Veidai

2020.04.03 08:30

Rimantės ir Povilo laimės receptai – nevaidinti tobulų ir džiaugtis ne „like`ais“, o pakitusiu požiūriu

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.04.03 08:30

Daug žmonių dėl įsivaizduojamo stabilumo aukoja svajones, tačiau Rimantė Kulvinskytė ir Povilas Miškinis-Eidukonis neatsispyrė pabandyti. Jiedu puikiai žino, kad bandymai ne visada sėkmingi, tačiau bankrutavęs verslas Miškinius privertė vienas kitą dar labiau pamilti. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ sutuoktiniai papasakojo, ką reiškia dirbti kartu ir kaip tarp darbų nepamesti vienas kito.

Atpažįstama iš reklamų, televizijos ir radijo laidų, R. Kulvinskytė socialinėje erdvėje turi dešimtis tūkstančių sekėjų. Jos tekstai šmaikštūs, atviri, jautrūs ir kalbantys apie esmines žmogaus vertybes. Jei tai gali įkvėpti kitus, ji su vyru P. Miškiniu-Eidukoniu nebijo apnuoginti ir savo gyvenimo.

„Mes nedažnai šmėžuojame žiniasklaidoje kaip šeima ir pora, nedažnai kalbame apie asmeninį gyvenimą. Kai kalbame, norisi kažkuo pasidalinti, kažką duoti. Ir tie pasidalinimai dažniausiai būna apie skaudžius įvykius – neinam ir nepasakojam, kaip gerai gyvenam.

Pirmas mūsų išėjimas buvo netekus dvynių, kai laukiausi. Paskui pasipasakojom, kaip žlugo mūsų verslas ir koks tai buvo išbandymas mums, kaip šeimai. Pastebėjome, kiek sulaukiame žmonių reakcijų: mums rašo, dėkoja, sako, kad mes tokie esame ne vieni. Man tai buvo pastiprinimas“, – sako R. Kulvinskytė.

Kol viešojoje erdvėje visi siekia būti sėkmingi ar bent jau tokie atrodyti, jiedu atvirkščiai – kuria projektus, kurie žmones pastūmėtų nustoti apgaudinėti save ir kitus.

„Gal mūsų misija ir yra parodyti žmonėms, kad jie nebijotų būti tikri. Mūsų taisyklė – jei kalbame viešai, kalbame drąsiai, kaip yra. Nevaidiname tobulos šeimos“, – pažymi P. Miškinis-Eidukonis.

R. Kulvinskytė įsitikinusi – visi turėtume dažniau sau pripažinti, kad ne viskas yra gerai: „Mes įpratę gyventi sėkmėje, o apie nesėkmes niekas nekalba. Povilas, pamenu, kai bankrutavome, sakė: pilna seminarų apie tai, kaip sukurti verslą, o ką daryti, kai jis žlunga? Kaip atsistoti ir iš naujo kurti? Nėra nė vieno.“

Dabar pora apie lemtingas patirtis gali kalbėti su šypsena ir juokauti. Tačiau tuo metu žemė po kojomis smarkiai slystelėjo. Jautrios prigimties R. Kulvinskytei buvo itin sunku. Nors jos sutuoktinis pripažįsta, kad ir jam teko ieškoti pagalbos, jog gebėtų abu trūktelėti iš emocinės duobės.

„Išsrėbti turėjau aš, nenorėjau jos įtraukti. Jai nereikėjo sėdėti valandų valandas su bankroto administratoriais, advokatais. Jei būtume abudu tą kelią ėję, nežinau, ar būtume nuėję“, – svarsto P. Miškinis-Eidukonis.

Tad jo žmona daugybės dalykų nematė ir nežino. Pasak R. Kulvinskytės, situacija tokia baisi atrodė dar ir dėl to, kad neseniai buvo gimusi jų dukrelė Luna. P. Miškinis-Eidukonis atviras – pas psichoterapeutą apsilankė dar bandydamas gelbėti įmonę.

Galiu paviešinti nuotrauką su maudymosi kostiumėliu, nieko neparašyti ir bus 2 tūkst. patiktukų, o galiu parašyti širdingą tekstą ir bus tik keliasdešimt. Žmogiška priprasti prie dėmesio ir suvokti savo vertę per skaičių žmonių, paspaudusių „Patinka“.

