Veidai

2020.03.30 06:48

Šokėja Miglė Praniauskaitė – apie koronaviruso pakoreguotą gyvenimo ritmą: pasaulis daro pauzę

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.03.30 06:48

Dar neseniai šiuolaikinio šokio šokėja, choreografė, viena šokių studijos „Šok/šok“ įkūrėjų Miglė Praniauskaitė buvo įsisukusi į darbus ir gyveno pasiruošimo „Eurovizijai“ nuotaikomis. „Dabar visi darbai sustojo, niekas nebevyksta. Pasaulis daro pauzę“, – portalui LRT.lt sako M. Praniauskaitė, turėjusi ne tik atsisveikinti su mintimi kartu su „The Roop“ žengti į didžiąją sceną, bet ir mokytis gyventi nauju – karantino – ritmu.

– Pirmą choreografinę kompoziciją sukūrėte būdama dar penktoje klasėje. Jūsų meilė šokiui gimė tada, kai žengėte pirmuosius žingsnius?

– Iš pradžių šokio nesureikšminau, pirmose klasėse tai buvo tiesiog užklasinė veikla, tačiau jau 8–9 klasėje supratau, kad noriu studijuoti šokį. Šokis mane įtraukė, atrodė, kad nežinau, ką dar, be šokio, galėčiau veikti.

Lietuvos edukologijos universitete įgijau šokio edukologijos magistro laipsnį, toliau nuolat žinių semiuosi užsienyje iš pasaulyje gerai žinomų pedagogų.

Šiuo metu dirbu Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, čia šiuolaikinio šokio mokau būsimus šokio profesionalus. Beje, su kolege turime ir savo šokių studiją.

Galiu sakyti, jog meilė šokiui kilo labai natūraliai, ir ji tęsiasi iki šiol. Atrodo, kitaip būti negalėjo, – viskas mano gyvenime sukasi aplink šokį.

– Vis dėlto šiuo metu šokio bendruomenė yra priversta šiek tiek sustoti, atsikvėpti ir, galbūt, ieškoti naujų būdų, kaip šokį priartinti prie žmonių. Kaip šalyje paskelbtas karantinas pakoregavo Jūsų dienotvarkę?

– Šiuo metu šokio bendruomenė, kaip ir dauguma kitų sričių atstovų, yra netekusi darbo. Tarp mūsų tvyro liūdnos nuotaikos, bandome vienas kitą palaikyti.

Paprastai kiekvienas pavasaris mums būna labai aktyvus, o šiuo metu viskas yra atšaukta – koncertai, renginiai, šokio studijų veikla. Dabar visi darbai sustojo, niekas nebevyksta. Pasaulis daro pauzę.

Visi suvokiame, kad šioje situacijoje tokios priemonės yra būtinos. Šokio bendruomenės visame pasaulyje labai greitai sureagavo į karantiną. Iš dalies galima pasidžiaugti, kad atsirado daug galimybių šokti, mokytis internetu. Atsirado daug prieinamos medžiagos, net pati nespėju aprėpti visko, ko norėčiau.

Mokyklose jau apdėliojome nuotolinio mokymo planus, nagrinėjame įvairias platformas, geriausiai tiksiančias šiam karantino laikotarpiui. Savo šokių studijos mokiniams jau siunčiu užduotis, pratimus, kad toliau šoktų, turėtų, ką veikti namuose, tobulėtų.

Man mokiniai siunčia vaizdo įrašus, fotografuoja. Smagu, kad nesustoja, tik bijau, kad jei karantinas tęsis ilgą laiką, jiems gali pritrūkti šiek tiek motyvacijos.

Žinoma, čia jau bus mokytojų užduotis – stengtis dar labiau sudominti, įtraukti ir motyvuoti mokinius. Mums prireiks daug kūrybingumo. Per šias savaites jau labai pasiilgau darbo ne karantino sąlygomis ir laukiu nesulaukiu, kada vėl galėsime įprastai dirbti ir šokti.

