Veidai

2020.04.07 06:44

Arūnas ir Emilija Gelažninkai su augintine visur kartu: keturkojė drauge skrido ir atostogų į Tailandą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.04.07 06:44

„Kartojęs, kad nori didelio šuns, brolis neatsispyrė mūsų augintinei ir įsigijo tokį patį šuniuką“, – portalui LRT.lt pasakoja lenktynininkas Arūnas Gelažninkas, drauge su žmona Emilija auginantis vos pusantro kilogramo sveriančią pudeliukę Lilę. Kad būtų paklusnesnė ir visur galėtų keliauti su šeimininkais, ji lankė dresūros pamokas.

Pokalbis su Gelažninkais vyko prieš karantiną.

– Kaip jūsų namuose atsirado Lilė? Ir kodėl pasirinkote būtent žaislinių pudelių (toy poodle) veislės šuniuką?

Arūnas: Aš labai mėgstu šunis, tačiau esu alergiškas, todėl niekada nemaniau, kad keturkojį auginsiu namuose. Tačiau mano žmona dar prieš mums susipažįstant turėjo mopsų veislės šunį, jis dėl mano alergijos apsigyveno pas jos mamą.

Emilija: Vis tiek labai norėjau šuns, tad nenuleidau rankų ir pasiūliau ieškoti tokio, kuris būtų hipoalerginis (nesukeltų alergijos). Pudeliai – vieni tokių. Taip kiek daugiau nei prieš porą metų mūsų namuose atsirado Lilė.

Tiesa, pasirodė, kad gauti rudos spalvos pudeliuką ne taip ir paprasta. Teko gerai paieškoti ir kreiptis į keletą veislynų. Kadangi daug keliaujame ir dažnai nebūname namuose, norėjome mažo šuns, kuris galėtų visur keliauti kartu.

Noras keliauti su augintiniu atsieina papildomai – dauguma viešbučių ima papildomą mokestį, neatsižvelgdami, ar atvykstate su keliasdešimt kilogramų sveriančiu dogu, ar su pusantro kilogramo sveriančiu pudeliu.

Arūnas: Lilę jau pamilo ir mūsų bičiuliai. Kartais netgi atveža lauktuvių iš užsienio. (Juokiasi.) Jai neatsispyrė ir mano brolis. Jis jau kurį laiką kartojo, kad nori didelio šuns, tačiau Lilė jį papirko savo mielumu, tad brolis užsisakė tokį patį šuniuką. Kol šuniukas bus pasiruošęs keliauti, kiek laiko pagyvens pas mus. Beje, tai bus Lilės tėvų vaikas, taigi jos brolis ar sesė.

– Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau vietų, kur galima nueiti su augintiniu. Dažnai Lilė su jumis keliauja į miesto kavines ar restoranus?

Arūnas: Pastebiu, kad požiūris į šunis keičiasi ir vis daugiau šeimininkų nori drauge pasiimti ir augintinį. Vakaruose šunys dar labiau gerbiami nei pas mus, tačiau džiugina, kad atsiranda vis daugiau šunims draugiškų kavinių ar net drabužių parduotuvių. Tiesa, jų galėtų būti ir daugiau.

Būna, kad kavinės, kurios anksčiau priimdavo su keturkojais, savo politiką pakeičia, matyt, dėl tam tikrų patirčių, todėl svarbu, kad ir šeimininkai elgtųsi atsakingai. Mums pasisekė, kad Lilė yra labai rami, paklusni, nuėjus į kavinę ji dažniausiai jaukiai miega ant kelių, o mes galime ramiai papietauti. O ir sveria ji vos pusantro kilogramo, tad sunkumų tikrai nesukelia.

Emilija: Tiesa, namuose ji nėra tokia rami, veikiau pavadinčiau ją hiperaktyvia. Kadangi ji turi ir medžiotojo instinktą, namuose kartais gali kone išvesti iš proto – nuolat nori žaisti, o ir žino gudrybių, kaip mus įtraukti. Ji labai gudri, o kai reikia, pademonstruoja charakterį. Tačiau, ji puikiai žino, kad kavinėje niekas su ja nežais, todėl ten elgiasi prideramai.

Beje, ji su mumis keliauja ne tik į miestą, bet ir į užsienį, ypač jei vykstame automobiliu. Kai kurios oro linijos neskraidina gyvūnų, tad skrisdami ne visuomet turime galimybę pasiimti ją drauge, tačiau ji jau yra skridusi į Tailandą. Ši šalis nėra pernelyg draugiška šunų augintojams, tačiau mums pavyko rasti viešbutį, į kurį priima ir su keturkojais.

Arūnas: Ant Tailando parduotuvių durų paprastai pasitinka ženklas, kad šunys neįleidžiami, tačiau, jei nešiesi mažytį šuniuką ant rankų, gali užeiti ir apsipirkti. Mažiems šunims sąlygos ten geresnės.

