Veidai

2020.04.14 08:56

Filosofas Kristupas Sabolius nesusižavėjo amerikietiškomis sąlygomis siekti mokslininko karjeros

Filosofas Kristupas Sabolius žino, kodėl viešumas paskatina visuomenės neapykantą asmens atžvilgiu ir kodėl dauguma mokslininkų pasirenka būti nuošalyje. Daug veiklų aprėpiantis LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ pašnekovas, vienas jauniausių profesorių Lietuvoje, teigia daug ką darantis už dyką – juk ne visi pasitenkinimą teikiantys dalykai yra finansiškai sėkmingi.

„Esu sakęs: nei esu laimingas, nei siekiu laimės, nei ji man įdomi. Mano akimis, ko gero, vaisingiausia nebegalvoti apie laimę dėl daugybės priežasčių. Man laimė absoliučiai neaktualus daiktas. Tai nereiškia, kad nebūna akimirkų gyvenime, kai džiaugiuosi, kažkaip patiriu malonius dalykus. Ar tai yra laimė? Nežinau – nesu įkalintas šioje sąvokoje“, – sako K. Sabolius.

Filosofas kalba visai kitaip, nei esame pratę girdėti. Jo nuomone, šiandieniame pasaulyje laimės klausimas pervertintas, o kalbėti apie nuolatinę palaimą – tik pigus rinkodaros ir reklamos specialistų triukas. Pasak laidos herojaus, laimė gana savanaudiška, egoistiška ir, laikui bėgant, žmogus supranta, kad gyvenime svarbiausia yra visai ne laimė.

„Laimė primena jūros vandenį: kuo daugiau norėsi jo atsigerti, tuo labiau tave kankins troškulys. Manau, kad pozityvesnė sąvoka yra prasmė. Gyvenime reikia ieškoti prasmės, bet prasmė yra ne pasitenkinime. Yra labai daug laimės supratimo būdų. Kai žmogus stengiasi užmegzti kažkokią vertę duodančius santykius su kitais, laimės klausimas tampa antraeilis.

Yra dalykų, kurie finansiškai nesėkmingi arba juos darau už dyką, bet jie neša lygiai tokį patį malonumą, prasmę arba pasitenkinimą. Dėl to, kad tai ne tik finansinis pasitenkinimas – tai mano tikslas. Aš beveik nieko nedarau dėl pinigų, vadinasi, tenka daryti labai daug. Aišku, jeigu būtum žmogus, kuris pasitenkina su mažiau, galbūt ir daryti reikėtų mažiau. Bet tikrai nesu turtingas, neturiu jokių turtų – tiesiog pasitenkinu tuo, ką turiu“, – mintimis dalijasi vyras.

Visgi dirbti tenka daug: K. Sabolius dėsto Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, rašo knygas, filmų scenarijus, Jungtinių Amerikos Valstijų Masačusetso technologijų institute atlieka mokslinius tyrimus, su kolega Tomu Ramanausku įkūrė „Kūrybingumo mokyklą“. Filosofas teigia – kai dirbi labai daug – tai ir prakeiksmas, ir malonumas. Tiesa, kaip ir dauguma kolegų, profesorius perėjo visas mokslinio darbo grandis, tad akademinė veikla išmokė nestovėti vietoje ir išlikti budriam.

„Kai pradėjau dirbti universitete, tai nebuvo pozicija, iš kurios galėtum išgyventi. Be abejo, pradedi galvoti, kaip išgyventi. Lietuvoje turbūt vienas iš būdų akademikams išgyventi – įgyvendinti mokslinius projektus. Bet tai irgi labai nestabilu, primena meną, nes menininkai gyvena nuo projekto iki projekto. Būna gerų projektų, būna blogų, paviršutiniškų – panašiai ir moksle. Kartais gali gauti gerą projektą, kuris suteikia daug galimybių, kartais sunku, dėl to reikia nuolatos suktis. Kas įvyksta? Išmoksti budrumo, niekada neužmigti. Beveik niekada neturi saugumo – akademikų gyvenimas yra nesaugus“, – tvirtina pašnekovas.

