Veidai

2020.04.11 09:48

„Duokim garo!“ ekspertas Stanislovas Kavaliauskas – apie giminės knygą, savo tvirtovę ir nuotolines Velykas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.04.11 09:48

Turbūt nėra miestelio, kuriame nesilankė, ir nėra upės, kuria baidarėmis neplaukė 20-ąjį sezoną gyvuojančios laidos „Duokim garo!“ ilgametis vedėjas, dabar – ekspertas Stanislovas Kavaliauskas. Darbas ir pomėgiai nuvesdavo vis į kitą kraštą. O ir jo istorija – labai įdomi. „Esu pirmas žemaitis tarp aukštaičių ir pirmas aukštaitis tarp žemaičių“, – portalui LRT.lt sako jis.

– Šiemet Velykos bus kitokios – dėl karantino dažnas per jas nesusitiksime su artimaisiais, kiekvienas savo namuose.

– Labai dėl to neliūdžiu – per karantiną su šeima jau išbandėme įvairiausias interneto programėles, kurių pagalba galime bendrauti, siųsti nuotraukas, taigi ir Velykas švęsime nuotoliniu būdu. (Šypsosi.)

– Ar šventes stengiatės paminėti su visomis tradicijomis ir papročiais?

– Mūsų šventės – ir tradicinės, ir šiuolaikiškos. Tačiau kokios bus Velykos, jei kiaušinių neparidensi ar gražiausio margučio neišrinksi? Primygtinai apie tradicijas stengiuosi nekalbėti, tačiau anūkai patys labai domisi. Tik šiemet viskas bus kiek kitaip.

– Vienas smagiausių velykinių ritualų – margučių dažymas, kaip kiaušinius marginate jūs?

– Dažniausiai su svogūnų lukštais, tačiau atvažiavę vaikai neretai sugalvoja ką nors įdomesnio, pavyzdžiui, žolynėlių prideda, audiniu apvynioja ir gaunasi labai įdomių margučių. Gerai dažo ir ąžuolo žievė ar surūdijusi vinis, tik pastarajam būdui labai nemažai tų vinių reikia pasimerkti. Kartais kiaušinius marginame vašku, labiausiai šis būdas patinka vaikams, ypač jei dažoma dviem spalvomis. Jei tik yra vaizduotės, visko galima prigalvoti.

– Velykų papročius ir dainas prisiminsime ir velykinėje LRT TELEVIZIJOS laidoje „Duokim garo!“, šis televizijos sezonas laidai – 20-asis, ne kiekviena laida tiek gyvuoja. Kokių emocijų per tiek laiko prisirinkote?

– Tie du dešimtmečiai prabėgo kaip viena diena. Kai pagalvoji, net pačiam įdomu pasidaro. Labai smagių žmonių sutikta, labai mielų akimirkų būta ir tik labai šviesūs prisiminimai išlikę. Visi tie metai – gražus pasibuvimas su bendraminčiais, su dvasios broliais ir seserimis, nes muzikantams ir dainininkams yra duota daugiau nei visiems kitiems, tai iš tiesų dvasingi žmonės. Ir dabar nuvykęs į kokį miestelį ar kaimelį sutinku žmones, dalyvavusius laidose, jie mielai bendrauja, kviečia į svečius ar atvykti atostogų.

Tiesa, iki šio sezono, kai laidos dar buvo tiesioginės, laisvų savaitgalių beveik neturėjau. Juolab kad dar dirbu Vilniaus etninės kultūros centre, kur mano veikla irgi susijusi su įvairiais renginiais, dažniausiai taip pat vykstančiais savaitgaliais.

Žmona, vaikai buvo geranoriški ir supratingi, tačiau pats jaučiuosi nepadaręs kai kurių dalykų, kuriuos galėjau nuveikti su savo artimiausiais. Ypač su septyniais savo vaikaičiais. Jaučiuosi kaltas ir mušuosi į krūtinę, bet nieko nepadarysi – toks gyvenimo būdas.

Esu pirmas žemaitis tarp aukštaičių ir pirmas aukštaitis tarp žemaičių.

– Rudenį „Duokim garo!“ atsinaujino, jums patikėtos kitokios pareigos – esate vienas iš laidos ekspertų, pasidalijantis savo įžvalgomis apie studijoje skambančius kūrinius. Galbūt ir jums šie pokyčiai suteikė naujo ūpo?

– Manau, kad pokyčiai visada į naudą. O dabartinėmis savo pareigomis esu patenkintas – jaučiuosi turįs, ką pasakyti, o, be to, man malonu pabendrauti su kitais savo srities žinovais, labai įdomiais žmonėmis.