Emilija: Žinoma, noras keliauti su augintiniu atsieina papildomai – dauguma viešbučių ima papildomą mokestį. Tik gaila, kad įvairios vietos neatsižvelgia į tai, kad augintinis yra nedidelis, nesišeria ir neskleidžia kvapo. Taigi nesvarbu, ar atvykstate su keliasdešimt kilogramų sveriančiu dogu, ar su pusantro kilogramo sveriančiu pudeliu.

– O kaip pats šuo reagavo į skrydį, pakilimą ir nusileidimą?

Arūnas: Skrisdama iš Lietuvos pirmą kartą buvo kiek išsigandusi, o naujos patirtys kėlė stresą, tačiau grįžtant namo ji jau buvo daug ramesnė ir tiesiog žaidė. Iš tiesų keliauti su šunimi nėra sudėtinga, bent jau mums.

– Paprastai tokių mažų veislių šuniukų šeimininkai neveda į dresūros pamokėles, tačiau dar prieš interviu užsiminėte, kad Lilę į užsiėmimus vedėte.

Emilija: Kartais netgi pamokėlėse kitų šunų šeimininkai mūsų klausdavo, kodėl tokį mažytį vedame į dresūrą. Taigi akivaizdu, kad toks stereotipas yra. Tačiau pudeliai labai protingi šunys ir puikiai išmoksta įvairių komandų. Kadangi nuo pat pradžių norėjome su ja kuo daugiau laiko praleisti kartu, drauge keliauti ir eiti į miestą, norėjome, kad ji būtų paklusnesnė.

Vakaruose šunys dar labiau gerbiami nei pas mus, tačiau džiugina, kad atsiranda vis daugiau šunims draugiškų kavinių ar net drabužių parduotuvių.

– Galbūt ir nuostolių didelių nėra pridariusi?

Arūnas: Su tokiais mažais dantukais didelių nuostolių nepridarysi. Tiesa, buvome nupirkę specialų narvą, kad mums išėjus ji galėtų ten pasilikti bent porai valandų. Narvas, žinoma, jai labai nepatiko, todėl nusprendėme ten jos ir nelaikyti. Galiausiai galime pasidžiaugti, kad ji nėra nė vieno baldo apgadinusi ir nė vieno laido sugraužusi. Nebent kartais bando nugvelbti kokį skanėstą nuo stalo.

Turbūt didžiausia jos šunybė buvo iškrėsta, kai ji buvo dar visai mažytė, gal pusės metų. Pamenu, pasiėmėme ją į Latvijos pajūrį. Kadangi nebuvo dar lankiusi paklusnumo pamokėlių, ji ne itin reagavo į mūsų kvietimus ir paplūdimyje puolė vaikytis varną, prie kurios netrukus prisijungė dar dvi, pradėjo sukti virš Lilės ratus ir ruošėsi pulti. Tada jau gerokai išsigandau ir puoliau gelbėti.

Aplink buvę žmonės taip pat skubėjo padėti, bijodami, kad varnos ką nors padarys. Pamačiusi, kokį sujudimą paplūdimyje sukėlė, pati Lilė atskubėjo pas mus. (Juokiasi.) Džiugu, kad viskas baigėsi laimingai.

– Nejaugi ir į sausį vykusį Dakaro ralį buvote pasiėmę Lilę?

Arūnas: Šįkart jai teko pasilikti pas trenerę. Juokaujame, kad važiavo į šuniukų stovyklą. Ten ji išmoko naujų triukų, o taip pat važiavo aplankyti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų.

Emilija: Trenerė, pas kurią kartais paliekame Lilę, turi du didelius šunis, juos vedasi į onkologinių ligų skyrių ir taip stengiasi palaikyti pacientams ūpą. Kai mūsų nebuvo, ji kelis kartus buvo pasiėmusi ir Lilę. Visiems labai patiko.

– Kaip palepinate savo augintinę? Galbūt kokių nors skanėstų duodate?

Emilija: Tokie nedideli šuniukai yra ganėtinai lepūs, tad dažniausiai, palepinę ją įvairiais užkandžiais, sužinome, kad jie jai netinka. Paprastai ji pradeda nuo jų kasytis. Taigi dažniausiai ji pasilepina tiesiog gabalėliu žalios mėsos.

Žinoma, kartais apsilanko ir kirpykloje, tačiau ji tikrai nėra tas šuo, kuris būna tik ant rankų, nuolat puošiamas kaspinais ir bijo išsipurvinti. Jai patinka lakstyti, o ir motociklų burzgimas varžybose jai baimės nesukelia.

Kadangi daug keliaujame ir dažnai nebūname namuose, norėjome mažo šuns, kuris galėtų visur keliauti kartu.

– Taigi posakiui, kad gyvūnas yra šeimos narys, visiškai pritariate?

Emilija: Tikrai taip! Jei galėtume, turbūt turėtume ir dar porą. Sulaiko tik mintis, kad su daugiau keturkojų keliauti būtų daug sudėtingiau.

Taip pat skaitykite