Veidai

2020.03.23 08:59

Augindamas dukras Rafailas Karpis žydiško auklėjimo nesureikšmina – svarbiau užauginti laimingus vaikus

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.03.23 08:59

Į savo pasiekimus ant scenos tenoras Rafailas Karpis reaguoja santūriai, o paprašytas pamokyti dainuoti nesutinka, nes, kaip teigia LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“, kol kas dar pats to mokosi. Abiejų tėvų netektis išgyvenęs vienturtis vyras džiaugiasi turįs dvi dukreles – pasak žinomo solisto, gal tai kvailas įsivaizdavimas, bet jis tiki, kad kada nors joms pakelti netektis kartu bus lengviau.

Metų solisto apdovanojimas tenorui Rafailui Karpiui, įpusėjus jubiliejiniam, 100-ajam, operos sezonui, įteiktas šį sausį. Drauge su kolega Liudu Mikalausku solistas ypač ryškiai sužibėjo savo personažais operetėje „Kandidas“. Aplodismentų ir įvertinimo žiūrovai bei profesionalai negailėjo ir R. Karpio pasirodymui operoje „Turandot“.

„Nesakyčiau, kad tai buvo kažkoks lūžis. Tai buvo ilgo darbo pasekmė – šiuose spektakliuose man pavyko gerai ir įsimenamai pasirodyti“, – pažymi jis.

Ir paklaustas apie mylimiausius vaidmenis R. Karpis santūrus – visi ligi vieno, kurti per 16 karjeros metų, net patys mažiausi, jam yra mieli, tad nė vieno negalėtų išskirti. Kukliai solistas reaguoja ir į klausimą, kokios jo kūrybinės ambicijos.

„Mano ambicija – išmokti dainuoti. Turiu sau daug pretenzijų, žiūrėdamas iš šono matau, koks aš ne iki galo tobulas. Tobulėti reikia visuomet. Manęs klausia, ar nenorėčiau pradėti mokyti dainuoti. Sakau, ne, aš dar pats neišmokau“, – kalba pašnekovas.

Maloniausia R. Karpiui – teigiama publikos reakcija – vadinasi, pavyko ją įtikinti. Tačiau smagu sulaukti palaikymo ir iš kolegų, o sunkiausia jam – kasdienis darbas ir rutina, kai turi daug ką suspėti ir dar galvoti apie ateitį, mokytis naujų kūrinių, planuoti savo dienotvarkę.

Kad R. Karpis reiklus sau, pripažįsta ir dainininko žmona Diana Karpė. Ji mačiusi visus vyro spektaklius ne po vieną kartą, kuo puikiausiai žino ir koncertinį repertuarą, ir visus teatro vaidmenis.

„Per premjeras tikrai išgyvenu, gal net labiau nei jis, dėl tokių paprastų dalykų: kad nepamirštų teksto, kad pradėtų tada, kai reikia. Jaučiu gan stiprų jaudulį. Kai praeina premjeros ir einu kelintą kartą į spektaklį, tada, aišku, žiūriu ir mėgaujuosi“, – teigia ji.

Tėtį scenoje dažnai stebi ir dvi Karpių atžalos – 3 metų Lėja bei 5-erių Rachelė. Muzikalūs Karpių šeimoje visi. Mažosios mielai traukia dainas, o R. Karpio žmona D. Karpė yra profesionali pianistė. Tačiau moteris pakeitė sritį – būtent toji kita sritis abi meniškas sielas ir suvedė bendram gyvenimui.

„Mus supažindino draugai, paskui kurį laiką nebendravome. Ji dirbo optikoje ir aš nusprendžiau, kad reikia pasitikrinti regėjimą ir dar pakviesti daktarytę kavos“, – prisimena R. Karpis.

Po mamos mirties buvo labai sunku, reikėjo rūpintis tėčiu, nes jis liko vienas. Bet kai turėjau savo šeimą ir buvo ką tik gimusi Rachelė, tėvo netektį išgyvenau daug ramiau, nes nesijaučiau toks vienišas.

Būtent nuo tada jiedu ėmė intensyviau bendrauti. „Pataisė akis, praregėjau – ir gyvenimas nušvito“, – juokauja tenoras. R. Karpio žmona sutuoktiniui negaili komplimentų: „Jo nepaprastai geras humoro jausmas, jis labai intelektualus, nuoširdus, energingas, linksmas, turi daug savybių, kurios gali greit sužavėti ir, manau, sužavi žmones.“

Ar sunku gyventi su operos solistu? Išgirdusi tokį klausimą D. Karpė tik šypteli – nesunku, bet gal būtų sudėtingiau, jei jiedu abu būtų likę muzikos kely.

„Manau, labai gerai, kad taip nėra. Bet yra porų, kuriose moteris akompanuoja, vyras dainuoja. Ir aš kartais pasiūlau Rafailui. Ne, sako, tikrai ne, reikia išlaikyti gerus santykius nepainiojant jų su darbais“, – pasakoja ji.

