Minutė, kai savo vardą ir pavardę pamatai tarp „Grammy“ nominantų – labai ypatinga, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ teigia Vilius Keras. Su žmona Aleksandra ne tik asmeninį, bet profesinį kelią kartu minantys garso režisieriai pažymi, kad ir patys amerikiečiai sako: jei esi TOP 5-uke, vadinasi, esi tarp penkių pasaulio geriausiųjų, tad vien nominacija yra didžiulis laimėjimas.
„Mano svajonė buvo įrašinėti pasaulinio garso atlikėjus, bet kad iš to išsivystytų kažkas daugiau, tiesą pasakius, nesvajojau“, – teigia V. Keras.
Jo žmona sako svajojusi dirbti su orkestru – nuo pat garso režisūros pradžios jai atrodė, kad orkestras – stebuklingas dalykas, ir jeigu ji sugebės dirbti su orkestru, pasieks aukščiausią viršūnę.
Iki Amerikos nacionalinės įrašų akademijos „Grammy“ apdovanojimų garso režisieriui V. Kerui ir tonmeisterei A. Kerienei teko sunkiai dirbti ne vienus metus – tik po jų sutuoktiniai pradėjo skinti vaisius. Ir nuskynė jų ne vieną: pasižymėjo ne tik pasaulinėje operoje, bet ir triskart pateko į „Grammy“ nominantų sąrašą.
Muzikinį kelią V. Keras pradėjo kaip fleitininkas, o A. Kerienė – kaip pianistė, tačiau porai scena visiškai nerūpėjo, todėl jiedu pasirinko muzikos technologijos studijas Kauno technologijų universitete. Tiesa, studijomis Lietuvoje jiedu neapsiribojo – vyko mokytis ir į užsienį, kur ėmė brandinti didžias svajones.
Iš pianistės A. Kerienė virto tonmeistere, o tai – tarp moterų muzikių pasaulyje reta ir beveik išskirtinė profesija. Tonmeisteris – žmogus, turįs teisę dirbti su orkestru. Tai išgirdusi pianistė nusprendė žūtbūt ja tapti. Moters sutuoktinis didžiuojasi savo mylimąja. Ji – viena iš nedaugelio lietuvių, turinčių tokį laipsnį, ir vienintelė, aktyviai juo besinaudojanti Lietuvoje.
Kerai susipažino studijų metais universitete, vėliau abu pateko į LRT TELEVIZIJĄ. Sako, tai buvusi dar viena išskirtinė mokykla, tačiau po beveik penkerių metų jie išpildė savo svajonę – įkūrė muzikos įrašų kompaniją. Tada ir prasidėjo įdomioji gyvenimo dalis. Dabar jiedu prisipažįsta – tąsyk buvo laikomi bepročiais, nes pasirinko finansine prasme nesaugų akademinės muzikos pasaulį.
Imk, brangioji, dovanų – šimtą metrų kabelių. Džiaugsmo buvo daug daugiau, nei gavus šimtą rožių. Aš galvoju, jog finansiniai klausimai rūpėtų, jeigu gyventume šia diena. Bet mūsų darbas yra tikrai ilgalaikis. Aš jį matau kaip istorinį dalyką, kad visi mūsų įrašai, darbai, projektai – istorija. Ir mes ją kuriame.
„Mano mama visada šokiruota dėl mano pasirinkimų, – pasakoja A. Kerienė. – Jai tai atrodė vyriška specialybė, ji negalėjo suprasti, kodėl. Kai po bakalauro įsidarbinau televizijoje, jai atrodė: na gerai, ne mokytoja, bet vis šis tas. O kai pasakiau, kad išvažiuoju į užsienį studijuoti toliau, sakė: kodėl ir vėl?“
Drąsa, tikėjimas tuo, ką darai, atkaklus maksimalizmas buvo variklis, kuris Kerams leido judėti į priekį. Tačiau pradžia nuosavoje akustinės muzikos įrašų studijoje nebuvo panaši į svajonių pasaulį, be to, ir finansine prasme kukli – visus gautus pinigus menininkai investuodavo tik į garso aparatūrą.