– Sakote, kad šokis Jums dažnai yra stipresnis nei žodis – daug stipriau paliečia, daugiau pasako. O ką savo šokiu dažniausiai bandote pasakyti Jūs?

– Nors ši frazė ir labai nuvalkiota, tokia tiesa, – šokis man yra visas gyvenimas. Kadangi beveik visus savo gyvenimo metus esu su šokiu, jis man reiškia ir duoda labai daug.

Man šokis nėra tik judėjimas – šokis mane papildo, išlaisvina, padeda ištrūkti iš rutinos, pripildo teigiama energija. Per šokį galima kelti tam tikrus visuomenės ir gyvenimo klausimus, pasakoti pasauliui aktualias, globalias temas.

Dar paauglystėje galvojau apie tai, jog nenoriu dirbti įprasto darbo su nustatytomis valandomis. Norėjau įdomaus, nuolat kintančio užsiėmimo, kuriame tektų susidurti su iššūkiais. Beje, nenorėjau, kad darbą tektų vadinti darbu, visada svajojau daryti tai, ką labiausiai mėgstu.

Šokiu visada bandau perduoti žinutę, nes be jos šokis man lieka kaip nenuspalvintas piešinys ar tiesiog tuščias lapas, kuris nieko nepasako. Man norisi, kad šokis keltų klausimus, leistų pamąstyti, sukeltų kokias nors emocijas ir pan.

– Ar gyvenime teko susidurti su žmonėmis, sakančiais, kad iš šokio nepavyks išgyventi, kad tai gali būti tik pomėgiu?

– Deja, bet su tokia nuostata tikrai esu susidūrusi. Labai liūdna, kad toks mąstymas visuomenėje vis dar plačiai paplitęs, į šokio meną dažnai nežiūrima rimtai.

Būna žmonių, kurie, sužinoję, kad esu susijusi su šokiu, manęs klausia: „O kokį normalų darbą dirbi?“ Toks požiūris, mano nuomone, turėtų keistis.

– Kaip reagavote, kai gavote pasiūlymą šokti pagal „The Roop“ dainą „On Fire“? Ar prieš sutikdama tikėjotės, jog pasirodymas sulauks tokios sėkmės?

– Pirmą kartą pasiūlymą išgirdau netikėtai, todėl rimtai į jį nesureagavau, maniau, kad tai ir liks tiesiog pakalbėjimu.

Tačiau vieną dieną, baigusi darbus, atėjau į kavinę pavalgyti. Joje sutikau dainos „On Fire“ šokio choreografą Marijaną Staniulėną kartu su grupės vokalistu Vaidotu Valiukevičiumi.

Marijanas mane pasikvietė, paliepė atsistoti šalia Vaidoto. Pasižiūrėjo ir sako: „Puiku, tinki.“ Paklausė, ar norėčiau, ar galėčiau dalyvauti projekte.

Juokaudama paklausiau, ar pasirodymas laimės nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Jie atsakė, kad taip. Tada ir sutikau. Juokavome juokavome ir prisijuokavome.

– Kaip manote, ar be šokio „On Fire“ būtų laimėjusi nacionalinę „Eurovizijos“ atranką?

– Manau, kad „On Fire“ šokis yra sudedamoji šios dainos dalis ir sudaro bendrą jos visumą. Šis šokis dainai prideda tam tikro žavesio, įtraukia. Jis yra kitoks, tad dar labiau sudomina žmones ir užkabina.

– Šiemet į nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos sceną žengėte jau ne pirmą sykį. Ar esate „Eurovizijos“ gerbėja – sekate prognozes, kitų šalių atstovų pasirodymus?

– Niekada per daug nesidomėjau „Eurovizija“, nebent kartais pažiūrėdavau finalą. Tačiau šiemet nuo domėjimosi konkursu arba bent jau Lietuvos nacionaline atranka pabėgti negalėjau.

Pati labai akylai nestebiu, kas vyksta, bet pasitaiko, kad vienas ar kitas naujienas man praneša kiti žmonės. Labai džiugu, kad šiemet Lietuva neliko nepastebėta ir sulaukė tiek daug dėmesio.