Rafailas Karpis: manęs klausia, ar nenorėčiau mokyti dainuoti – atsakau, jog ir pats dar neišmokau

Dainuodamas grupėje „Pieno lazeriai“ savęs neatrado

Dainavimas R. Karpio gyvenime – nuo pat mažumės. Ypač ši sritis jį įtraukė tada, kai ėmė lankyti legendinį berniukų chorą „Ąžuoliukas“. Ir net maištingos paauglystės metais minčių mesti muziką nekilo.

„Nepamenu, kad būčiau norėjęs mesti muzikos mokyklą. Dažniausiai viskas vykdavo sklandžiai, patiko dainuoti chore, grojau fleita. Tai mus lavino visapusiškai. „Ąžuoliuko“ chore dainavau, kol įstojau į Muzikos akademiją. Paauglystėje buvau pasiutęs, nes visada norėdavau maištauti, bet kartu nenorėdavau nuliūdinti tėvų, jų nuvilti arba kad mama išgyventų. Man visada būdavo baisu, kai jai būdavo negerai. Paskui galėdavau save graužti, bet tuo pat metu vaikščiodavau į pankų klubą. Teko mamai ir iš policijos komisariato mane pasiimti už kažkokį nusižengimą“, – jaunystės išdaigas prisimena laidos herojus.

Klasikinis dainavimas toli gražu nebuvo vienintelė kryptis, kurios gyvenime siekė dainininkas. Visi bičiuliai žinojo apie jo aistrą bitlams ir muzikinę karjerą pankroko grupėje.

„Bitlomanija prasidėjo nuo vaikystės, turbūt nuo vaikų darželio. Mokykloje pradėjau rinkti plokšteles, vėliau knygas, visokią medžiagą. Kai lankiau „Ąžuoliuką“, grodavau visokiose grupėse, vienas ilgiausių projektų – „Klaustrofobikai spintoje“, pankroko grupė, nuolat su jais ką nors veikdavome, andergraundo klube buvome pritariamieji balsai“, – pasakoja R. Karpis.

Svajonė apie operos studijas užgimė jau vėlyvoje paauglystėje, po puikaus pasirodymo „Dainų dainelėje“.

„Tais pačiais metais dalyvavau tarptautiniame konkurse Estijoje. Tuo metu man buvo 16 metų, aš laimėjau ne tik savo grupės konkursą, bet ir didįjį prizą. Turbūt tas įvykis mane motyvavo ir grįžęs pradėjau rimčiau galvoti apie studijas. Buvo visokių koncertų, su draugais iš „Ąžuoliuko“ buvome sukūrę tokią grupę, dainuodavome a cappella be jokio pritarimo. Tuo metu klausydavome „Boyz II Man“, „Take 6“.

O vėliau, jau Muzikos akademijoje, viskas taip sklandžiai klojosi, kad jau trečiame kurse mane pakvietė vaidinti teatre. Tuo metu buvo statoma operetė „Linksmoji našlė“, buvo personažas, kuris ne dainuoja, bet kalba – per visą operetę jam tereikėjo sudainuoti 3 natas. Matyt, kaip tokį komišką personažą mane kažkas pasiūlė iš akademijos. Taip išėjo, kad jau 16 metų vaidinu tame spektaklyje vienas be dublerio. Tokia buvo pradžia Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame iki šiol dainuoju ir kuriu“, – kalba jis.

R. Karpio biografijoje – ne tik opera. Jis mielai lipa į sceną ir kaip įvairių projektų dalyvis, ir su įvairiais atlikėjais.

„Kai buvau studentas, šiek tiek dainavau su grupe „Pieno lazeriai“. Bet visi nusprendėme, kad „Pieno lazeriai“ daugiau pasieks be manęs. Taip ir buvo – aš nesugebėjau savęs ten atrasti, nes tai, ką aš moku, labai skyrėsi nuo to, ko reikėjo. Tu gali dainuoti su bet kuria grupe, kai esi dainininkas, o pritariančiąją grupę mes gauname. Manau, kad protingiau investuoti į savo vardą“, – teigia pašnekovas.

Švenčiamos ir katalikiškos, ir žydiškos šventės

Dainininko gyvenimas nėra labai patogus, kai reikia derinti karjerą ir šeiminį gyvenimą. Visgi R. Karpis sako atradęs tinkamą raktą, kad būtų pasiektas kompromisas.

„Labai gerai, kad matomės kiekvieną dieną. Dažniausiai pirmadienis yra šeimos diena, nebent sutinki dalyvauti kokioje nors televizijos laidoje ir pirmadienį paaukoji jai filmuoti. Sekmadienio popietės visada būna laisvos. Tik nėra taip, kad tiksliai žinai, jog 18 val. baigi darbą ir gali visą likusį laiką skirti šeimai. Deja, pasirinkęs dainininko profesiją to garantuoti negali. Ypač dirbdamas operos teatre, kur repeticijos ir spektakliai vyksta vakarais. Tokia yra šlovės kaina“, – pažymi laidos herojus.