„Mes esame susiję su labai brangia įranga, kurią turime turėti. Pirmus trejus ketverius metus ir dabar tai labai dažnai vyksta – viso įrašo finansus investuojame į techniką. Todėl, kad jos visada reikia. Mes su Aleksandra išsiplėtėme, turime turėti du „skraidančius“ komplektus: Aleksandra su vienu komplektu išskrenda į vieną valstybę daryti įrašų, aš – su kitu į kitą. Technika buvo svarbiausias dalykas, kurį reikėjo susirinkti“, – prisimena V. Keras.
Jo sutuoktinė pažymi – pirmuoju atlygiu, kurį galėjo skirti tik sau, jie pasidžiaugė tik po penkerių metų. Ar jiems teko susiveržti diržus? Tam tikra prasme taip. Badauti jiedu nebadavo, tačiau dabar V. Keras pripažįsta: pora neturi nei didelių namų, nei prabangių mašinų, tik susikurtą pasaulėlį, kuriame yra laimingi. A. Kerienė pamena ir tuometes išskirtines kalėdines dovanas: vienas kitam dovanojo tai, kas būtina išskirtiniams įrašams.
„Imk, brangioji, dovanų – šimtą metrų kabelių. Džiaugsmo buvo daug daugiau, nei gavus šimtą rožių. Aš galvoju, jog finansiniai klausimai rūpėtų, jeigu gyventume šia diena. Bet mūsų šitas kultūrinis darbas yra tikrai ilgalaikis. Aš jį matau kaip istorinį dalyką, kad visi mūsų įrašai, darbai, projektai – istorija. Ir mes ją kuriame“, – kalba laidos herojė.
Iš pasaulinio lygio žvaigždių – gražūs žodžiai ir tėviškas rūpestis
Tikra tiesa, garso režisieriaus ir tonmeisterės darbai liks ateities kartoms. Muzikos sritis, kurioje pora dirba – paveldas ir vadinamasis ekskliuzyvas. V. Keras pažymi, kad prireikė poros metų, kad pamažu pasipiltų siūlymai dirbti su ryškiausiais pasaulinio garso operos atlikėjais: Dmitrijumi Chvorostovskiu, Francesco Demuro ir kitais. Kerų darbų geografinė amplitudė išsiplėtė net iki tolimosios Japonijos.
„Japonai turi labai didelę hierarchiją: du šimtai elektroninių paštų iki kol nueini ten, kur nori nueiti. Šitas procesas sudėtingiausias – sudėtingesnis negu pats įrašas. Įrašas tampa malonumu, kai viską susiplanuoji. Iki šių dienų žavi ir visi Vokietijos orkestrai, ilgametis bendradarbiavimas su genialiausiu Leipcigo orkestru ir dirigentu Andriu Nelsonsu – turime didelę garbę ir privilegiją visus paskutinius įrašus atlikti su juo“, – pasakoja jis.
Anot A. Kerienės, vienas žaviausių dalykų, kuriuos pamatai dirbdamas su pasaulinio lygio žvaigždėmis – jų žemiškumas, paprastumas ir pagarba kitam: „Jei žmogus nėra pasaulinio lygio, jis leidžia sau daryti negražius dalykus, labiau reiškia savo ego, o tie, kurie gavo pasaulinio lygio apdovanojimų, reiškia tau tokią pagarbą, gali prieiti, kai tu absoliučiai užsikasęs darbais, ir pasakyti: gal tau sutepti sumuštinį? Gal arbatos padaryti? Tuoj aš tau atnešiu vandens. <...> Žmogus gyvena savo veikla ir jam rūpi meno kūrinys.“
Prieš šešerius metus Kerų garso įrašas, pirmą kartą nominuotas prestižiniuose muzikos apdovanojimuose „Grammy“, į aukštosios akademinės muzikos pasaulį duris atvėrė dar plačiau. Tik tą kartą menininkai net nesuprato, kokio svarbaus įvertinimo sulaukė.
„Vienas pirmųjų išleistų mūsų albumų buvo nominuotas „Grammy“. Mes nepatikėjome, galvojome, kad įvyko klaida“, – prisimena V. Keras.