Nepaisant nesaugaus gyvenimo praėjusiais metais keturiasdešimtmetį atšventęs K. Sabolius tapo vienu jauniausių profesorių mūsų šalyje. Tokio amžiaus profesorių – vienetai.

Nuomonės formuotojai dažniausiai yra tie žmonės, kurie patys save tokiais padarė. Balanso praradimas, mano galva, truputį gąsdina mokslininkus, kurie nenori leistis į šitą mėsmalę, neaiškią erdvę.

„Net neketinau dalyvauti profesoriaus konkurse, bet man institucijos direktorius pasiūlė ir pats inicijavo šį dalyką. Aš labai mėgstu dirbti mokslinį darbą, skaityti, rašyti ir tyrinėti. Tai yra mano aistra – tai drąsiai galima teigti ir iš to išplaukia rezultatai“, – kalba jis.

Neneigia tėvų įtakos renkantis profesinį kelią

K. Sabolius, laikomas filosofijos mokslo nuomonės formuotoju, praėjusią žiemą su kolega pradėjo vesti LRT laidą „Kūrybingumo mokykla“. Filosofas prisipažįsta: viešumas – sudėtingas dalykas, todėl protingi žmonės laikosi nuošaly. Nenuostabu, kad laikui bėgant jam teko išmokti riboti pasirodymus žiniasklaidoje.

„Yra daugybė žmonių, kurie nemėgsta viešų žmonių – populiarumas visada atneša neapykantą. Reikia suprasti: jeigu jūs mane filmuojate, manęs daugybę žmonių nemėgs dar labiau. Aš tai puikiai žinau, bet manęs tai nė kiek nejaudina. Aš žinau, kad tai ne jų kaltė – tai viso proceso kaina ir taip bus visada“, – įsitikinęs laidos herojus.

Prof. Kristupas Sabolius: suteikti vaikams kūrybinio dialogo atmosferą – štai, ką tėvai turėtų padaryti

Lietuvoje nemėgstama daug ko. Pasak filosofo, neturime ir tradicijos, kad mokslininkai viešai pasisakytų įvairiomis svarbiomis temomis. Deja, žiniasklaida dažniau kliaujasi socialinių tinklų nuomonių formuotojais. K. Saboliaus teigimu, dauguma jo kolegų iš akademinio pasaulio yra tylūs ir dirba nuošalyje, nors galėtų būti matomi.

Svetur, filosofo nuomone, svarbios aktualios temos labiau įtraukia atskiros šalies intelektualinius resursus – Lietuvoje daugiausia vietos palikta politologams, politikos apžvalgininkams arba tiesiog aktyviems žmonėms, reiškiantiems tik savo nuomonę.

„Nuomonės formuotojai dažniausiai yra tie žmonės, kurie patys save tokiais padarė. Balanso praradimas, mano galva, truputį gąsdina mokslininkus, kurie nenori leistis į šitą mėsmalę, neaiškią erdvę“, – svarsto pašnekovas.

Pats K. Sabolius nuo pat mažens iš arti matė akademinį ir kūrybišką pasaulį. Jo mama – žymi filosofė Rita Šerpytytė, tėvas – Juozas Sabolius, LRT laidų režisierius. Vyras juokaudamas kalba, kad augo filosofinėje ekosistemoje, tačiau jo niekas neskatino sekti tėvų pėdomis. Priešingai – vaikystėje tėvai sūnų nuvedė mokytis dailės.

Piešimui jis iki šiol dėkingas, nes būtent tuomet kilo pirmųjų filosofinių klausimų. Tiesa, baigęs mokyklą, būsimas filosofas pasirinko klasikinių kalbų studijas. Jis nenorėjo iškart studijuoti filosofijos, su kuria buvo puikiai susipažinęs šeimoje, o sprendimą lėmė tai, jog tėvai vaikinui suteikė daug kūrybinės laisvės ir ugdė literatūra bei kinu.

