Veidai

2020.04.08 21:44

Kai kam karantinas – puiki proga pabūti su šeima, o Jazzu ragina atsigręžti į save

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.04.08 21:44

Dainininkei Justei Arlauskaitei-Jazzu tikras žmogiškumo pavyzdys – išsiskyrę, tačiau ir toliau bendraujantys ir net šventes kartu švenčiantys tėvai. LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ atlikėja pasidalijo ir jausmais, užklumpančiais, kai tenka savo kūrybos dainą perleisti kitam muzikantui: „Ego visą laiką egzistuoja.“

J. Arlauskaitę-Jazzu kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Turėjo prasidėti tavo koncertinis turas po Lietuvą, bet esi viena iš tų, kuriems viskas, kas planuota, nuplaukė.

– Taip, esu viena iš daugelio. Dėl to tikriausiai ir nesijaučiu visiškai viena, bet jaučiuosi dviprasmiškai. Tas turas buvo planuojamas visiškai mano noru, mažesniuose miestuose, miesteliuose nebuvau grojusi šimtą metų, akustiniam turui žiauriai ilgai ruošiausi, ruošėsi visa komanda, viskas buvo suplanuota, bilietai išpirkti... Bet staiga pasaulis pradėjo suktis į kitą pusę ir teko sustoti.

Kita vertus, visą laiką prisimenu, kaip sakydavau: man viskas nusibodo, noriu nors vieną kartą gerai išsimiegoti, kaip pavargau, kaip mane viskas nervina... Tai va – gavau. <...> Visgi kirbėjo viltis, kad koncertinis turas kokiu nors stebuklingu būdu įvyks. Mūsų tokios smegenys, mes keisti padarai – prisikuriame, kad būtinai taip turi įvykti. O tada prasidėjo štilis, stagnacija, pasidarė šiek tiek neramu. Galvojau, reikia nešti pozityvą ir kalbėti, kaip bus gerai, bet šiandien nuotaikos nebe tokios pozityvios.

Visi šneka, kad reikia būti su šeimomis, bet manau, kad, visų pirma, reikia įsigilinti į save, savo prioritetus, požiūrį į pasaulį, žmones. Susipažinimas su savimi, man atrodo, vyksta. O nuo ko prasideda kiekvieno pasaulis? Nuo to ir prasideda.

– Kada nors visa tai baigsis – įsijungs pagreitintas režimas: pasipils koncertai, filmai, pasirodymai, knygos... Negalvoji, kad pasaulis vėl ims bėgti? Ar mes iš to ko nors pasimokysime?

– Labai tikiuosi, kad pasimokysime, bet vis tik yra masė, kuri niekada nesimoko. Jeigu taip galima sakyti, pasaulis iki galo taip ir neišgis, kita vertus, matau, kad žmonės visomis prasmėmis atsivėrinėja.

Neturėjome laiko atsigręžti į save. Visi šneka, kad reikia būti su šeimomis, bet manau, kad, visų pirma, reikia įsigilinti į save, savo prioritetus, požiūrį į pasaulį, žmones. Susipažinimas su savimi, man atrodo, vyksta. O nuo ko prasideda kiekvieno pasaulis? Nuo to ir prasideda.

– Turiu keletą draugų, su kuriais pakalbame apie muziką. Jei kieno nors paklausiu apie mėgstamiausią Lietuvos atlikėją, daugelis nenorėdami, nes vyrai šiaip tokie yra, įvardija Jazzu. Kokia tavo auditorija: moterys, kurios atsiveda vyrus, ar vyrai, kurie atsiveda savo žmonas?