„Buvau visiškai pajuodęs, sukritęs... Reikia pagalbos, kad kažkas truputį pakreiptų – turi sprendimus, kuriuos labai sunku priimti, bet žinai, kad jie teisingi – ir juos priimi“, – teigia jis.

Tačiau iš depresijos duobės jiedu išlipo kartu supratę, kad visa kita aplinkui – puiku: vaikas sveikas, tėvai gyvi, jiedu turi vienas kitą, o tai – tik pinigai, kuriuos galima uždirbti.

„Manau, kad mums, kaip porai, tai labai daug davė. Po tų išbandymų savo vyrą dar labiau myliu, nebėra taip baisu. Būna, kartais suabejojame, bet Povilas sako: baik, Rimante, kiek mes visko [patyrėme], kas čia gali būti?“ – kalba R. Kulvinskytė.

Rimantė Kulvinskytė: einame tūkstančius kilometrų tikinčiųjų takais, o pas močiutę į Žirmūnus – nenuvažiuojame

Žino, kaip dirbant kartu neužgožti asmeninių santykių

Per visas gyvenimo audras ar kasdienybės bangas jie žengia tvirtai susikibę. Ir dirba kartu – nuolatinis buvimas drauge, pasak poros, suteikia daugiau pranašumų nei trūkumų.

„Aš namų Tonis Robbinsas. Paskui Rimantė turi eiti ir nešti žinią visuomenei, nes ji geriau komunikuoja“, – tvirtina P. Miškinis-Eidukonis.

Išties laidos herojės pagrindinis darbas – rašymas, kūryba. Jos vyras užsiima administracija, kuria strategiją ir viziją.

„Kulvinskytei labai sunku su manimi dirbti, nes ji, tarkime, lepteli, ko norėtų, ir po 2 metų tą gauna. Tada pradeda visa drebėti ir sako: dabar tiek visko daug, kaip aš tai atlaikysiu? Sakau, taigi tu norėjai“, – pasakoja jis.

Vykdami kartu konsultuoti klientų komunikacijos ar kitais klausimais jiedu sako pastebintys, kaip gerai vienas kitą papildo – tai tik pagimdo daugiau meilės vienas kitam. Tiesa, kai dirbi sau, dirbi visada – tai ir pranašumas, ir trūkumas, pažymi R. Kulvinskytė. Suformavę tandemą ne tik šeimoje, bet ir darbe, sutuoktiniai visgi turi saugiklių, kurie neleidžia darbams užgožti malonaus buvimo drauge.

„Miegamajame apie darbą nekalbame. O kai turėjome biurą, išėję pro vartus privalėjome nustoti kalbėti [apie darbą]. Turi persijungti. Kai einame į pasimatymus, irgi nekalbame apie vaiką, darbus ir kitus žmones“, – sako R. Kulvinskytė.

P. Miškinis-Eidukonis teigia, kad jų darnos paslaptis – nedaryti taip, kaip daro kiti. Jųdviejų gyvenime nebūna vienodų dienų. Vengiančiai spraustis į visuomenės peršamus rėmus porai gimė idėja sukurti platformą, kurioje žmonės rastų įkvėpimo ir suvoktų, kad ne juos vienus aplanko išbandymai.

„Mūsų tikslas labai paprastas – keisti visuomenę. Tarkime, įpročius, santykius, buitį. Būtent „Laimės dietoje“ apie tai rašome ir kalbame, o žmonės: hmm, čia truputį pakeičiau... Tada atsiranda grįžtamasis ryšys, nes jie labai daug rašo. Tai kur kas didesnis apdovanojimas nei 3 ar 10 tūkst. patiktukų, nes žmogaus truputį pakeitė požiūrį“, – mintimis dalijasi P. Miškinis-Eidukonis.

