – teigia pašnekovas.
Sukūręs rimtesnę melodiją dėl žodžių kreipiasi į poetus
Muzikantų, o ir publikos dažniau Fara nei oficialiu vardu kviečiamas atlikėjas sako, kad ši pravardė jam prilipo dar vaikystėje. O kaip tai nutiko – jau ir pats neprisimena. „Šios istorijos nežinau. Prilipo nuo vidurinės mokyklos, nuo pirmos klasės. Taip ir liko. Seniai gyvenu su šia pravarde, kitaip net neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – tikina jis.
Dažniausiai melodija pati diktuoja, kokie turėtų būti žodžiai. Žodžius sugalvoju pats, jei tai paprasta popso daina. Bet jei melodija rimtesnė, pats nesiimu, kreipiuosi į profesionalą – į poetą.
Muzika A. Ivanauskas-Fara susidomėjo dar būdamas vaikas. Atsiskleisti berniuko talentams padėjo tėvai, nupirkę pirmąjį instrumentą. Visgi Fara muzikos mokslų nebaigė – groti išmoko tiesiog grodamas, o ne zulindamas gamas.
„Tėvelis gimtadienio proga padovanojo akustinę gitarą. Pradėjau groti, tekstai angliški, nieko nesupratau, kalbėti nemokėjau, tai iš nuogirdų – matyt, buvau gabus vaikas. Pradėjome groti mokykloje per šokius. Kadangi gitaristų į vietą buvo kone penkiolika, o į bosinės gitaros – nė vieno, tai ir laimėjau konkursą. Grojome, dainavome, kaip mes sakome, austrovengriškai, bet visiems tiko, nes ne mes vieni nesupratome, apie ką dainuojame.
Paskui kažkas išgirdo, pakvietė į Moksleivių rūmus, į vaikų pučiamųjų orkestrą. Man buvo 13 metų, vadovas griežtas, aiškino, kaip groti iš natų, pats dirigavo. Buvo toks pradžiamokslis. Paskui prasidėjo džiazas, susibūrėme į studentų roko grupę, grojome kavinėje. Iš ten visus pakvietė į filharmoniją, nes pamatė, kad geras lygis. O jau ten darbas profesionalus – prasidėjo mokslai, kaip elgtis scenoje, kaip stovėti, ką sakyti, ko nedaryti, kaip dainuoti. Kaip koks sportininkas: dvi repeticijos per dieną, vakare koncertas, kitą dieną – vėl dvi repeticijos, koncertas. O paskui perėjau prie popmuzikos“, – pasakoja A. Ivanauskas-Fara.
Grupę „Rondo“ 1976-aisiais subūrė broliai Alvidas ir Gintautas Tautkai. Pats Fara prie jos prisijungė 1984-aisiais, ėmė joje groti bosine gitara. Nuo to laiko grupėje ne kartą keitėsi muzikantai, vokalistai, iš grupės pasitraukė jos įkūrėjai Tautkai. Dabar „Rondo“ jau neįsivaizduojama be A. Ivanausko-Faros ir jo sukurtų dainų.
„Grupei atidaviau 36 metus, savo plaukus ir sveikatą, sukūriau per 100 dainų. Kiekvienais metais mano repertuaras pasipildo naujomis dainomis“, – pažymi „Rondo“ lyderis.
Kad ir kiek dainų grupės repertuare būtų, kūrybos procesas nesustoja. „Mano gyvenimas pripildytas muzikos nuo ryto iki vakaro“, – sako A. Ivanauskas-Fara, kuris su grupe, kol gyvenimo dar nebuvo paralyžiavęs koronos virusas, koncertuodavo kelis kartus per savaitę.
„Taip nebūna, kad: aha, šiandien reikia sukurti tris dainas. Atsisėdi ir sukuri lygiai tris dainas. Taip nebūna! Turi būti įkvėpimas, įvykis, liūdesys ar džiaugsmas... Kažkas tokio. Dažniausiai melodija pati diktuoja, kokie turėtų būti žodžiai. Žodžius sugalvoju pats, jei tai paprasta popso daina. Bet jei melodija, harmonija rimtesnė, pats nesiimu, kreipiuosi į profesionalą – į poetą. Bendradarbiauju su poetais, jie pajaučia muziką, nuotaiką ir parašo tekstą būtent tokį, kokio reikia tai dainai“, – dainų kūrimo užkulisius atskleidžia atlikėjas.
Gausų dainų kraitį sukaupusi grupė buvo sulaukusi dabar jau anapus iškeliavusio verslininko Sauliaus Karoso pasiūlymo siekti Gineso rekordo – be sustojimo sugroti visas repertuaro dainas.
