Veidai

2020.03.29 07:30

Vyro dėmesiu lepinama Larisa Kalpokaitė: svarbus pavyzdys, kurį matome savo tėvų šeimose

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.03.29 07:30

„Namuose niekada nevysta gėlės – jei ne gerbėjai po spektaklių, tai vyras įteikia. Jis mane palepina dėmesiu“, – portalui LRT.lt su šypsena pasakoja aktorė Larisa Kalpokaitė. Ir nors sako, kad laimingos santuokos recepto nežino, ji yra dėkinga savo vyrui ir už dėmesį, ir už palaikymą sunkiomis gyvenimo akimirkomis.

– Darbų jums tikrai netrūksta – vaidinate ne viename teatre, televizijos serialuose, tačiau karantinas dabar gerokai sulėtino gyvenimo tempą. Ar iš pradžių nebuvo keista, kad staiga niekur skubėti nereikia?

– Buvo tam tikras adaptacinis laikotarpis – pirmąsias porą ar trejetą dienų nubudusi galvodavau, kad reikia kažkur lėkti, vis žvilgčiodavau į laikrodį. Tačiau kiekvieną kartą save pagaudavau – kur aš skubu? Juk jei kažko nespėjau pabaigti, galėsiu tai padaryti kitą dieną. Taigi pradėjau neskubėdama tvarkytis namuose.

Susidėliojau ir naują ritmą. Kadangi buto langai yra rytinėje pusėje, iki pietų namuose būna daug saulės šviesos. Tą laiką skiriu darbams, o po pietų stengiuosi nuveikti ką nors savo malonumui, pvz., paskaityti knygą ar pasižiūrėti televizorių. Kai atsiranda tiek laisvo laiko, svarbu jį suplanuoti ir sugalvoti, ką per dieną nuveikti.

Mano vyras yra romantikas, tik jis nenori, kad aplinkiniai tai pastebėtų.

– Dažnai sakome, kad, turėdami daugiau laiko, būtinai perskaitysime kokią nors konkrečią knygą, pasižiūrėsime kokį nors filmą, susitvarkysime spintą ar visas gėles namuose persodinsime...

– Kai prasidėjo karantinas, pirmiausia pagalvojau, kad pagaliau galėsiu persodinti gėles. (Juokiasi.) Tik atsirado kitokių darbų ir gėlės dar laukia savo eilės. Ir panašu, kad joms dar teks palaukti, nes po šio pokalbio planuoju tvarkyti šaldytuvą, kuris pas mane visada pilnas. (Juokiasi.)

– Sakoma, kad menininkams, kūrėjams buitis – svetima, nėra kada galvoti apie apdulkėjusią lentyną, kai mintys sukasi apie vaidmenis...

– Negaliu kalbėti už visus, tačiau mano atveju yra panašiai. Sakau, kad namuose – meninis bardakas. Tikrai nesu iš tų, kurių namuose blizgančios pustuštės lentynos su pora vazelių. Jei ant lentynos atsiranda dulkių, visuomet pagalvoju, kad reikėtų nuvalyti, bet išskubu į repeticijas, spektaklius, filmavimus. Vis atsiranda svarbesnių dalykų.

Kol kas kūrybą esu kiek atidėjusi į šalį – nematau reikalo apsikrauti nesamais darbais, juo labiau kad net neaišku, kada vėl galėsime grįžti į repeticijų salę. Be to, žinau, kad jei prisėsčiau prie fortepijono ir natų, namai taip ir liktų nesutvarkyti.

Todėl karantinas yra laikas, kai galima iškedenti tas namų kerteles, kurios buvo kiek primirštos. Tarkime, kone visą namų sieną dengia didžiulė knygų lentyna, vien visas knygas nuvalyti ir vėl sudėlioti prireiktų savaitės. Taigi tvarkausi, kad namuose būtų kuo jaukiau, darau mankštas. Tačiau tikiu, kad po poros savaičių pasiilgsiu kūrybinio darbo, atsiras vidinis poreikis ir aš tikrai prisėsiu prie fortepijono.

– Jūsų vyro, aktoriaus Jono Braškio, gimtinėje yra likusi jo tėvų sodyba, kurioje leidžiate laisvalaikį. Ar skaisčiau šviečiant saulei nesinori skubėti ten?

– Norisi, tačiau kol kas neskubame. Vis tik tai tikra kaimo sodyba, kur vandens reikia atsinešti iš šulinio, o kol lauke vėsoka, reikėtų kūrenti krosnį. Kadangi kieme darbų dar neprisikaupė, palauksime, kol labiau atšils.

