Veidai

2020.04.19 22:08

Netikėtą poelgį susipažinus su būsima žmona prisiminęs aktorius Mindaugas Capas: supratau – tas žmogus mano

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.04.19 22:08

Dabar reikia gyventi kaip teatro scenoje, kai esi įmestas į tam tikrą situaciją ir turi joje išbūti, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako, kaip ir visi, karantino paliestas aktorius Mindaugas Capas. Dabar puikus metas nugrimzti į prisiminimus, o jų M. Capo bagaže – daug ir įvairių. Kai kurie poelgiai stebina ir patį aktorių, kuris prisipažįsta, kad gyventi scenoje, o ne realiame gyvenime, jam – tiesiog paprasčiau.

Daugelis nuo šiol savo gyvenimą skirstys į du periodus: iki ir po pandemijos. Tą pripažįsta ir žinomas aktorius M. Capas, su žmona likę atskirti nuo Anglijoje gyvenančios sūnaus šeimos bei mylimų anūkų, nors dar visai neseniai ketino su jais susitikti Londone. Pasak pašnekovo, dabar reikia gyventi kaip teatro scenoje, kai esi įmestas į tam tikrą situaciją ir turi joje išbūti.

Tačiau kad ir kokios tragedijos pasaulyje įvyktų, atimti prisiminimų niekas negali. Ypač dabar aktoriui malonu nugrimzti į pašėlusią vaikystę gimtojoje Rusnėje, kai gyveno jausdamas nuolatinį mylinčios mamos rūpestį.

„Žiemą į mokyklą čiuoždavome pačiūžomis, į mokyklą reikėdavo Nemunu, per pertrauką – vėl ant ledo. Pačiūžų nenusiimdavome. Dabar juokas ima, bet mama spyną dėdavo ant kojos, kad nenuskęsčiau, galvodavo, kad vaikui bus gėda [eiti į lauką]. Tikrai buvo gėda, bet pradėdavau fantazuoti, kaip išeiti: pasiimdavau sesers kelnes su gumomis, pakišdavau tą spyną, į valtį ir plaukiu, kur mano fantazija leidžia“, – prisimena jis.

M. Capas prisimena ir tai, kaip su kiemo draugais žaisdavo po karo likusiuose bunkeriuose: „Buvo didelė gynybinė vokiečių siena, po karo viskas taip ir likę, vaikams pasaka: prisikraudavome kibirus šovinių, susistatydavome, kartais laužą užsikurdavome... Baisu. Kaip mes gyvi išlikome?..“

Iki šeštos klasės Rusnėje gyvenusi būsimo aktoriaus šeima dėl mamos ligos turėjo išsikraustyti į Radviliškį. Persikėlęs į naują vietą M. Capas pernelyg neišgyveno, greitai susirado naujų draugų. Jį buvo užvaldžiusi ir aistra sportui, tad naujoje vietoje nestigo ir veiklų. Nebuvo liūdna net ir tada, kai mama uždraudė užsiimti lengvąja atletika.

„Mokykloje buvau sportininkas. Mokytoja, mūsų kaimynė, mane vadindavo mopedu. Aš niekada nevaikščiodavau, visada bėgiodavau. Jeigu mama sakydavo: pagirdyk veršiuką, aš – už kibirų ir atbėgu. Man būdavo liūdna vaikščioti. Kaip žmogus gali vaikščioti? Visada [patiko] lengvoji atletika, kol vienas moksleivis susižeidė ir mamytė nepasakė: ne, negerai, būk prie manęs, gal lengvoji atletika ne mano vaikui“, – pasakoja aktorius.

Susižavėjimas būsima žmona privertė elgtis neįprastai

Kad ir kaip M. Capui patikdavo sportuoti, svajodavo jis visai apie kitus dalykus. Dabar žinomo aktoriaus tuomečiai norai su vaidyba nė kiek nebuvo susiję – jis fantazuodavo apie veterinaro profesiją, nes labai mylėjo gyvūnus, o kartais užplūsdavo nenumaldomas troškimas, kaip ir jo dėdė, tapti kapitonu.

„Mano dėdė buvo išplaukęs į jūrą, jis buvo laivo kapitonas, parveždavo visokių lauktuvių. Buvo kalba tik apie jūrą. Aš dar į mokyklą nėjau, o jau valtį irkluodavau, plaukdavau, nardydavau be jokių problemų. Kiek prisimenu, visada plaukiau.

