Veidai

2020.04.18 11:04

Trečią knygą pristačiusios Gražinos Baikštytės gyvenimo puslapiai: nuo kino aikštelės iki rašytojos plunksnos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.04.18 11:04

„Matyt, šis laikas duotas ne šiaip sau – turime progą susimąstyti, kur skubame ir ar viskas, ką darome, yra reikšminga bei reikalinga“, – svarsto aktorė, knygų autorė Gražina Baikštytė. Kol pasaulis dėl karantino sukasi lėčiau, kalbėdama su portalu LRT.lt ji nuklydo į prisiminimus apie laikus, kai vaidino kine, pradėjo rašyti knygas.

– Kelias savaites tęsiantis karantinui, kai kurie jau skundžiasi, kad pabodo namų sienos, pasiilgsta ir prieš tai buvusio ritmo. Ar dabartinė situacija labai sujaukė jūsų kasdienybę?

– Nepasakyčiau. Kadangi ir iki šiol dirbdavau namuose, mano kasdienybė mažai tepasikeitė. Be to, esu namisėda ir namuose visuomet randu, ką veikti. Galbūt šiek tiek slegia tai, kad negali kada nori išeiti, yra nemažai apribojimų, o gyvenimas kažkur tarsi sustojęs.

Žinoma, pasiilgstu susitikimų su draugėmis, gyvo, betarpiško bendravimo, tačiau per daug neišgyvenu dėl to, kad reikia pasilikti namuose. Labiau liūdina naujienos, kurias skelbia per „Žinias“. Pritariu Vyriausybės taikomoms griežtoms viruso suvaldymo priemonėms, būtinam karantinui. Tikiu, kad mums pavyks ir įprastas gyvenimo ritmas vėl grįš į savo vėžes.

Gyvenu susitikimų laukimu, jie bus dar brangesni, nei lig šiol...

– Vilniaus knygų mugėje pristatėte trečiąją savo knygą „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“. Taip pat esate knygų „Rimo Tumino sodas“ (2012 m.) ir „Gyvenimas kaip teatras“ (2016 m.) autorė, prieš tai dirbote įvairiuose leidiniuose. Kaip jūs pradėjote rašyti?

– Pomėgis ir gebėjimas rašyti atsiskleidė dar mokykloje. Pamenu, mokytoja mano rašinius vadindavo pavyzdiniais ir garsiai skaitydavo klasei. Galbūt čia genai, nes ir mano tėvelis buvo literatas. Iš tiesų, rašyti visada man labai patiko. Ypač mėgau rašyti laiškus užsienyje gyvenantiems savo giminaičiams, kai dar nebuvo šiuolaikinių technologijų.

Mano draugė dirbo žurnalų „Kosmetik Baltikum“ ir „Vyras ir moteris“ redakcijoje, tad žinodama, kad galiu ir mėgstu rašyti, pasiūlė ir man. Iš pradžių versdavau, rašydavau apie grožio naujoves, kalbindavau kosmetologus ar grožio specialistus, vėliau pradėjau kalbinti žymias poras. Esu dirbusi ir kitose redakcijose.

Man visada labiausiai patikdavo kalbinti žmones, ypač menininkus, aktorius, kino ir teatro režisierius, todėl ir mano knygos – tai pokalbiai su herojais, jų aplinkos žmonėmis. Kai pasirodė mano pirmoji knyga „Rimo Tumino sodas“, literatūros kritikas Algimantas Bučys pasakė, kad sukūriau naują žanrą. Ir dabar negalėčiau pasakyti, koks tas mano knygų žanras – nei biografijos, nei esė...

Naujausios mano knygos herojus – kino režisierius Šarūnas Bartas. Rašydama kalbėjausi su režisieriumi, magėjo sužinoti, kaip jis kuria tuos pasaulyje pripažintus savo ypatingus filmus. Kalbėjomės ir bendražmogiškomis temomis, nes Š. Barto interesų laukas labai platus – jam rūpi viso pasaulio problemos, jis be galo įdomus pašnekovas.