Tai, kokio įvertinimo tąkart sulaukė, jie suprato tik neseniai, kai buvo nominuoti dar kartą. Tačiau dar kartą būti įvertintiems aukščiausioje muzikos lygoje buvo lygiai taip pat netikėta, kaip ir debiutuoti. Prieš metus auksinei gramofono statulėlei nominuotas Giuseppės Verdžio „Rigoletto“ įrašas Kerams buvo dar vienas griaustinis iš giedro dangaus. Abu pripažįsta: pamatyti savo pavardes nominantų sąraše prilygo stebuklui.
Ne visada „Grammy“ nominuoja garso režisierius – nominuoja įrašus, sako V. Keras, tad būtent tai labiausiai ir pradžiugino, kad tąkart jie buvo nominuoti kaip garso režisieriai.
Man vienas menininkas pasakė labai gražią frazę: antras smuikas visada yra vertingas, kai jis gali būti antras smuikas iš visos širdies.
Šiemet prestižiniuose muzikos pasaulio apdovanojimuose „Grammy“ taip pat skambėjo lietuvių vardai. Net du poros garso įrašai, atlikti su dirigente Mirga Gražinyte-Tyla, Birmingamo miesto simfoniniu orkestru, kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“, bei antrasis albumas, kuriame dainuoja Stephenas Costello ir groja Kauno simfoninis orkestras, buvo nominuoti aukščiausiuose muzikos apdovanojimuose. Los Andžele vykusioje išskirtinėje ceremonijoje dalyvavę Kerai grįžę į Lietuvą svarstė – tai buvo sapnas ar tikrovė.
„Mes buvome šokiruoti. Mūsų jaunystės, vaikystės guru, muzikantai, į kuriuos žiūrėdavome per MTV ar kitus atsiradusius kanalus... Atrodė – jie ten, už Atlanto, kažkur toli. Kai tas žmogus prie tavęs prieina, pradeda su tavimi šnekėti, sveikinti, užduoti labai paprastus klausimus, juokauti...“ – tąsyk užplūdusius jausmus prisimena A. Kerienė.
Minutė, kai savo vardą ir pavardę pamatai tarp nominantų – labai ypatinga, sako V. Keras. Jis pažymi – ir patys amerikiečiai sako: jei esi TOP 5-uke, vadinasi, esi tarp penkių pasaulio geriausiųjų, ir visi penki yra nugalėtojai.
Pirmieji lietuviai, pasiekę prestižinį muzikos olimpą, tikina: jiems pasisekė, jog gali viena linkme žiūrėti tiek profesiniame kelyje, tiek asmeniniame gyvenime. Kūrybiniame pasaulyje menininkai turi savas taisykles ir vaidmenis ir abu pripažįsta: kai nėra hierarchijos, lengviau siekti karjeros aukštumų ir pergalių.
„Vieną kartą vadovauja vienas, kitą – kitas. Vienas kitam leidžiame save realizuoti“, – pabrėžia V. Keras. Jam antrina žmona – tai labai svarbu, nes kiekvienas turi ambicijų, siekių, tad jei visada vadovautų tik vienas, atsirastų nesutarimų. „Man vienas menininkas pasakė labai gražią frazę: antras smuikas visada yra vertingas, kai jis gali būti antras smuikas iš visos širdies“, – teigia A. Kerienė.
Šiandien sutuoktiniai kūrybines gelmes derina su tėvystės džiaugsmais. Jų direktoriumi tapo sūnelis Karolis, kuriam jau dveji, tad jis jau gerokai pakeliavo su tėvais po pasaulį. A. Kerienė prisimena – pagimdžiusi norėjo būti šiuolaikine mama, mėgino aktyvią karjerą derinti su motinystės rūpesčiais, tačiau dabar į motinystę žvelgia racionaliau.
„Iš pradžių mes galvojome, jog galime. Pasirodo – ne. Suprantu, jog dėl visų mūsų gerovės aš turiu vaikui atiduoti šimtą procentų. Negaliu jam sakyti: palauk, man reikia suvynioti laidą arba pakabinti mikrofoną. Taip nevyksta. Matau, kad aš nelaiminga, mano vaikas nelaimingas, tada nelaimingas ir mano vyras, nes yra išsiardymas. Man save surinkti ir turėti valandą sau padeda joga“, – kalba pašnekovė.
Plačiau – kovo 28 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