„Mano gyvenime daug įvykių įvyko kitaip nei kitų žmonių. Labai daug knygų perskaičiau per anksti. Dostojevskį pradėjau skaityti šeštoje klasėje, po to teko grįžti... <...> Ką aš darau gyvenime? Užsiimu filosofija, mane domina kūrybos klausimas, patenku į kiną, kartais prisišlieju prie šiuolaikinio meno. Ne fizika, chemija, teise, medicina – be abejo, galima matyti tiesioginę įtaką. Tai visada dialogas su praeitimi. Nemanau, jog tai nulemta, bet vieta, kurioje tu pradedi, yra labai svarbi“, – įsitikinęs K. Sabolius.

Šiandien profesorius neneigia, kad tėvai, jų formuotas gyvenimo būdas turėjo įtakos pasirenkant ir jo profesinį kelią. Tačiau dabar, kai turi dukrą, jam svarbiausia sukurti kūrybinę atmosferą, kurioje nėra teisingo atsakymo.

„Nelabai tikiu, kad tėvai geriau žino nei vaikai. Bet tėvai turi sudaryti galimybes vaikui ieškoti atsakymo. Vis dėlto tėvai yra pavargę, jie daug dirba – dažnai trumpesnių kelių ieškojimas susijęs su nuovargiu. Bet kai netrumpiname kelio, vaikas auga atskleisdamas įvairialypės asmenybės puses“, – teigia filosofas.

Suprato, kad Lietuvoje ras vietą po saule greičiau

Pats K. Sabolius neieško gyvenime trumpesnių kelių. Doktorantūros studijų metais jis vos per plauką neemigravo iš Lietuvos, kai stažavosi Milano šv. Širdies katalikiškajame universitete ir buvo viliojamas ten ir pasilikti. Sprendimą grįžti į Lietuvą jis aiškina žinoma tiesa – mažoje šalyje greičiau užsikariausi vietą po saule.

„Lietuva yra nuostabi šalis, kadangi joje visose baruose yra mažai padaryta. Kai nuvažiuoji į kitas šalis, kurios turi ilgas tradicijas, kuriose verda galingas kultūrinis, intelektualinis gyvenimas, labai sunku įsiterpti. Pradedi skaičiuoti metus: penkerius metus turėsiu kovoti dėl tos vietos, kas ir nutinka daugybei menininkų, kūrėjų, kurie išvažiuoja statytis savo karjeros nuo apačios... Labai greitai supratau, kas laukia – penkmečiai, dešimtmečiai kovos, mėginimo surasti ir išsikovoti sau vietą. Tuo tarpu Lietuvoje daugybė dalykų, kuriuos dariau, pasidarydavo labai greitai. Grįžau į Lietuvą matydamas, kad laimiu daugiau laiko“, – pasakoja profesorius.

Dabar K. Sabolius dažnai stažuojasi svetur, vyksta į komandiruotes, mokslines konferencijas tiek Europoje, tiek Amerikoje. Prieš dvejus metus pradėjęs dirbti Jungtinių Amerikos Valstijų Masačusetso technologijų institute, jis iš arti pamatė Amerikos mokslininkų gyvenimo realybę. Deja, ji nėra spindinti ar idiliška.

Amerikoje nėra lengva būti profesoriumi. Mokslininkas Amerikoje pirmiausia yra dėstytojas, intelektualinio sektoriaus juodadarbis. Jis dirba konkurencinėmis sąlygomis, kaip ir Amerikos verslo atstovai.

