Veidai

2020.04.08 08:30

Vidą Bareikį į psichoterapeuto kabinetą atvedė mamos netektis – dėl psichologinės higienos lankosi ligi šiol

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.04.08 08:30

Žmonėms sunku suprasti, kokio srauto sulaukia įžymybės, o atlikėjui, aktoriui Vidui Bareikiui kartais sunku pasakyti „ne“. Taip jis nesyk pateko į situaciją, po kurios teko atsiprašinėti. Ilgą laiką fokusavęsis į muziką, o ne teatrą žinomas vyras LRT TELEVIZIJOS laidoje „Penktadienio pokalbiai“ teigia rimtai svarstantis porą pasiūlymų vaidinti. Pasak jo, dabar – sąmoningos vaidybos laikas.

V. Bareikį kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Dabar gyveni aktyvų gyvenimą.

– Pernai metais „korta paėjo“, tai dabar reikia visa tai srėbti.

– Bet kad „korta paeitų“ daug darei – prieš keletą metų negalėjau nepastebėti, kaip ir daugelis žmonių, tavo aktyvumo. Tu buvai visur: už honorarą, už dyką... Man susižavėjimą sukėlė 100 pasirodymų sprendimas.

– Tai prasidėjo dar šiek tiek anksčiau. 2017 m. 5-eriems metams išsikėliau profesinį iššūkį susifokusuoti į muziką, o teatrą patraukti. Po kiek laiko kilo idėja padaryti didžiausią turą Lietuvoje. Po to supratau, kad Lietuvos estrados žmonės – Rytis Cicinas, Radžis ar „Kelio į žvaigždes“ chebrytė tais laikais – padarydavo ir po 100, ir po daugiau [koncertų]. Bet tokio intensyvumo per tokį trumpą laiką [turo] nežinau, ar kas turėjo.

Šis iššūkis profesiškai mane labai užaugino. Buvo salių ir su 20 žmonių, buvo ir didelių. Bet kai tiek groji, automatiškai treniruojiesi. Nebebuvo jokių kompleksų.

Niekas net nesuvokia, kiek teatro mano pasirodymuose. Kai sako, kaip tu valdai tą publiką? Iš tikrųjų tai ta pati režisūra. Juokauju, kad esu „on-line“ režisierius.

– Kovo 21-ąją tau suėjo 34 metai. Yra planų?

– Yra planų pradėti turą. Praėjusiais metais sėkmingai finišavome koncertu „Žalgirio“ arenoje. Tada – ir visi „M.A.M.A.“ reikalai. Be to, kad gauni žiūrovų įvertinimą, labai smagu gauti įvertinimą ir viešąja prasme. Tai vis tiek reklama – automatiškai gali prirašyti, kad atvyksta Metų atlikėjas. Žmones tai veikia, jie dėl to ateina.

– Žmonės dažnai atsisuka atgal. Ar tau yra taip dėl teatro? Tai malonu prisiminti ar graužia sąžinė?

– Ne, manęs sąžinė negraužia. Aš praeities nesentimentalinantis žmogus. Tiek daug vyksta čia ir dabar tiek galvoje, tiek gyvenime, o dar tiek ateities planų, kad praeičiai nelabai turiu laiko. Džiaugiuosi tuo, kas praėjo, labai tai vertinu.

Bet niekas net nesuvokia, kiek teatro mano pasirodymuose. Kai sako, kaip tu valdai tą publiką? Iš tikrųjų tai ta pati režisūra. Juokauju, kad esu on-line režisierius. Dėl to ir 100 koncertų ture nebuvo rutinos – kiekvieną kartą atsiremiu į publiką, kuri yra šiandien. Jeigu tai pensininkai, dirbu su jais, jei vaikai – su jais. Automatiškai gimsta krūva minčių, ką daryti. Tai – teatro pagrindas. Galų gale – galvoje išlaikyti koncerto formą yra absoliuti režisūra. Mokslas, patirtis niekur nedingsta, vertinu kiekvieną savo veiklą kaip dar vieną pinigėlį į savo profesinę taupyklę.