Kalbinau ir režisieriaus aplinkos žmones Lietuvoje, taip pat lankiausi Paryžiuje, ten kalbinau žymius prancūzų kino menininkus – režisierę Claire Denis, aktorių Alexą Descasą, kino operatorę Agnes Godard.

Labai tikiuosi, kad pasibaigus karantinui galėsiu surengti atskirą knygos pristatymą, į jį pakviesiu visus, prisidėjusius prie knygos atsiradimo. Kartais netgi sulaukiu pastabų, kad mano rašytose knygose mažai manęs pačios. Tačiau man patinka likti kitoje pusėje – juk svarbiausia atskleisti knygos herojus.

Esu šeimos žmogus ir artimieji man visada buvo ir yra svarbiausi.

– Ar nebuvo nerimo, kad knyga „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“ gali sulaukti skeptiškų vertinimų dėl prieš porą metų kilusio #metoo skandalo? Kaip knygą priėmė Knygų mugės lankytojai?

– Pristatymas vyko Kino salėje, kuri yra kitame pastate nei pagrindiniai stendai, tad atėjo tikslinga auditorija – tie, kurie tikrai norėjo sužinoti apie knygą ir jos herojų Š. Bartą. Nors buvau nusiteikusi sulaukti įvairių klausimų, pristatyme nė kalbos nebuvo apie skandalą.

Knygos idėja gimė gerokai anksčiau, medžiagą pradėjau rinkti ir ruoštis dar 2017-ųjų pradžioje. Rašiau, nes man buvo įdomi Š. Barto kūryba, jo darbo metodai, asmenybė. Apie tai ir mano knyga.

– Įdomu, kaip prisimenate tuos laikus, kai pati buvote prieš kameras, vaidinote kine?

– Tai buvo labai gražus mano gyvenimo periodas. Tuomet gaudavau daugybę pasiūlymų ir galėdavau rinktis, kokiame filme filmuotis. Nors buvo aktorių, kurie iš vienos filmavimo aikštelės skubėdavo į kitą, aš pati vienu metu norėdavau susitelkti tik į vieną vaidmenį.

Man teko laimė daug filmuotis įdomiuose filmuose, vaidinti su išties puikiais aktoriais, tik gaila, kad daugumos jų jau nebėra. Tai labai liūdina, tačiau drauge ir verčia susimąstyti, kaip reikia branginti kiekvieną susitikimą su kūrybos partneriais ar su draugais. Gerai, kad dabar yra ta virtuali erdvė, kurioje gali parašyti senam bičiuliui, tačiau gyvo, betarpiško bendravimo ji niekada neatstos.

– Ar dabar pasižiūrite filmus, kuriuose vaidinote?

– Ne, pati jų net neturiu. Galbūt galėčiau atrasti kur nors interneto platybėse, tačiau neturiu tokio poreikio.

– Mokate žiūrėti kiną kaip paprasta žiūrovė, ar vis tik turite tam tikrų profesinių įpročių – įdėmiai stebite aktorių vaidybą, darbą prieš kameras? Kadangi jūsų vyras – žymus operatorius Algimantas Mikutėnas, galbūt ir apie operatoriaus darbą nemažai išmanote...

– Tiesa, matau daugiau nei paprastas žiūrovas, galbūt esu kiek priekabesnė. Be to, ne kartą esu buvusi įvairių tarptautinių kino festivalių žiuri narė, tad profesionaliai žiūrėti filmus tikrai moku. Tačiau maloniausia būna tada, kai filmas taip įtraukia, kad nebegalvoji apie tai, kaip jis buvo sukurtas, nebematai tam tikrų klaidų ir tampi tiesiog žiūrovu. Gaila, bet taip būna nedažnai...

Man visada labiausiai patikdavo kalbinti žmones, ypač menininkus, aktorius, kino ir teatro režisierius, todėl ir mano knygos – tai pokalbiai su herojais, jų aplinkos žmonėmis.

– Kai pati nuolat vykdavote filmuotis, gimė jūsų dukros. Sudėtinga buvo derinti sėkmingą aktorės karjerą, filmavimus ir motinystę?