– Yra ir taip, ir taip. Mano auditorija be galo plati – nuo trejų metų vaikų iki klykiančių paauglių. Tai byloja apie muzikos plotį, informacijos, kurią skleidžiu kaip muzikantė ir tekstų autorė, pasiekiamumą. Jeigu anksčiau pajuokaudavau, kad moterys Valentino dienos proga [į koncertą] savo vyrus tempiasi už ausų, matau, kad dabar ateina pasiklausyti net vyrų kompanijos – man tai labai jautru. <...> Ir džiaugiuosi, kad požiūris, jog „klausausi tik užsienio atlikėjų“, pasikeitė. Tai dabar skamba netgi kvailai, byloja apie nesidomėjimą ir tamsuoliškumą, nes turime be galo daug talentingų atlikėjų.

Nesiruošiu tapti tik kompozitore, noriu ir toliau būti artistė, mano visi keliai veda į didžiulius kontraktus, į visą pasaulį. Mano ambicijos – atviras nervas, todėl negaliu pasiduoti ir rašyti dainų tik kitiems. Kol kas mano amžinasis variklis – scena, kurioje pati kuriu save.

– Mažos mergaitės, galvojančios, kad norėtų tapti dainininkėmis, nemažai laiko praleidžia prie veidrodžio su įsivaizduojamu mikrofonu rankoje. Visai įsivaizduoju ir tave, mažą mergaitę, toje pačioje vietoje.

– Prisimenu, mano tėvai išeidavo pas kaimynus vakarieniauti, o aš sakydavau: pasiliksiu namie. Buvo tik pradėję rastis plastikiniai langai, kuriuose galėdavai matyti savo atvaizdą. Namuose būdavo balius: mamos aukštakulniai, koks nors daiktas rankoje – mikrofono imitacija – ir į trasą su Džordana Butkute, Michaelu Jacksonu, Ala Pugačiova... Svajonių kelias tikriausiai nuo to ir prasideda.

– Paminėjai tėvus, bet nuo jų labai ir nenutolai. Jie ateina į tavo pasirodymus, matomi kur tu bebūtum – tiek tėtis, tiek mama.

– Mes save vadiname Adamsų šeimynėle. Mano tėvai yra išsiskyrę, bet esame nuostabūs draugai. Jie bendrauja ir tarpusavyje, kartu švenčiame ir šventes. Jie man – žmogiškumo pavyzdys. Jie labai skirtingi, bet labai nuostabūs – džiaugiuosi, kad esu jų sinergija žmogiškajame pavidale.

Jie buvo ir patys pirmieji mano gerbėjai, ypač iš proto eidavo tėtis. Taip yra iki šios dienos – niekas nepasikeitė, tik mūsų santykiai dar labiau subrendo.

– Tu, kaip kūrėja, dovanoji, atiduodi, perduodi, parduodi, dainas kitiems atlikėjams. Jei ta daina tampa hitu, tau nebūna nuoskaudų?

– Ego visą laiką egzistuoja. Jeigu aš anksčiau jį neigdavau, dabar tam pritariu. Tik aš jų nedovanoju – rašau dainas ir ne visas jas sudainuoju, kartais jaučiu, kad jos skirtos kažkam kitam. Vieną kartą atlikėjai Monikai Linkytei parašiau visą albumą ir ji pradėjo dainuoti plačiąja prasme. Dar rašydama paleidau ego ir galvojau: kaip faina, galiu rašyti dainas kitiems.

Tik tiek, kad albumas – garsas, stilistika – buvau aš. Dar kaip dainų rašytoja iki galo nesubrendau – neturiu gebėjimo pabėgti nuo savęs ir įsikūnyti į kitą žmogų. Manau, kad dar ir nėra reikalo – nesiruošiu tapti tik kompozitore, noriu ir toliau būti artistė, mano visi keliai veda į didžiulius kontraktus, į visą pasaulį. Mano ambicijos – atviras nervas, todėl negaliu pasiduoti ir rašyti dainų tik kitiems, kas tikrai kažkada bus, bet kol kas mano amžinasis variklis – scena, kurioje pati kuriu save.

Visas pokalbis – balandžio 3 d. laidos „Penktadienio pokalbiai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.