Kažkada parfumerija tebuvo hobis, kuriuo aktorius Aistis Mickevičius norėjo pabėgti nuo rutinos radijo stotyje. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jis pasakoja, kad tam, jog atsirastų jo nišiniai kvepalai, teko į unitazą išpilti daug tūkstančių. Savęs ieškojimo netrūko ir ant scenos – supratęs, kad nei drama, nei darbas su režisieriais – ne jam, aktorius atrado komediją. Taip radosi ir legendiniai Vaigauskai.
Gabus, talentingas, turintis begalę veiklų – aktorių Aistį Mickevičių drąsiai galima vadinti sėkmės favoritu. Ne vienus metus jį lydi pripažinimas ir, regis, prie ko tik jis prisiliečia, viskas virsta auksu. Ketinęs visada likti dramoje, vieną dieną A. Mickevičius pasuko kitais keliais. Gyvenimas yra nuostabus, tačiau jį reikia tvarkyti pačiam, įsitikinęs jis.
„Mano vaikystės svajonė buvo tapti klounu. Kita svajonė buvo tapti vykdomojo komiteto pirmininku ir važinėti juoda „Volga“. Buvo svajonė tapti chirurgu, bet aš bijau kraujo... Tų svajonių buvo daug, bet viena iš jų – važiuoti į Maskvą, į cirko mokyklą. Neišvažiavau, tačiau Orestas Vaigauskas tam tikra prasme yra klouno interpretacija. Klounados mano gyvenime yra“, – kalba pašnekovas.
Išvardyti, kiek darbų, veiklų ir įgyvendintų svajonių A. Mickevičius pasiekė per keliasdešimt savo karjeros metų, nebūtų labai paprasta. Tačiau pirmoji profesija – aktorystė – jo gyvenime yra viena iš pagrindinių ir niekada nepamirštama – nesvarbu kur, kaip ir kokiu kampu savo gyvenimą jis sukioja.
„Mokydamasis mokykloje pradėjau lankyti įvairias dramos studijas. Viena iš jų buvo dramos studija prie VU, kurią lankė studentai ir aš, moksleivis. Man ten visai patiko ir nusprendžiau, kad tai galbūt galėtų būti mano kelias. Kitas pasirinkimas buvo studijuoti dizainą, bet supratau, kad nesu baigęs dailės mokyklos, ne visai tobulai moku piešti ir, matyt, man iškils sunkumų. Pasirinkau aktorinį meistriškumą, kur irgi nėra taip paprasta papulti, bet kažkaip stebuklo būdu susiklostė, kad visus 3 atrankinius turus „praplaukiau“ per parodijas.
Gerai parodijuodavau nuo vaikystės. Vaikystėje puikiai imituodavau Alą Pugačiovą su senelio išdrožtu mediniu mikrofonu ir girlianda nuo eglutės. Žodžiu, per tas parodijas kažkaip ir įstojau. Matyt, buvo toks likimas“, – prisimena aktorius.
Likimas kartais krečia pokštus ir kiša kiaules. Matyt, taip jis padarė ir tada, kai A. Mickevičius netapo teatro aktoriumi. Ir ne dėl talento stokos ar kad išsigando sunkaus darbo. Jam teko padirbėti ne viename teatre, jis atsakingai suvaidino net keliolika reikšmingų dramos vaidmenų, tačiau A. Mickevičius prisipažįsta, kad tai jo laimingo nepadarė – širdies gilumoje jis įtarė darantis ne tai, ką norėtų.
Neradau bendros kalbos su režisieriais, kokie jie genijai bebūtų. Kai režisierius yra didelė asmenybė, ne visada diskutuoja su aktoriumi apie tai, ką jis turi daryti – man toks darbo planas netinka. Yra požiūris, kad aktoriai savotiškai „durni“, tai tam tikras indas, kurį reikia pripildyti.
„Aš save suvokiu kaip komiško žanro aktorių, galbūt kabareto, kurio Lietuvoje nėra. Lengvo žanro aktoriui nėra taip lengva, kaip atrodo, nes prajuokinti žmogų arba atlikti tam tikrus muzikinius, šokių numerius nėra taip paprasta. Juos reikia nušlifuoti, kad jie atrodytų lyg lengva improvizacija, bet iš tikrųjų tai kruvinas darbas.
Aš visą laiką save suvokiau kaip tokį aktorių, bet kadangi aktorinio meistriškumo studijas baigiau Lietuvoje, kur visi labai dramatiški, buvau priversti vaidinti dramose. Atsimenu labai negerą jausmą, kai tarsi viską darai gerai, beri tuos monologus, bet tu ne savo vietoje, tiesiog nesi draminis aktorius. Tai ne apie mane – niekada nenorėjau vaidinti dramose“, – neslepia laidos herojus.