– Folkloras jūsų gyvenime atsirado daug anksčiau nei „Duokim garo!“, tiesa?

– Tam tikras susidomėjimas daina, kultūra atsirado dar mokyklos laikais. Grojau mokyklos ir kultūros namų pučiamųjų orkestruose, dainavau choruose, jaunimo estradiniame ansamblyje. Buvau šioks toks literatas, dalyvaudavau konkursuose, rašiau mokyklos renginių scenarijus.

Domino ir tikslieji mokslai, ypač fizika. Ilgai dvejojau, ar noriu studijuoti astrofiziką, ar lituanistiką. Nors mano klasės vadovė sakė, kad turėčiau rinktis pastarąją, nes esu humanitaras iki kaulų smegenų. Galutinai apsispręsti padėjo ekskursija po Vilniaus universitetą (VU), pasivaikščiojęs po jo sales supratau, kad labai noriu ten mokytis.

Pradėjęs studijuoti lituanistiką, 1968-aisiais atėjau į Vilniaus universiteto folkloro ansamblį, kuris dabar vadinasi „Ratilio“. Tarp 23 pirmosios ansamblio programos dalyvių net 20 buvo iš mūsų kurso. Tikrai neeilinis kursas, mūsų kultūrai davęs Valentiną Sventicką, Vandą Juknaitę, Vidmantę Jasukaitytę, Joną Kalinauską, nemažą būrį mokslo daktarų, žurnalistų ir puikių mokytojų.

Balsingi buvome ir dainuoti norėjome, tad pertraukas tarp paskaitų leisdavome dainuodami.

Po studijų daug gražių valandų praleista su Mokslų akademijos folkloro ansambliu, vėliau ir su „Ūlos“ folkloro ansambliu. Jo veikloje dalyvauju iki šiol.

Taip pat turėčiau būti dėkingas ir savo giminei, kuri visada buvo labai balsinga. Beje, jau trisdešimt metų kiekvieną liepos savaitgalį prieš Mindaugo karūnavimo dieną susitinkame senelių gimtinėje, pasistatome palapines ir labai gražiai leidžiame laiką.

Esame išleidę ir savo giminės istorijos knygą, į ją sudėti įvairūs pasakojimai, prisiminimai nuotraukos. O sudėti buvo ką, nes giminės istorija išties įdomi.

Tiesioginio eterio labai pasiilgau – maloniau dirbti tiesioginėje laidoje, ypač kai studijoje yra ir žiūrovų.

– Kokie gi pasakojimai nugulė knygos puslapiuose?

– Sakau, kad esu pirmas žemaitis tarp aukštaičių ir pirmas aukštaitis tarp žemaičių. Mano senelių, prosenelių gimtinė yra prie legendinės Tatulos upės, Biržų krašte. Mano močiutės brolis buvo vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, Panevėžio, o po to ir Šiaulių apygardų teismo pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėjas Napoleonas Morkvėnas.

O mano seneliai iš tėvo pusės buvo turtingi ūkininkai, turėję specializuotą pienininkystės ūkį su aštuoniolika karvių ir per dvidešimt hektarų žemės. Senelis visus savo vaikus, išskyrus mano tėvelį, kuris nelabai norėjo mokytis, išleido į aukštuosius mokslus. Kai į valdžią atėjo Stalinas, seneliai tapo buožėmis.

Mano tėvelis buvo valsčiaus agronomas ir vieną 1949-ųjų kovo dieną važiuodamas dviračiu į darbą iš pašto viršininko sužinojo, kad jį su visa šeima naktį planuojama ištremti. Tuo metu mama jau laukėsi manęs.

Mažai trūko, kad būčiau gimęs Sibire, tačiau gimiau Telšiuose, kur įsikūrė pabėgusi mano šeima. Ten jau gyveno mamos sesuo, tad ir mano tėveliai prisiglaudė. Taip mano antrąja tėvyne tapo Žemaitija. Kai pas senelius į Biržų kraštą atvažiuodavau leisti vasaros, visi į mane įdomiai žiūrėdavo ir vis prašydavo pakalbėti žemaitiškai. O aš tada pagalvodavau, kad jie žemaitiškai neišmoks niekada, o aš aukštaitiškai moku ir galiu.

Pamenu, profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis per dialektologijos paskaitą universitete, žinodamas, kad esu iš Žemaitijos, manęs paprašė pakalbėti aukštaitiškai. Kaip tik gavau sutranskribuoti ir perskaityti Biržų tarmės tekstą. Profesorius negalėjo atsistebėti, kaip man taip gerai pavyko. (Juokiasi.)