Aš visiškai negriežtas tėtis. Galbūt vėliau už tai mokėsiu kažkokią kainą, bet dabar apie tai negalvoju – mėgaujuosi, nes dabar jaukus ir šiltas, saldus meilės periodas.

Šiuo metu, mėgaudamasis tėvyste, R. Karpis sako keliaujantis per ypatingą gyvenimo etapą: „Kai gimė dukros, gyvenimas pasikeitė nerealiai. Rachelė apskritai atėjo keistu laiku. Kai sužinojome besilaukiantys, nusprendėme, kad mums reikėtų sukurti šeimą. Mėnesį po vestuvių sužinojome, kad mano tėtis serga nepagydoma liga.

Gimė Rachelė, o po mėnesio iškeliavo tėtis, mamos aš jau neturėjau. Buvo gana keistas periodas, toks tėvų išėjimo iš gyvenimo tranzitas. Po mamos mirties buvo labai sunku, toks sukrėtimas, reikėjo rūpintis tėčiu, nes jis liko vienas. Bet kai turėjau savo šeimą ir buvo ką tik gimusi Rachelė, tėvo netektį išgyvenau daug ramiau, nes nesijaučiau toks vienišas. Po kelerių metų gimė Lėja – atrodo, kad nebūta jokios vienatvės. Aš šeimoje buvau vienas vaikas. Dažniausiai vaikams, kurie auginami vieni, truputėlį sunkiau išgyventi tėvų netektį. Galbūt rūpinimasis išeinančiaisiais, kai jis padalintas, šiek tiek lengvesnis. Galbūt tai kvailas įsivaizdavimas, bet man tuo metu taip atrodė, kad galbūt, kai mūsų nebus, joms bus lengviau. Nežinau...“

R. Karpis teigia iš dukrų daug išmokęs. Su jomis laikas tarsi sustoja, tad norisi to laiko turėti, pažymi jis. „Aš visiškai negriežtas tėtis. Galbūt vėliau už tai mokėsiu kažkokią kainą, bet dabar apie tai negalvoju – mėgaujuosi, nes dabar jaukus ir šiltas, saldus meilės periodas“, – pasakoja žinomas vyras.

Solisto žmona D. Karpė sako, kad dukros į jųdviejų gyvenimą atnešė daug šviesos ir gerų emocijų, išmokė palaikyti gerus santykius ir vienas su kitu. „Man atrodo, mes subrendome kaip pora, kaip vyras ir žmona, kai atsirado vaikai“, – tvirtina ji.

R. Karpis pažymi, kad nesaugo savo dukrų it stiklinių – leidžia joms išsidūkti ir nebando jų pažaboti. O kaip jos auklėjamos? Dainininkas teigia, kad mergaitės auklėjamos taip, kaip buvo auklėjamas jis pats, o šeimoje švenčiamos ir katalikiškos, ir žydiškos šventės.

„Jos pačios turės galimybę rinktis. Pagal žydų kanonus mano vaikai netaps žydais, nes jų mama nėra tikinti judėja. Bet aš dėl to nesuku galvos, nes man svarbiau užauginti laimingus ir mylimus vaikus, dorus ir gerus Lietuvos piliečius“, – teigia jis.

Pirmadieniai R. Karpiui – šeimos diena. Tačiau vieną jų solistas skyrė savanorystei. Jis vyko į Kauną susitikti su Maltos ordino pagalbos tarnybos savanore Gražina, kuri jį supažindino su jų globojama senjore Irena Jūra.

Moteris gyvena viena, kone vienintelė jos viešnia – Jurgita, Gražinos kolegė, Maltos ordino pagalbos savanorė, triskart per savaitę atvežanti karštos sriubos.

„Teko su vyresniais gyvenime bendrauti. Su jais įdomu, nes jie turi ką papasakoti ir brandžiai mato mūsų gyvenimą. Teko susidurti su žmonėmis, kurie gyvena vieni ir kuriems bendrauti yra didžiausias džiaugsmas“, – teigia R. Karpis.

Tenoras įsitikinęs – bendravimas ir pagarba gali išspręsti labai daug problemų, o kartais jis gali būti neįkainojamas ir suteikti žmogui daug šviesos.

„Raginu visus ieškoti tų, kuriems trūksta bendravimo, ir padėti jiems savo buvimu šalia. Tai suteikia jausmą, kad padarei gerą darbą. Tikriausiai niekas gyvenime taip nemotyvuoja. Tai neįkainojama, neapibrėžiama“, – mintimis dalijasi laidos herojus.

Plačiau – kovo 18 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Rafailas Karpis: manęs klausia, ar nenorėčiau mokyti dainuoti – atsakau, jog ir pats dar neišmokau