Pasak R. Kulvinskytės, taip ateina suvokimas, kad vienas laiškas daug svarbesnis, nors priprasti prie patiktukų labai lengva: „Galiu paviešinti nuotrauką su maudymosi kostiumėliu, nieko neparašyti ir bus 2 tūkst. patiktukų, o galiu parašyti širdingą tekstą ir bus tik keliasdešimt. Tada pradedi svarstyti: kaip puiku gauti tų patiktukų, gal reikėtų daugiau maudymosi kostiumėlių nuotraukų, daugiau asmenukių iš vonios? Žmogiška priprasti prie dėmesio ir suvokti savo vertę per skaičių žmonių, paspaudusių „Patinka“.“

Užstodavo skriaudžiamus utėlėtus kiemo draugus

Nors šioje šeimoje R. Kulvinskytė yra kuriančioji, o jos mylimasis užsiima strategija, būtent ji vyrui vis užsimena, kad jų gyvenime nėra stabilumo. Niekada samdomo darbo nedirbęs ir nuo ankstyvos jaunystės verslus kuriantis sutuoktinis žmonos nuogąstavimus vadina iliuzija.

„Sakiau, viskas, eisiu į didelę korporaciją, įsidarbinsiu ir dirbsiu normaliai, kaip visi žmonės. O ne kaip Sizifas su savo akmeniu – iš namų. Norisi stabilumo, pastovumo. Povilas ir sako: kaip tu įsivaizduoji, kas tai yra? To nėra – žemė sukasi, įmonė, kurioje įsidarbinai, gali užsidaryti, tave gali atleisti, gali pasikeisti vadovas. Tave, einančią per perėją, gali partrenkti mašina“, – svarsto pašnekovė.

Net nepabandyti, mano nuomone, yra didžiausia nuodėmė. Plakti reikia tuos žmones, kurie sako: aš norėčiau kaip tu, bet man trūksta... Niekam netrūksta nei drąsos, nei noro. Tiesiog reikia pradėti, o tai yra sunkiausia.

Pirmame darbe jos vyras iš karto tapo įmonės direktoriumi – jo nuomone, dirbti kitam turint svajonių ir noro, vadinasi, užsidaryti. „Darbas kitiems gal labiau pasiteisinimas. Nes kai dirbi sau, atsisakai būti užtikrintas, kad kiekvieno mėnesio tam tikrą dieną gausi atlyginimą“, – pabrėžia vyras.

Pora įsitikinusi, kad daug žmonių dėl įsivaizduojamo stabilumo aukoja svajones, o tada kenčia, nes vadinamasis užtikrintumas neužpildo ir laimės neatneša. Svarbiausia – patikėti savimi ir pradėti daryti, o ne galvoti, kas ką mano, nes kai darai, tai ir darosi – jei dedi daug pastangų, neįmanoma, kad nepavyktų, nes tai paprasčiausiai fizika, įsitikinę Miškiniai.

„Mane daug kartų yra traukę per dantį: Povilai, darei pižamas ir nepadarei, tai tu nieko nepadarai? Taip, nes pabandai, pasižiūri, kiek visa tai kainuos ir kiek tu uždirbsi, ir tiesiog pasirenki kai kurių dalykų nedaryti. Bet net nepabandyti, mano nuomone, yra didžiausia nuodėmė. Plakti reikia tuos žmones, kurie sako: aš norėčiau kaip tu, bet man trūksta... Niekam netrūksta nei drąsos, nei noro. Tiesiog reikia pradėti, o tai yra sunkiausia“, – pasakoja P. Miškinis-Eidukonis.

Sutuoktinių kuriama platforma internete ir LRT RADIJO laida „Laimės dieta“ skatina žmones atrasti kuo daugiau džiaugsmo kasdienybėje. O mokėti džiaugtis ir visada matyti esantį šalia R. Kulvinskytė išmoko dar gyvendama su tėvais. Nemenkų iššūkių yra patyręs ir P. Miškinis-Eidukonis – jis juokauja, kad žmona gelbsti pasaulį, o jis ją saugo.

„Užstodavau vaikus, kuriems gyvenime mažiau pasisekė. Mama juokdavosi: Rimantė kas porą mėnesių parsineša utėlių, mes jau įpratę. Sakydavo, gal galėtum susirasti draugų, kurie mažiau utėlių turi? Juokas juokais, bet, būdavo, mama ištrindavo viskuo ir mano draugus, utėles naikino. Bet nedarėm iš to tragedijos – niekada neskirsčiau. <...> Aš buvau lepinama galbūt labiau meile nei daiktais. Nelabai turėjome pinigų“, – prisimena R. Kulvinskytė.