Dirbti su didelėmis asmenybėmis – režisieriais – nepatiko
Supratęs, kad drama ne jam, A. Mickevičius paliko teatrą, nors ir kankino prieštaringos mintys, o scenoje įgytas patirtis laikė prasmingomis. Visgi jis mano, jog sprendimą išeiti lėmė ir asmeninės savybės bei nenoras paklusti kitų valiai.
„Iš dramos, iš teatro aš tikrai pasitraukiau sąmoningai – tiesiog tai ne mano, aš neradau bendros kalbos su režisieriais, kokie jie genijai bebūtų. Aš taip negaliu dirbti, man taip nepatinka. Kai režisierius yra didelė asmenybė, ne visada diskutuoja su aktoriumi apie tai, ką jis turi daryti – man toks darbo planas netinka. Yra požiūris, kad aktoriai savotiškai durni, tai tam tikras indas, kurį reikia pripildyti, tada tas indas suskambės ir darys, ką tu nori daryti, bet aš esu ne toks, man labiau patinka dirbti pačiam sau“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Tačiau visai netrukus A. Mickevičiaus talentu komedijos srityje įsitikino tiek radijo, tiek televizijos gerbėjai. Išėjus iš teatro teko pasukti galvą, kur save realizuoti. Kadangi dažnai buvo giriamas dėl gražaus balso tembro, ilgam tapo radijo, vėliau – ir televizijų laidų vedėju, serialų, projektų dalyviu ir kūrėju. O pastaraisiais metais A. Mickevičiaus ir aktorės Inetos Stasiulytės sukurti Vaigauskų personažai humoro vertintojams tiesiog nurovė stogus.
„Viename muzikiniame projekte dviem savaitėms reikėjo kokių nors keistų personažų. Man paskambino prodiuseris Laurynas Šeskus ir sako: susirask partnerę ir sukurkite pagyvenusius estrados solistus. Galvoju, koks įdomus iššūkis. Prisiminiau, kad „Domino“ teatre puikiai dirbasi su Ineta Stasiulyte, tai ir „pasirašėme“ šiai avantiūrai.
Bet viskas gimė labai spontaniškai. Pradžioje atsirinkome, ką dainuosime. Likus kelioms valandoms iki eterio dar tų personažų nebuvo – dar tik galvojame, kaip čia bus, bet pradėjome grimuotis, ieškoti detalių, staiga grimerė sako: yra toks geras perukas, kažkas su juo vaidino Luciano Pavarottį. Sakau: uždėkite – niekada dar nebuvau ilgais garbanotais plaukais. Uždėjo, aš žiūriu į veidrodį ir matau – atsiranda kažkoks tipas“, – prisimena O. Vaigauską įkūnijęs A. Mickevičius.
Žmonės atpažįsta save, gyvenimiškas situacijas, savo leksiką, giminių poelgius. Mes nieko ypatingo nedarome, tik paleidžiame pasąmoninį srautą, kaip mes visi gyvename.
Aktorius juokiasi – jo gyvenime geriausi dalykai nutiko netikėtai. Taip nutiko ir su Vaigauskais, kai trumpalaikis televizijos projektas per keletą metų išsirutuliojo į šou, renkantį gerbėjus televizijoje, interneto platybėse bei visos Lietuvos koncertų salėse.
„Fenomenas yra labai paprastas: kai žmonės bando „daryti“ humorą to nesuprasdami, visą laiką pralošia arba neišlošia 100 procentu. Vaigauskai išlošė 100 procentų todėl, kad žmonės atpažįsta save, gyvenimiškas situacijas, savo leksiką, giminių poelgius. Mes nieko ypatingo nedarome, tik paleidžiame pasąmoninį srautą, kaip mes visi gyvename, ką mes kalbame važiuodami automobiliu, parduotuvėje, kaip žmonės sprendžia savo santykių problemas – viską imame iš gyvenimo. Nėra jokio scenarijaus – viskas yra improvizacija.
Iš vienos pusės, tai žmones kartais glumina, iš kitos pusės, kitiems kūrybininkams numeta darbo naštą nuo pečių, nes nereikia rašyti jokių scenarijų. Mes puoselėjame pseudodokumentikos žanrą, kai realybė persipina su sugalvotais dalykais. Tarkime, istorija apie tai, kad Džilda Vaigauskienė susilaukė vaiko su Deividu Meškausku – juk tai yra jungtis tarp realybės ir išgalvotų dalykų, bet ta jungtis sukuria nepaprastai komišką efektą. Tai Borato efektas, kai aktoriaus sukurtas žmogus įsilieja į tikrą gyvenimą ir savo buvimu provokuoja realybę. Taip gimsta įvairios komiškos jungtys – toks mūsų darbo principas“, – pasakoja laidos herojus.