„Pasiklausė, sako, gal siekiam Gineso rekordo? Viską pats prisiimu: pasiruošimą, grojimą, poilsį, reabilitaciją, moku didžiulį honorarą ir t. t. Bet nelabai norėjosi. Jei grotume visas dainas, kurias galime, išeitų daugiau nei para. Rizikuoti neverta, nes gali baigtis nelabai gerai, bet para tikrai išeitų“, – pažymi A. Ivanauskas-Fara.
Per vienus metus – daug skausmingų įvykių
62-ejų muzikantas, kalbėdamas apie sveikatą, nesimaivo – buvo ir plastinių korekcijų dėl grožio, bet būta ir itin rimtų bėdų, pastūmėjusių atlikti širdies operaciją.
Kaip senam automobiliui, taip ir senam žmogui būtina techninė profilaktika, nes kažkas sulūžta, pataisai, vėl sulūžta. Atsiradusią problemą būtinai reikėjo pašalinti.
„2019 metai buvo tragiški: tymai, dvi chirurginės operacijos, netekau mamos. Per tuos metus buvo daug skausmingų įvykių, bet 2020-ieji prasidėjo itin gerai. Per operacijas patekau į geras rankas, mane taip prižiūrėjo, kad net neįsivaizdavau. Medikams jaučiu didžiulę pagarbą, nes buvo rizika. Kaip senam automobiliui, taip ir senam žmogui būtina techninė profilaktika, nes kažkas sulūžta, pataisai, vėl sulūžta. Atsiradusią problemą būtinai reikėjo pašalinti. Prof. Benetis viską padarė taip, kaip tikėjausi“, – pasakoja dainininkas.
Nors sveikata privertė keisti gyvenimo būdo ir mitybos įpročius, tai nesustabdė muzikinės veiklos – greičiau priešingai.
„Kai sveikata pagerėjo, viskas pasipylė kaip iš gausybės rago: melodijos, tekstai. Atrodė, per dešimtmečius buvo susikaupę ir dabar [įvyko] toks proveržis. Einu gatve, važiuoju mašina – vis kažkas galvoje sukasi, tik reikia sudėlioti“, – teigia jis.
A. Ivanauskas-Fara kartu su „Rondo“ ne kartą koncertavo įvairiuose labdaros renginiuose, tačiau savanoriauti ir padėti konkrečiam žmogui jam neteko. Kai sunkiai sirgo jo mama, atlikėjas su artimaisiais ją prižiūrėjo patys ir patyrė, kokia vertinga tokiu atveju galėtų būti pagalba iš šalies. Išgirdęs, kad Kaune veikiančiam hospisui reikia savanorių, A. Ivanauskas-Fara pasisiūlė padėti, nors neslėpė, kad tai – iššūkis ir jam.
„Galbūt pats nuo to nepabėgsiu, gal ateis savanorių ir pas mane. Ką gali žinoti, kas bus rytoj“, – svarsto žinomas vyras.
Prieš 5 metus kaunietės žolininkės Žanos Jankovskajos įkurtas Kauno hospisas nuo kitų panašių įstaigų skiriasi tuo, kad neturi savų patalpų ir nepagydomomis ligomis sergančius mirštančius ligonius prižiūri jų namuose: teikia medicininę, emocinę, socialinę, dvasinę ir kitokią pagalbą tiek pacientams, tiek jų artimiesiems.
Kai buvo filmuojama laida, Lietuvoje dar nesiautė pražūtingas virusas ir ligonius buvo galima lankyti laisvai. Tačiau dabar, kai net ir sveikiems pagyvenusiems žmonėms rekomenduojama neiti iš namų, savanorių pagalba kritiškai reikalinga.
Laidoje „Gyvenimo spalvos“ A. Ivanauskas-Fara vyko pas pacientę, kuri jau daug metų surakinta ligos. Moteris nevaikšto, nejudina rankų, sunkiai kalba. Laidos herojaus užduotis – padėti nuolatiniam savanoriui išvežti vežimėlyje sėdinčią pacientę į lauką pasivažinėti. Vėliau dainininkas skubėjo pas kitą Kauno hospiso pacientą – Algirdą.
„Suprantu, kad reikia turėti laiko, galimybių ir t. t., bet jei turi, tai kodėl ne? Ar tu šiaip sėdėsi namie ir nieko nedarysi, ar padėsi, nebūtinai organizacijai. Kiek žinau žmonių, kurie padeda eidami į parduotuvę ir kaimynui parnešdami maisto, pakviesdami gydytoją, padėdami atsikelti. Yra įvairių dalykų, tai bent apsižvalgykite aplinkui, gal kažkam labai bloga“, – ragina laidos herojus A. Ivanauskas-Fara.
Plačiau – balandžio 8 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