Labai retai pas uošvienę važiuodavome, labai sveika pas ją važiuoti retai – kuo rečiau važiuodavau, tuo ji labiau mane mylėdavo. Bet vieną kartą sėdime prie stalo ir ji sako: tai va, Mindaugai, truputį pavaidinai, reikia apie šeimą galvoti.

Į prisiminimus nugrimzdęs aktorius Mindaugas Capas: scenoje man viskas paprasčiau

Labai mylėjau visus gyvūnus, dėl Rusnės kačių ant manęs pykdavo kaimynai. Visada draugavau su gyvūnais, karvytėm, veršiukais. „Gydysiu juos.“ Turėjau tokį šuniuką. Prabudau vieną rytą, buvo atvažiavusi mano babytė, sako, nueik, pasižiūrėk už šaldytuvo – tavo Šarikas turi vaikų. Tada aš tikrai verkiau, nes man buvo gėda – kaip Šarikas gali turėti vaikų? Pasirodo, ten buvo kalytė, o aš taip norėjau Šariko. Prisimenu tą emociją, kaip verkiau: babytė, mama žino, ką daryti, kad niekas daugiau nežinotų, kaip saugoti, gal juos geriau atiduoti, kad niekas nesužinotų, jog mano Šarikas turi palikuonių“, – su šypsena prisimena laidos herojus.

Nors meilė gyvūnams niekur nedingo, atėjus laikui rinktis kelią M. Capas nutarė studijuoti režisūros studijas Rokiškio kultūros mokykloje – iki šiol nežino, kodėl. Ir jei ne jo auklėtoja, studijų kelias galbūt tuo būtų ir pasibaigęs.

„Turėjau labai nuostabią auklėtoją, kuri buvo baigusi aktorinį. Ji ištekėjo ir iš Vilniaus atvažiavo į Rokiškį. <...> Reikėjo labai daug dirbti, pradėjau daugiau skaityti, antrame trečiame kurse važinėti į Maskvą, Leningradą spektaklių žiūrėti... Nežinau, kaip įstojau – tie konkursai buvo labai dideli, stojo labai daug protingų žmonių“, – kalba pašnekovas.

Įstojęs į dabartinę Muzikos ir teatro akademiją, M. Capas netrukus suprato: jeigu nori tapti paklausiu aktoriumi, studentiškoms šėlionėms laiko daug nebus – laukia sunkus darbas. Tačiau greta veiklos kine ir televizijoje aktorių užklupo netikėta meilė. Pažintis su būsima žmona, pianiste Aleksandra iki šiol M. Capui siejasi su akiplėšišku poelgiu, prie kurio prisidėjo ir jo draugas, aktorius Gintaras Mikalauskas.

„Aš pastebėjau dvi dvynukes, tos dvynukės vaikščiodavo su smuikais. Jas pakalbindavau, pradėjau truputį merginti Aleksandrą, bet vėl tie mokslai... O vieną kartą su Gintaru, kai po „Amerikoniškosios tragedijos“ buvo gautas honoraras, nuėjome į „Palangos“ restoraną atšvęsti. Šventėme, pradėjome siūlyti šampano kitiems staliukams ir staiga prie vieno pamačiau sėdint Aleksandrą su kažkokiu vaikinu. Nežinau, koks man kraujas ar šlapimas mušė į galvą: supratau – tas žmogus mano.

Priėjau prie jos ir, kaip dabar prisimenu, kaip teroristas sakau: Aleksandra, už 15 minučių kad būtum bendrabutyje. Aš nebuvau jos vyras ir mano charakteryje ne toks, niekada taip žmogui nesakau – nežinau, kas pasidarė, kažkoks ne aš. Gintaras: Mindaugai, o kaip tu per 15 minučių nuvažiuosi? „Nuvažiuosim.“ Į taksi ir nuvažiavome, bet mūsų neįleido į bendrabutį, nes jau buvo po 12-os valandos, tai lipome pro balkoną, Gintaras man padėjo, bet sako: kaip dabar be gėlių? Dar kažkur kažką nuskyniau, duris atidarė, o Aleksandra sėdi ant lovos. Gintaras sako: aš turiu planų. Ir išėjo mus palaiminęs“, – prisiminimais dalijasi žinomas aktorius.