– Pro nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos žiūrovų akis nepraslydo tai, jog šokote ir „The Roop“, ir Rūtos Loop pasirodymuose.

– Vis juokauju, kad abiejuose pasirodymuose sutikau šokti todėl, kad panašiai skamba jų pavadinimai. Na, o jeigu rimtai, Rūtos Loop vadybininkė tiesiog susisiekė su manimi ir paprašė, kad jos dainai sukurčiau choreografiją ir surinkčiau šokėjų komandą. Paklausiau dainos, supratau, kokią žinutę atlikėja nori perduoti, ir sutikau imtis šios užduoties.

Na, o prie „The Roop“ dainos šokio, kaip jau minėjau, mane, kaip šokėją, prisijungti pakvietė choreografas. Labai džiaugiuosi, kad dalyvavau dviejuose pasirodymuose, nes turėjau galimybę susipažinti su išties nuostabiais žmonėmis.

Žinoma, repeticijų buvo daug, o poilsio – mažai, tačiau esu pripratusi prie didelio darbo tempo ir jau žinau, kad jei kas nors vyksta, tai visada vienu metu.

– „On Fire“ prognozės buvo išties palankios, pasirodymui dainų konkurse pranašauta aukšta vieta. Deja, praėjusios savaitės trečiadienį buvo paskelbta, kad dėl pasaulyje siaučiančio koronaviruso „Eurovizija“ yra atšaukiama. Kaip priėmėte šią žinią?

– Neslėpsiu, kad ši žinia iš tiesų nuliūdino. Apie konkurso atšaukimą net negalvojome – juk gyvename tokiame amžiuje, kai tikrai buvo galima rasti kitokių alternatyvų nei „Eurovizijos“ atšaukimas.

Nors visi suvokiame šios situacijos būtinumą dėl visų sveikatos, vis viena liūdna dėl atlikėjų ir jų komandų. Juk įdėta tiek darbo, tikėjimo savo daina, pasirodymu...

– Ar po „On Fire“ sėkmės pastebėjote, kad tampate dar geriau atpažįstama? Galbūt sulaukiate daugiau dėmesio?

– Visuomet, pasirodžius vienur ar kitur, atsiranda daugiau dėmesio, tačiau nereikėtų jo sureikšminti, nes visa tai yra laikina, – kaip greitai ateina, taip ir išeina.

Kol dar manėme, jog konkursas įvyks, įvairiuose renginiuose teko sutikti žmonių, kurie sveikino, linkėjo sėkmės ir sakė, kad mus labai palaiko, džiaugiasi, jog į „Euroviziją“ turėjo vykti būtent šis pasirodymas. Tai, žinoma, džiugina.

Sulaukiau ir „Eurovizijos“ fanų iš užsienio dėmesio – jie siuntė sveikinimus, linkėjo Lietuvai sėkmės didžiojoje „Eurovizijoje“.

– „On Fire“ dainos žinutė yra apie amžių, visuomenės nustatomus stereotipus ir žmonių, vyresnių nei 30 metų, nurašymą. O Jums pačiai ar tenka susidurti su panašiu spaudimu ir standartais?

– Mano galva, „On Fire“ dainos žinutė yra labai aktuali šiandieniniame gyvenime. Man ir pačiai tenka susidurti su stereotipais dėl amžiaus.

Dažnai nepažįstami žmonės mane palaiko jaunesne, nei esu iš tiesų. Matau jų išraiškas, tarsi sakančias: „Kaip čia tokia jauna, o daro tą ir aną, juk tokio amžiaus dar neturi patirties.“ Tiesiog pasitaiko, jog žmonės nežiūri rimtai.

O kartais būna ir atvirkščiai: sužinoję, kad man virš trisdešimt, žmonės mane nurašo ir galvoja, kad kažkam jau „nebe tas amžius“.

Ši daina būtent ir yra apie tai, kad žmonių nereikėtų nurašyti, vertinti ir klijuoti jiems etikečių pagal jų metus.

Taip pat skaitykite