Man nelabai patinka tas pataikavimas žemiausiam skoniui.

– Vis dėlto ne kiekviena giminė taip glaudžiai bendrauja, kartu knygas rašo, o tradicijos susitikti jau tris dešimtmečius nenutraukia...

– Kai rengiau pirmąjį giminės susitikimą, pats visiems išsiunčiau laiškus rašydamas, kad metų malūnas sukasi, daug kas išeina, tad būtų gražu susitikti ne tik per vestuves, krikštynas ar laidotuves. Smagu, kad visi noriai susirenka, atsiveža palapines, maisto, užkandžių, mielai drauge pabūna ir padainuoja. Išties būna labai dvasinga ir gražu. Jaunimas dar ir visokių prietaisų atsiveža – kompiuterius, projektorių su ekranu, mes atsivežame nuotraukų... ir pasigraudiname, ir pasidžiaugiame.

Beje, vietoje, kur buvo mano mamos tėvų gryčia, dabar tik molingame kalne įrengtas sklepas (rūsys – LRT.lt) beliko. Visi kiti pastatai melioracijos buvo sunaikinti, o sklepo net ir stalinecai (tokie traktoriai – LRT.lt) neįveikė. Kadangi vienas iš mano pusbrolių labai nagingas, ne vieną skulptūrą ir kryžių išdrožęs, sumeistravo jis ir koplytstulpį, kurį visi draugiškai ant to sklepo kalnelio pastatėme. Po stogeliu senelių nuotrauką padėjome ir užrašėme, kas iš to krašto esame kilę.

Kad ir kur bebūtų, žmonės nori išlaikyti ryšį savo kraštiečiais, nenori pamesti savo papročių ir tradicijų.

– Šiandien daug kas kalba apie savęs pažinimą, savęs paieškas. Kaip manote, ar galima pažinti save nepažįstant savo šaknų?

– Tai svarbu, bet pastebiu, kad atsiranda vis daugiau besidominčių ir savo šaknimis, ir giminės istorijos knygas rašančių žmonių. Kai į edukacinius užsiėmimus Etninės kultūros centre ateina vaikai ir paaugliai, ir jiems patariu surinkti giminės nuotraukas, aprašus surašyti – kada nors tai bus neįkainojami dalykai.

Beje, viešėdamas Norvegijoje pas vienus bičiulius pamačiau, kad pas juos namuose ant sienos – didžiulis giminės medis, nuo 15 a. visi surašyti. Gražu. Savo namuose taip pat turiu giminės kertelę įsirengęs – išlikusias prosenelių, senelių ir tėvų nuotraukas pasikabinęs.

– Ar ir anūkams giminės istorija tokia įdomi kaip ir jums?

– Jiems įdomu. Vienai anūkaitei buvo mokykloje užduota parašyti apie savo giminę. Pamenu, mano tėvelis 98-erius metus pragyveno, o kai jau darbai pasidarė per sunkūs, daviau jam sąsiuvinį, kad savo prisiminimus užrašytų. Anūkė, žinodama, kad yra tie prosenelio užrašai, gražiai jo prisiminimus sudėliojo.

Galima sakyti, kad Lietuvoje jau visos upės mano išmaišytos: nuo Žeimenos iki Šventosios ar Merkio.

Su šeima, anūkais turime ir dar vieną tradiciją, pirmą rugsėjo savaitgalį išsinuomojame namukus prie Molėtų ir visi gražiai pabūname. Susirenka apie 20 žmonių. Beveik kaip per vestuves. (Juokiasi.) Žinoma, visi kartu leidžiame kalendorines šventes, o kai yra laiko, susirenkame ir netoli Vilniaus esančiame mūsų su žmona sode. Ištiesiame tinklą, žaidžiame tinklinį, padainuojame, pabendraujame.

– Paminėjote sodą, ten išvykstate atsipalaiduoti, pailsėti nuo miesto šurmulio?

– Sodas – mano tvirtovė, ten – ir pirtelė yra, ir mano žolynėliai. Žmona irgi labai mėgsta gėlynus, tad turime nemažą jurginų kolekciją. Kai gėlės žydi, ir pačiam malonu ant slenksčio prisėdus pasigrožėti.

Mažai trūko, kad būčiau gimęs Sibire, tačiau gimiau Telšiuose, kur įsikūrė pabėgusi mano šeima.

– Esate gamtos žmogus?

– Tikrai taip, man gamtoje daug smagiau. Mėgstu ir su baidarėmis paplaukioti. Kasmet su „Ūlos“ kolektyvu ką nors susiplanuojame, kartais su giminaičiais. Taigi galima sakyti, kad Lietuvoje jau visos upės išmaišytos: nuo Žeimenos iki Šventosios ar Merkio.