Kasmet Miškinių šeimyna iškeliauja keliems mėnesiams ten, kur kitoks ne tik klimatas, bet ir gyvenimo suvokimas. Tos kelionės praturtina, suteikia ne vien įspūdžių, bet ir vidinių potyrių.

„Daug kas sako: jūs važiuojate ten ilsėtis. Mes važiuojame ir dirbti. Bet ten susistovi vertybės ir suvokimas, ko tau gyvenime reikia ir ko nereikia“, – pažymi P. Miškinis-Eidukonis.

Po skaudžių išgyvenimų į šeimą atėjus dukrai Lunai pasikeitė ne tik poros kasdienybė, bet ir požiūris. Po smagių pasikalbėjimų su Luna, kuriuos R. Kulvinskytė aprašo socialiniuose tinkluose, gimė dar vienas šeimos projektas. LRT.lt portale rodyti pasakojimai „Mėnulis atranda Žemę“ atskleidė, kaip pasaulį ir naujas patirtis suvokia vaikas.

Visi vaikai sako: mes priprantam. Mes prie visko priprantam. Ir prie savo bejėgiškumo mes priprantam. Baisu, kad priprantam prie daugybės dalykų...

Savanorystę reikia pradėti nuo savo šeimos

Nuo mažens besirūpinanti kitais R. Kulvinskytė stengiasi ir dabar girdėti ją supančius – ypač tuos, kuriems reikia pagalbos ar dėmesio. Anksčiau jiedu su vyru vykdavo į vaikų namus prie Senosios Akmenės – liūdniausia laidos herojei buvo girdėti istorijas, kaip likimo nuskriaustais vaikais kiti sugebėdavo dar ir pasinaudoti. Vasaromis ūkininkai pasiimdavo fiziškai stipriausius, kad šie padėtų nudirbti ūkio darbus.

„Klausdavau, ar nesijaučiate išnaudojami? Ai, sakydavo, vis tiek gerai, ištrūksti, aišku, nėra smagu, bet ką... Visi vaikai sako: mes priprantam. Mes prie visko priprantam: ar tai būtų vaikas vaikų namuose, ar tai būtų suaugęs, kuris ateina dienos pietų. Ir prie savo bejėgiškumo mes priprantam. Baisu, kad priprantam prie daugybės dalykų“, – su ašaromis akyse sako žinoma moteris.

Ne kartą ašarą jai teko nubraukti ir sutikus savanoriauti „Betanijos“ valgykloje. Už vienos gražiausių sostinės bažnyčių esti toks gyvenimas, kurio neįsivaizduoja net ir dažnas šių maldos namų lankytojas.

„Mes ir su savo vaikais nepasikalbame per tuos darbus, telefonus, o ką kalbėti apie svetimą žmogų. Savo mamai ir tėčiui po mėnesį nepaskambinam. Einam tūkstančius kilometrų tikinčiųjų keliais, o pas močiutę į Žirmūnus nenuvažiuojame. Pirmiausia nuo savęs reikia pradėti“, – pabrėžia R. Kulvinskytė.

Miškinių šeima dieną praleido „Betanijos“ valgykloje, padėdami paruošti dienos pietus apie pusantro šimto nepasiturinčiųjų. Išgyvenę itin plačią amplitudę jausmų ir minčių, jiedu pabrėžė esminį savanorystės suteiktą suvokimą: kad ir kuo būtum, kad ir ką turėtum, visiems be išimties reikia vienintelio – nuoširdaus bendravimo.

„Vis grįžtam į tą patį tašką, kad reikia atrasti vieniems kitus. Pradėti savanorystę pirmiausia reikia nuo savo šeimos, savanoriškai leidžiant laiką su vaikais, o ne prisamdyti auklių, prigalvoti būrelių ir niekada nematyti vaiko. Ir tada leisti laiką uždirbant pinigus tiems būreliams. Mes tiek daug visko pertekę, o bendravimo šiais laikais visiems trūksta“, – svarsto R. Kulvinskytė.

Plačiau – kovo 25 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Rimantė Kulvinskytė: einame tūkstančius kilometrų tikinčiųjų takais, o pas močiutę į Žirmūnus – nenuvažiuojame