– Kai gimė vyresnioji, Marija, buvau gavusi labai įdomių pasiūlymų, tad mažylę man padėjo auginti mama. Pamenu, yra buvę ir taip, kad anksti ryte išskridau į Sankt Peterburgą, o vakare grįžau namo, nes tuomet dukrelę dar maitinau krūtimi.

Marijai ūgtelėjus filmuotis išvažiuodavau dažniau, tačiau man būdavo labai sunku... Skaudėdavo širdį kiekvieną kartą, kai gatvėje pamatydavau kitą mamą su vežimėliu. Todėl po poros savaičių filmavimų tardavausi su režisieriumi, kad mane bent kelioms dienoms išleistų pasimatyti su šeima. Esu šeimos žmogus ir artimieji man visada buvo ir yra svarbiausi.

Kai gimė jaunesnioji, Viktorija, mamos jau buvau netekusi, taigi kol filmuodavausi, dukromis rūpinosi vyras. Dabar net pačiai juokinga prisiminti, kad tada išvažiuodama palikdavau jam detalų tvarkaraštį, kuriame surašydavau, kada tiksliai mergaites pamaitinti, taip pat parašydavau, ką ir kaip joms gaminti ir pan. Matyt, jau tada mano perfekcionizmas taip pasireikšdavo. (Juokiasi.)

Pasitikėdavau tik savimi, o tai, kad tuo metu nebuvo mobiliųjų telefonų ir negalėdavai bet kada paskambinti į namus, kėlė papildomą įtampą. Žinoma, sugrįžusi pamatydavau, kad dukroms viskas gerai, o vyras kuo puikiausiai jomis pasirūpinęs.

Turime progą sustoti, susimąstyti, kur skubame, lekiame, ar viskas, ką darome, yra taip jau labai reikšminga, reikalinga.

– Atrodo, kad dabar su dukromis esate geriausios draugės, tiesa?

– Negalėčiau taip sakyti... Aš esu mama, o jos – mano dukros, kurias neapsakomai myliu. Tačiau kiekviena turime savo drauges ir manau, kad tai normalu. Vis dėlto, kad ir kiek joms metų bebūtų, jos visada bus mano vaikai.

– Turite ir dvi anūkes, esate iš tų močiučių, kurios labai lepina mažąsias?

– Vienai anūkei dabar metai ir keli mėnesiai, kitai netrukus sukaks penkeri. Dabar su jomis labai smagu, be galo įdomu stebėti, kaip jos išmoksta ko nors naujo, pavyzdžiui, mažesnioji kaip tik mokosi kalbėti, pradeda mėgdžioti sesę...

Kai reikia mano pagalbos, mielai padedu, o nuėjusi į svečius stengiuosi pagaminti ką nors skanaus, tačiau per daug į anūkių auklėjimą nesikišu. Žinoma, visada jų labai pasiilgstu, ypač dabar, kai dėl karantino negalime pasimatyti.

Gerai, kad dabar yra ta virtuali erdvė, kurioje gali parašyti senam bičiuliui, tačiau gyvo, betarpiško bendravimo ji niekada neatstos.

– Kas dabar jums teikia daugiausia džiaugsmo ir gyvenimo pilnatvės?

– Iš tikro džiugina patys paprasčiausi dalykai: ryto saulės spinduliai pro langą, tuomet ir nuotaika būna pakili – atrodo, kalnus gali nuversti! Rytinė mankšta, po jos – kvapnios kavos puodelis... Labiausiai ilgiuosi savo artimųjų, bet bendraujame virtualiai, susiskambiname telefonu, tad visada žinau, kaip jie laikosi. Gyvenu susitikimų laukimu, jie bus dar brangesni, nei lig šiol...

Svajoju apie keliones, kurias dabar tenka nukelti tolimesniam laikui, bet dėl to nepanikuoju. Turbūt, ir ši pandemija pasauliui buvo duota ne šiaip sau... Turime progą sustoti, susimąstyti, kur skubame, lekiame, ar viskas, ką darome, yra taip jau labai reikšminga, reikalinga... Bus dar tų kelionių. Svarbiausia, kad būtume sveiki mes patys ir mūsų artimieji, tuomet tikrai galėsime džiaugtis gyvenimu.