<...> Bet esu sulaukęs poros pasiūlymų vaidinti miuzikle, spektaklyje – visai rimtai juos svarstau. Jaučiu, kad tik dabar suvokiu, kas ta vaidyba, teatras. Atėjo sąmoningo suvokimo laikas, o ne intuityvus, kaip buvo iki tol.

Žmonės nelabai suvokia srauto, kurį gauni, kai turi daug sekėjų. Čia tas pats, kaip nuvykti pas močiutę ir ji sakytų: pabaigai mano keksą suvalgyk. Ir ji nesupranta, kad aš ką tik 22 močiutes aplankiau, tai 23-ias keksas.

– Sunku pasakyti „ne“?

Žiauriai, ypač, kai esi empatiškas, spontaniškas žmogus. O aš esu labai spontaniškas. Man per instagramą gali parašyti mergaitė iš Kelmės: poryt turime naktis mokykloje, gal galite užsukti? Ir aš permetu grafiką: jo, aišku! Man taip faina būdavo mokykloje – užsuksiu, kad ir jiems būtų faina. Po pusvalandžio sėdi, dar kas iš artimųjų pasako: klausyk, tau kitą dieną tas... Tada griebiesi už galvos ir atsiprašinėji.

– Jaunoji karta drąsi, rašo daug laiškų. Vienas dalykas, sunku pasakyti „ne“, kitas dalykas, kai kitas žmogus nelabai nori išgirsti to „ne“. Prasideda: negi tau sunku, ką tau reiškia – trumpai pašnekėti, gal pasikėlęs?

– Žmonės nelabai suvokia srauto, kurį gauni, kai turi daug sekėjų. Čia tas pats, kaip nuvykti pas močiutę ir ji sakytų: pabaigai mano keksą suvalgyk. Ir ji nesupranta, kad aš ką tik 22 močiutes aplankiau, tai 23-ias keksas. O ji: vieną kartą metuose ateini ir mano kekso negali suvalgyti!

– <...> Vidai, tu darai dar vieną dalyką – vaikštai pas psichoterapeutą. Vis dar vaikštai ar tai buvo tam tikras etapas gyvenime?

– Vaikštau, bet dabar tai darau rečiau, stengiuosi kartą per mėnesį. Dabar toks etapas, kad nejaučiu didelio poreikio. Aišku, ten gali eiti ir eiti visą gyvenimą, visada rasi, ką papasakoti – sąmonė ir pasąmonė tiek prikaupia per vieną parą... Bet nejaučiu didelio poreikio į tai labai fokusuotis, tai einu dėl, kaip vienas karatistas, kuris yra ir psichologijos mokslų daktaras, gerai įvardijo, psichologinės higienos.

Prieš keletą metų, kai mirė mano mama, man tai buvo būtina – turėjau didelių problemų su to žmogaus paleidimu. Tik po 2,5 metų suvokiau, kad aš tiesiog neatsisveikinau su žmogumi. Kai atsakiau sau į tuos klausimus, kai pasakiau: ačiū už visą meilę, kurią gavau, už laiką, šilumą – kažkada susitiksime tuose kosmosuose, kuriuose dabar tu esi ir kuriuose aš kažkada būsiu, bet šiuo metu aš turiu čia reikalų, mažiuką žmogų, kuriam reikia padėti... Kitą rytą pabudus – kaip kuprinė su akmenimis nuimta nuo pečių. Po to pradėjau tikėti psichoterapija. Tai kartais baisiau už fizinį skausmą.

Kokią įtaką V. Bareikiui padarė naujas jo įvaizdis – plikas „bičas“ su treningais? Visas pokalbis – kovo 20 d. laidos „Penktadienio pokalbiai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.