– Panašu, kad ir Lietuvos nemažai matęs, jei ir darbai, ir laisvalaikis nuveda vis į kitą kraštą. Tikriausiai dar daugelis pamena laikus, kai „Duokim garo!“ koncertai visoje Lietuvoje vyko.

– Jau nežinau kokio nors didesnio miestelio, kuriame nebūčiau buvęs. Labai džiaugiuosi, kad mano ir darbas toks, kad kaskart į jį einu kaip į šventę. O Lietuva – labai skirtinga, ir žmonės visur kitokie. Tiesa, dabar jau viskas kiek persimaišė.

Man labai gražus žemaičių noras ieškoti savo šaknų – su leidiniais, žurnalais ir laikraščiais, tokiais, kaip, pavyzdžiui, „Žemaičių kraštas“ ar „A mon sakaa?“, leistas Žemaičių kultūros draugijos, prie kurio veiklos nemažai prisidėjusi ir Loretos (Sungailienės – LRT.lt) mama Danutė Mukienė. Ta pati bendrija nuolat susitinka, rengia įvairius pristatymus, programas. Bunda ir kiti kraštai, daugėja kraštiečių bendrijų.

Kad ir kur bebūtų, žmonės nori išlaikyti ryšį savo kraštiečiais, nenori pamesti savo papročių ir tradicijų.

Labai gerai, nes ten, kur stiprios bendruomenės, ten ir kultūrinis gyvenimas verda, ir bendravimas mezgasi, egzistuoja tam tikros bendravimo normos ir moralinis reguliavimas. Gaila, kad dabar neretai esame sulindę į savo urvelius ir dažnai net kaimyno savo laiptinėje nepažįstame. Vienas kažkiek gali, bet ne tiek, kiek gali stipri bendruomenė.

– Paminėjote savo kolegę, „Duokim garo!“ vedėją Loretą. Ar prieš tai, kai pradėjote darbuotis „Duokim garo!“ eteryje buvote pažįstami? Ir kaip apskritai jūsų kelias pasuko į televiziją?

– Nuo 1973-iųjų rengiamas folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Maždaug dešimtmetį esu festivalio projekto vadovas, tačiau ir anksčiau būdavau vienu iš rengėjų, vesdavau įvairius renginius. Neretai tekdavo vesti ir ansamblių koncertus, tad buvau matomas ir kažkiek žinomas. Net ir su Loreta kai kuriuos renginius esame vedę drauge dar prieš „Duokim garo!“.

Jaučiuosi nepadaręs kai kurių dalykų, kuriuos galėjau nuveikti su savo artimiausiais.

O į televiziją patekau paprastai. Pamenu, tais metais, kai vyko vedėjų laidai atranka, mano ansamblis „Ūla“ išvyko į Italiją. Aš vykti negalėjau, nes tuo metu ėjau „Vyturio“ leidyklos generalinio direktoriaus pareigas ir dėl darbų turėjau pasilikti. Kiek nusiminęs ėjau gatve ir sutikau Zitą Kelmickaitę. Ji man papasakojo apie atranką ir pasiūlė nueiti. Taip aš ir padariau.

Atrankoje sutikau ir Loretą. Taip jau sutapo, kad mus abu ir atrinko. Ir galiu tik pasidžiaugti ir ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad per visą tą laiką nė karto nebuvome susipykę, visada gražiai dirbome vienas kitą palaikydami. Ypač to supratimo reikėjo, kai laidos dar buvo tiesioginės ir buvo daugiau improvizacijos. Visada žinojom, kad jei, liaudiškai tariant, kokia pliumpa ir nutiks, vienas kitą ištrauksim.

O ir tiesioginio eterio labai pasiilgau – maloniau dirbti tiesioginėje laidoje, ypač kai studijoje yra ir žiūrovų: nuo pirmo sakinėlio pamatai, kaip tau sekasi, gauni žmonių atsaką.

– Televizija jus žavi?

– Žavi tada, kai matau, kad eteryje – nuoširdžios ir kažką duodančios laidos. Kuriamos tik tam, kad užimtų eterį, man neįdomios, aš jas išjungiu. LRT televizijoje taip nėra, tačiau kitose televizijose dar labai daug pilstymo iš tuščio į kiaurą likę. Man nelabai patinka tas pataikavimas žemiausiam skoniui. Galėtų jo ir nebūti, nors nieko nepadarysi – daugeliui pirmiausia rūpi reitingai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt