„Žemaitiškas charakteris man visuomet padėdavo likti ištikima sau – neturime nieko daryti tik todėl, kad, aplinkinių nuomone, taip reikia“, – portalui LRT.lt pasakoja 39-erių aktorė Valda Bičkutė, prieš porą mėnesių susilaukusi dukros. Aktorė tikisi, kad jau visai netrukus vėl išvysime ją scenoje.
– Sausio 26-ąją gimė jūsų dukra Marija, kokie jums tie pirmieji pora mėnesių, užpildytų naujomis patirtimis?
– Kadangi man tai pirmosios motinystės patirtys, nesitikėjau, kad viskas bus būtent taip. Iki nėštumo tikrai nesidomėjau vaikų priežiūra ar panašiais dalykais. Sakyčiau, buvau kiek abejinga mažučių atžvilgiu. Vienintelės žinios apie vaikų auginimą atkeliavo iš tų laikų, kai man buvo aštuoneri, gimė jaunesnė sesė ir mačiau, kaip ji augo.
Kaip vėliau supratau, ir perskaitytų knygų ar lankytų kursų neužtenka, kad sukauptum pakankamai žinių, tenka mokytis iš praktikos. O šie pora mėnesių tikrai buvo kupini emocijų, ir pozityvių, ir pilkesnių...
– Ką turite omenyje? Nuovargį, miego stygių, nerimą, kad kažko nesugebėsite?
– Ir viena, ir kita. Galbūt buvo ir lengvos pogimdyminės depresijos požymių, kai nerimavau dėl visko, kas vyksta aplink, buvau pernelyg įsitempusi. Pirmosios maudynės, pirmi išėjimai į lauką kėlė stresą, rūpinausi, kad tik viskas būtų gerai. Reikėjo laiko, kad nusiraminčiau. Dabar jaučiu, kad abi tarsi ta pačia banga plaukiame, tad ir aš, ir dukrytė esame ramesnės.
– Kas labiausiai padėjo nusiraminti – prisijaukinote naują gyvenimo ritmą ar kokios nors bičiulės palaikymas, laiku duotas patarimas?
– Taip sutapo, kad mano sesuo taip pat susilaukė pirmosios dukrytės. Abi mergaites skiria vos 25 dienos. Abi su sese dabar gyvename motinyste, tad, kol nebuvo paskelbtas karantinas, drauge eidavome pasivaikščioti, pasikalbėdavome.
Iki karantino labai daug padėjo mama – pagelbėjo susidorojant su pirmaisiais iššūkiais, leisdavo papildomą valandą pamiegoti. Manau, kad tokiomis akimirkomis ta moterų bendrystė, palaikymas, dalijimasis yra nepaprastai svarbu. Juo labiau kad šiuo metu pasaulyje susiklosčiusi situacija ramybės ir saugumo jausmo neprideda. Žinoma, visiems šiuo metu nesaldu, išgyvename tam tikrą įtampą.
– Sakoma, kad gimus vaikui pasikeičia prioritetai, taip pat ir mąstymas. Ar jau pastebite, kad į tam tikrus dalykus gyvenime pradedate žvelgti kitaip?
– Žinoma, beveik viskas keičiasi. Mąstymas taip pat – nuo šiol mąstysiu už du... Bent jau kurį laiką. Nors šiuo metu mąstymo funkcijos vietą yra užėmusi intuicija. Po gimdymo net susivokti, kur kairė ir dešinė, atrodė sudėtinga. Visas pastangas dedu, kad būčiau kuo ramesnė, atsipalaidavusi, nes emocijos kaip niekad trykšta fontanu.
– Dažnai moterys pasakoja, kad medus jų akims – jaukios akimirkos, kai vaikeliu rūpinasi vyras, tarp jų mezgasi ryšys. Paglosto širdį, kai matote savo vyrą, poetą Mindaugą Valiuką, sūpuojantį dukrą?
– Žinoma. Taip jau nutiko, kad kai gimė dukra, Mindaugas turėjo tam tikrų įsipareigojimų, projektų, kurių negalėjo nukelti. Taigi kitą dieną po jos gimimo jam teko pasinerti į darbus ir galimybės itin daug laiko praleisti kartu nebuvo. Kadangi paskelbus karantiną Mindaugas dirba iš namų, daugiau laiko praleidžiame kartu, dalijamės vaiko priežiūrą. Pasirodo, kartais net ir labai nekokie dalykai tam tikru požiūriu išeina į naudą.
– Ar pasiilgstate teatro?
– Žinoma. Kadangi dabar teatrai neveikia, jaučiuosi nieko nepraleidžianti. Tiesa, jei ne karantinas, jau būčiau vaidinusi spektaklyje. Kadangi spektaklio trukmė – pusantros valandos, buvome sutarusios su mama, kad ji man padės, pasirūpins dukra. Taigi sugrįžimo į sceną dar teks palaukti.
Buvo ir daugiau spektaklių suplanuotų. Vis dėlto, man nereikėtų visą dieną praleisti darbuose, o mama sutinka porą valandų pabūti su anūke. Scenos ir spektaklių man reikia kaip gaivaus oro, atgaivos sielai, kad galėčiau pasikrauti jėgų ir sugrįžčiau į pastaruoju metu kiek pasikeitusią kasdienybę.
– Neretai aplinkiniai, kartais ir neprašyti, nevengia pasidalyti savo įžvalgomis ar nuomone. Ar nebuvo taip, kad kai dar neturėjote dukros, kas nors vis patardavo jau pagalvoti apie vaikus, o dabar galbūt siūlo neskubėti į darbus?
– Turbūt be to nė vienas neapsieiname. Anksčiau man sakydavo, kad šeima – visų svarbiausia ir neturėčiau delsti ar panašiai. Tačiau mano žemaitiškas charakteris visuomet padėdavo likti ištikima sau – neturime nieko daryti tik todėl, kad, aplinkinių nuomone, taip reikia, žinojau, kad pajausiu, koks tas mano kelias, koks tas žemėlapis.