„Amerikos tikrovė sudėtinga. Ten šiek tiek daugiau galimybių, bet konkurencija, sąlygos, išnaudojimo lygis yra žiauresni. Amerikoje nėra lengva būti profesoriumi. Mokslininkas Amerikoje pirmiausia yra dėstytojas, intelektualinio sektoriaus juodadarbis. Jis dirba konkurencinėmis sąlygomis, kaip ir Amerikos verslo atstovai. Tau kvėpuoja į nugarą daugybė žmonių, yra labai daug spaudimo, įtampos. Nežinau, ar norėčiau tokio gyvenimo – nematau tame vertės savaime. Matau prasmę megzti ryšius su šitomis tikrovėmis, nes matau daug galimybių“, – teigia pašnekovas.

Visgi išvykos svetur labiausiai padeda suvokti save – čia, Lietuvoje, to padaryti neišeina, sako K. Sabolius. „Pasitikrinti kituose kontekstuose lengviau, kai niekam nerūpi. Nes rūpi tai, ką tu padarai“, – pažymi jis.

Tik akademiniu darbu Lietuvoje filosofas neapsiriboja. Šiuo metu jis rašo knygą anglų kalba. Autoriaus dėmesio centre – vaizduotės tema šiuolaikinių iššūkių perspektyvoje.

„Manau, kad didžioji vaizduotės problema – narciziškumas. Dažniausiai svajojame apie dalykus, kurių šiuo metu neturime, bet kurių norime pasiekti. Arba norime, kad jie išsipildytų. Šita idėja, jog vaizduotė – instrumentas mūsų troškimams išpildyti, yra gili vakarietiška idėja, kita vertus, žlugdanti mūsų kūrybingumą – ne tik kūrybingumą, bet sugebėjimą vaizduotei atsiverti tokiai tikrovei. Manau, jei vaizduotėje įveiki savo ego, tampi žymiai atviresnis ir galingesnis. Ne dėl to, kad įgyji daugiau galių, bet atsiveri jėgoms, kurias buvai nusodinęs“, – aiškina K. Sabolius.

Vaizduotės tema padeda ir filosofo asmeniniame gyvenime. Daugiau nei penkerius metus kartu su žmona, interjero dizainere Kotryna jis augina dukrą Patriciją. Sukūręs šeimą, kaip ir daugelis, vyras mokosi atsiriboti nuo darbų. Vis dėlto K. Sabolius netiki, kad gyvenimą galima kardinaliai pakeisti.

„Manau, kai kurie sprendimai gyvenime ateina supratus, kaip tai vyksta – ne tai, kad aš nieko nedarysiu, bet kas bus po to. Tas „po to“ ne ką mažiau svarbus. Kartais reikia vaizduotės suprojektuoti situaciją ir suprasti, kurioje tavo gyvenimo vietoje tai galėtų atsidurti ir kas iš to galėtų išaugti. Kai tu mąstai apie gyvenimo keitimą, turi jausti bendrą savo gyvenimo dinamiką. Visada mąstai, kur tavo gyvenimas krypsta, ko tu iš jo norėtum. Bet aš truputėlį kitaip pradėjau žiūrėti, kai atsirado šeima ir vaikai. Jie yra labai svarbūs, bet kai aš keisiuosi, klausimas, kaip mano kaita paveiks aplinkinius žmones? Ne aš esu svarbiausias žmogus – yra daugybė svarbių žmonių“, – mintimis dalijasi laidos herojus.

K. Sabolius nemėgsta skambių frazių, tad nesako, kas jo gyvenime – svarbiausias dalykas. Svarbiausias gyvenime dalykas – ir vaikai, ir žmona. Ir kalbėti apie tai, koks jis šeimos žmogus, filosofas nelinkęs – pasak jo, tai tėra tuštybė, nes gali būti, kad kalbėjimas apie tai nieko nepasako.

„Aš norėsiu papasakoti tai, ką ne aš turiu pasakyti. Aš žinau, koks aš noriu būti, bet ar aš toks esu? Gal taip, gal ne – kartais gal pavyksta, kartais – ne“, – sako jis.

Plačiau – kovo 21 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Prof. Kristupas Sabolius: suteikti vaikams kūrybinio dialogo atmosferą – štai, ką tėvai turėtų padaryti