Norai paprasti: saulė, poilsis ir kad neišeitų draugai

Ryškiai prasidėjusi meilės istorija tęsiasi jau trisdešimt septynerius metus. Pasak M. Capo, tuomet jiedu su Aleksandra iš karto nepuolė kurti šeimos, viską atliko teisingai, nes tokie buvo laikai, be to, prisimena, paisė ir būsimos uošvės nuomonės.

Niekaip negaliu suprasti, kaip padėti tam pasauliui... Man scenoje viskas paprasčiau. O tas gyvenimas – man reikia labai daug jėgų, kad kažką sutvarkyčiau, kažkam padėčiau, kažkur nuvykčiau.

„Mano uošvienė labai griežta, tvirto tikėjimo moteris. Aš baigiau mokslus, kitais metais baigė Aleksandra. Sakė, kai baigsite mokslus, tada. Pradėjau jau ir į Maskvą važinėti filmuotis, mano karjera jau lyg nebloga prasidėjo, turėjau už ko užsikabinti. Labai retai pas uošvienę važiuodavome, labai sveika pas ją važiuoti retai – kuo rečiau važiuodavau, tuo ji labiau mane mylėdavo. Bet vieną kartą sėdime prie stalo ir ji sako: tai va, Mindaugai, truputį pavaidinai, reikia apie šeimą galvoti.

Galvoju, ką čia pasiūlys, gal namą statyti? Nes butą jau turėjome. Sako: reikia normalią profesiją įgyti, mechaniko ar inžinieriaus – su giminaičiu rektoriumi pakalbėjau, problemų nebus. Pasakė ir viskas, o aš sėdžiu kaip pabučiuotas. Aleksandrai sakau, tai ji nejuokauja? Ji sako – nejuokavo. „Tai ką darom?“ – „Važiuojam į Vilnių.“ Ji Kaune gyveno. Kažkaip neramu pasidarė“, – pasakoja aktorius.

Nuo pirmojo vaidmens spektaklyje „Liudvikas XIV“, kuriame M. Capas suvaidino šunį, praėjo daug metų. Dešimtys spektaklių, ne mažiau filmų, tačiau nė vieno savo vaidmens aktorius neišskiria. Ir visgi jis iki šiol su juoku prisimena filmuotą komediją „Importinis jaunikis“ bei įspūdingus jos užkadrius.

„Filmavimas vyko per pačius karščius. Rėmėjai, prodiuseriai stovi tarp medžių, žiūri, ar mes dar kvėpuojame. Sutarėme, ką dabar darysime, žinau, kaip tą sceną išspręsti, įpusėjame ir suloja kaimyno šuo... Vėl pradedame kurti, atsipalaiduoti, daryti – praskrenda lėktuvas. Trečias dublis – mašina pravažiuoja. Ketvirtas – vėl šuo suloja... Pirko kaulų, ėjo per kaimynus, kad tik tie šunys nelotų. Apeini visą kaimą su tais kaulais, bet vis tiek koks nors skalikas suloja...

Taip 15 dublių. Filmas buvo kuriamas ant nervų šaknelių. Mes tai ką – sukūrėm ir einam toliau, o režisieriui tai jo kūdikis. Man atrodo, jam kas nors iš Lietuvos rėmėjų galėtų po tokio filmo sanatoriją dviem savaitėms su visu aprūpinimu užsakyti. Tegul pasidžiaugia, atsipalaiduoja, užmiršta – produktas atiduotas“, – sako M. Capas.

Atsipalaiduoti, pasidžiaugti tuo, ką turi, dabar priverstas ne tik jis. Ilgi pasivaikščiojimai ištuštėjusiame miške šalia namų, žmonos patiekalai, pokalbiai dviese. Dabar laikas sustojo visiems ir nieko kito padaryti negali – telieka svajoti, kurti šviesios ateities vizijas ir tikėti, jog viskas bus gerai.

„Kad niekas nesikeistų, šilumos, saulės norisi. <...> Poilsio, kažkokios ramybės, kad draugai neišeitų, kad ligos pakutentų, bet labai nebaustų. Mamytė silpna, jai reikia labai daug pagalbos.

Niekaip negaliu suprasti, kaip padėti tam pasauliui... Man scenoje viskas paprasčiau. O tas gyvenimas – man reikia labai daug jėgų, kad kažką sutvarkyčiau, kažkam padėčiau, kažkur nuvykčiau“, – svarsto pašnekovas.

Plačiau – balandžio 4 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Į prisiminimus nugrimzdęs aktorius Mindaugas Capas: scenoje man viskas paprasčiau