Iš tiesų man ten labai gerai. Lankausi sodyboje nuo tada, kai man buvo 25-eri, kai uošviai dar buvo, kiekvieną vasarą ten leisdavome atostogas, švęsdavome Kūčias, Kalėdas ir kitas šventes. Todėl labai myliu tą vietą, tą namą, tą žemę. Ji jau tapo mano antraisiais namais, kur viskas man labai brangu.

Svarbus pavyzdys, kurį matome savo tėvų šeimose, jis formuoja tam tikrą pasaulėjautą ir pasaulio suvokimą.

– Panašu, kad su ta vieta sieja daug gražių prisiminimų, o ir apie savo uošvius visuomet labai gražiai atsiliepiate...

– Sovietmečiu aktorių atostogos būdavo labai ilgos, jei neklystu, trukdavo 42 dienas. Galbūt, jei būtume neturėję sūnaus, būtume važiavę į Palangą ar Šventąją, tačiau kai po pusantrų santuokos metų atsirado Jonas, pamatėme, kad kaime jam geriausia. Kadangi jis buvo jauniausias iš anūkų, jį lepindavo ir pusseserės su pusbroliais, ir seneliai. O ir mane uošviai labai mylėjo, todėl man ten visuomet miela būdavo.

– Į svečias šalis dažnai keliaujate su teatro gastrolėmis, o ar keliauti su vyru taip pat mėgstate?

– Turime nuostabius draugus, tikrus keliauninkus. Ne vieną vasarą drauge su jais važiuodavome į Nidą (kurią taip pat labai myliu), o pastaraisiais metais susiruošdavome ir kur nors toliau – į Kroatiją, Italiją, šiemet ketinome aplankyti Portugaliją, tik mūsų planus pakeitė pandemija.

Vis dėlto, kai vyksti į gastroles, esi priklausomas nuo repeticijų ir spektaklių tvarkaraščio, o išvažiuoti atostogų – visai kas kita. Tačiau taip pakeliauti galime sau leisti tik kartą per metus – kai įkarštyje teatro sezonas, įsipareigojimai, vasarą dažnai vykstantys filmavimai, tokiam ilgam laikui ištrūkti neišeina.

O dar ir mūsų kaime darbai laukia – reikia ir žolę nupjauti, ir daržais pasirūpinti. Aš kaime turiu savo gėles, o mano vyras – daržininkas, praėjusiais metais ir pomidorų, ir agurkų, ir svogūnų priaugino.

– Iš tiesų apie aktorius tiek stereotipų prikurta, vienas tokių, kad aktoriai – ne šeimos žmonės, o judu su vyru jau 37-erius metus kartu. Kai pastaruoju metu pramogų pasaulį purto skyrybos, taip ir norisi jūsų paklausti, ar žinote, kas padeda išlaikyti tarpusavio ryšį?

– Man iš tiesų labai gaila, net skaudu, kai išgirstu, kad žmonės skiriasi. Kartais atrodo, kad jei šeimoje nėra psichologinio ar fizinio smurto, galbūt gali vienas kitam atleisti ir kažkaip viską sustyguoti, bet kai kurie žmonės tiesiog negali būti kartu.

Nežinau, kodėl žmonės skiriasi, tačiau nežinau ir laimingos santuokos recepto ar formulės. Matyt, statistika nemeluoja – dažniau skiriasi tie, kurių ir tėvai buvo išsiskyrę. Juk visko būna porose, tačiau veikiausiai svarbus tas pavyzdys, kurį matome savo tėvų šeimose, jis formuoja tam tikrą pasaulėjautą ir pasaulio suvokimą.

– Esate pasakojusi, kad vyras jums pasipiršo kone gatvėje, tiesiog išėjus pasivaikščioti. Kas jums yra romantika? O galbūt jums jos nereikia?

– Su piršlybomis taip jau nutiko, kad vyras panoro būtent tada ir būtent ten pasipiršti. (Juokiasi.) Tiesa, kai važiavo pas tėvus prašyti mano rankos, jis jau atvyko pasiruošęs – su baltų rožių puokšte mano mamai ir su baltų gvazdikų puokšte man. Viskas vyko labai oficialiai ir su priklaupimu.

Iš tiesų vyras mane lepina dėmesiu, be progų dovanoja gėles. Mūsų namuose jos beveik nevysta, jei ne gerbėjai po koncertų ar spektaklių įteikia, tai vyras atneša. Dar ir dabar vazose sprogsta kačiukai, kurių vyras prieš karantiną priskynė.

Man ir dovanos patinka. Kailinių ir briliantų nereikia, tačiau patinka, kai man parodo dėmesį. Ir iš tiesų iš vyro man jo netrūksta. Jonas yra romantikas, tik gal nenori, kad ir aplinkiniai tai pastebėtų. (Juokiasi.)

– Atrodo, kad esate labai optimistiška ir mokate džiaugtis smulkmenomis. Tai jūsų prigimtis ar išmoktos gyvenimo pamokos?

– Tokia prigimtis – net jei nutinka kas nors blogo, tikiu, kad visa tai kažkada baigsis ir bus geriau. Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, buvo tikrai sunkių laikotarpių, o gyvenimiškos pamokos bei patirtys veikiau tik žlugdė tą mano optimizmą. Tačiau ta prigimtis padėjo eiti į priekį. Taip pat esu dėkinga savo vyrui, kad visada buvo man atrama ir labai palaikė.

– Vis dažniau kalbama apie tai, kad, vos tik baigę studijas, jauni žmonės visiškai atsiduoda karjerai, o vėliau atsitoki ir svarsto, ar ne be reikalo tiek vargo, galbūt reikėjo skirti daugiau laiko poilsiui ar šeimai. Pažvelgusi atgal panašių pamąstymų neturite?

– O kada daugiau dirbti, jei ne jaunystėje? Jei tik jaunas žmogus turi jėgų ir noro, tegul siekia savo tikslų. Aš pati būdama jauna laiko pailsėti turėjau į valias – nuo tada, kai man buvo trisdešimt, iki maždaug keturiasdešimties darbų turėjau labai mažai.

Vėliau, kai atsirado pasiūlymų, griebdavausi kiekvieno darbo ir sukausi kaip voverė rate. Tik dabar, praėjus porai dešimtmečių, pradedu kruopščiau rinktis, ką noriu dirbti, ko galbūt turėčiau atsisakyti. Taigi panašių apgailestavimų neturiu.

Galbūt gaila, kad neturiu dar vieno vaiko. Jei turėtų brolį ar sesę, mano sūnui galbūt būtų linksmiau. O anksčiau buvo noras vaidinti, susiklostė daugelis kitų aplinkybių ir likimas taip susidėliojo, kad su vyru nusprendėme, kad užtenka vienturčio sūnaus.

– Buvo laikai, kai į aktorius, vaidinusius reklamose ar televizijoje, kolegos žiūrėdavo kreivai. Dabar atrodo, kad jau niekam tai nebekliūva. Kaip manote, šiandien aktorius turi laiko stabtelti ir pagalvoti apie savo vaidmenis, ar vis tik šių dienų tempas diktuoja savo?

– Mūsų laikais aktorių atranka buvo kitokia – kursą rinkdavo rečiau, o ir studentų priimdavo mažiau, todėl šios profesijos atstovų buvo kur kas mažiau. Anuomet beveik visi aktoriai dirbdavo pagal darbo sutartis ir vyko natūrali kaita – vieni išeina į pensiją, juos keičia jaunesni.

Dabar aktorių paruošiama labai daug, net nežinau, ar yra toks poreikis. Taigi jaunimui reikia veiklos ir jie kuria įvairias iniciatyvas, teatrus. Mano pačios sūnus taip pat dabar yra laisvai samdomas aktorius, kuria scenarijus.

– Sūnaus nebandėte atkalbėti nuo aktorystės?

– Nenorėjau, kad jis būtų aktorius. Tačiau jis baigė teisės studijas, trejus metus dirbo žurnalistu ir galiausiai vis tiek nusprendė studijuoti aktorinį meistriškumą. Tokį kelią nuėjus, vargu ar verta žmogų atkalbinėti. Be to, mes puikiai sutariame ir matau, kad jis yra laimingesnis pasirinkęs šį kelią.

Kailinių ir briliantų man nereikia, tačiau patinka, kai man parodo dėmesį.

– Jūs ir pati pirmiausia norėjote tapti soliste, porą metų mokėtės parengiamosiose studijose, tačiau dėstytojai galiausiai įtikino rinktis aktorinį meistriškumą. Galbūt jūsų rengiama solinė programa, kurioje skamba romansai ir kitos dainos, – sugrįžimas prie senos svajonės?

– Veikiau tai mano, kaip aktorės, būdas kalbėtis su pasauliu. Ne grįžimas prie senos svajonės, o kelias į aktorystę. Romansus dainuoti pradėjau tada, kai vaidmenų turėjau mažiau. Mano kūrybinė energija tada priminė upę, kurią užtvenkus pradėjo kauptis vanduo. Jis turėjo kažkaip prasiveržti ir surasti sau vagą.

Galbūt, jei nebūčiau dainavusi, būčiau kūrusi monospektaklius ar skaičiusi poeziją, bet aš galėjau dainuoti, taip mano norai, energija, mintys išsiliejo. Tik tada atsirado ir daugiau vaidmenų teatre, kine, televizijoje, dabar vos spėju suktis. Anuomet, matyt, prigimtis man nedavė ramybės. Ir dabar būnu ramiai, ilsiuosi, tačiau žinau, kad netrukus ji vėl prasiverš ir eisiu kurti. (Šypsosi.)

Taip pat skaitykite