Kovojo su požiūriu, kad žmonės iš televizijos gali tik maivytis
Dar viena sritis, kuriai A. Mickevičius atsidavęs iš širdies – prieš daugiau kaip aštuonerius metus atrastas parfumerijos kūrėjo pašaukimas. Greičiausiai čia ir vėl bus pasidarbavęs likimas, pasukęs jį nauja kryptimi, kai bėgant nuo rutina tapusio darbo įsijungė aistra, prigimtis ir nauju tapęs netikėtas pomėgis.
„Dirbau radijo stotyje, buvo įsivyravusi rutina, man norėdavosi po radijo eterio užsiimti kažkuo kitu. Daug ką išbandžiau, lankiau grafikos kursus, mėginau laikytis teises – buvo visokiausių bandymų pabėgti nuo rutinos ir išlaisvinti sąmonę.
Galiausiai atradau botaninės parfumerijos kursus Vilniuje ir kažkaip pradėjau domėtis, ką jie ten pasakoja, siūlo. Taip užsikabinau. Paskui, pagautas impulso, už labai daug pinigų nusipirkau įvairiausių kvapų paletę, kad galėčiau namuose praktikuotis. Be praktikos aromatų nesukursi – labai daug tūkstančių eurų esu išpylęs į unitazą. Nėra taip, kad iš karto ima ir išeina: turi praeiti daug laiko, turi žinoti, kaip kas dera, ir visą laiką reikia labai ilgai laukti, kol visa tai įvyksta“, – kalba jis.
Kantrybė pasiteisina, o nuostoliai ilgainiui virsta sėkme. Ne vienus metus A. Mickevičiaus kurti kvepalai domina ir žavi aromatų vertintojus bei žinovus. Jis prisipažįsta turįs jautrią nosį kvapams dar nuo vaikystės, tačiau ta nosis padėjo tik iš dalies. Darbas, bandymai, kantrybė ir noras sukurti kažką išskirtinio užtruko net aštuonerius metus, tačiau pastaraisiais metais žinomą vyrą ištiko tokia sėkmė, kad jis jau gali pasigirti savo nišinės autorinės parfumerijos prekės ženklu. Kita vertus, siekti pripažinimo parfumerijos tradicijų neturinčioje mažoje šalyje nebuvo lengva.
„Jau daug žmonių žino, kad užsiimu parfumerija, bet pradžioje turėjau nugalėti labai didžiulį skepsį – žmogus iš televizoriaus negali būti rimtas, dvasingas, jis negabus, tegali maivytis per televiziją. Yra toks stereotipas, kuris visiškai neatitinka tikrovės – pažįstu labai daug žmonių būtent iš televizijos pasaulio, kurie dar daro labai įvairius dalykus.
Be to, Lietuvoje visi įsivaizduoja, kad kvepalai gali būti tik prancūziški. Žmonės ignoruoja faktą, kad yra absoliučiai pasikeitę laikai. Kai man sako, prancūziški kvepalai... Aš visą laiką šypsausi – kompanija, kuri leidžia kvepalus, registruota Prancūzijoje, bet kas juos sukūrė? Parfumeris kinas, gal amerikietis, o gal vokietis. Pagamino fabrikas, kuris stovi visai ne Prancūzijoje. Prireikė laiko įrodyti, kad Lietuvoje irgi galima kurti parfumeriją – čia daug ką galima daryti, žmonės „Šilelio“ televizorių buvo sukūrę, palydovus į kosmosą leidžiame, kodėl negalime kurti ir gaminti kvepalų?“ – svarsto jis.
Akivaizdu, jog kūrybingos prigimties A. Mickevičiaus galvoje idėjų ir sumanymų, išbandytų ir netikėtai atsiradusių, klojasi ištisi klodai. Pats aktorius juokiasi – net negalėtų visko išvardinti, nes kai ką jau ir užmiršo. O tai, kas pasimato ir kitiems, byloja apie neeilinę asmenybę, kuriantį žmogų, apdovanotą ir Dievo, ir likimo, ir netingintį suktis. Tai šypsodamas nesidrovi pripažinti ir pats A. Mickevičius.
„Yra daugybė mano ne iki galo atvertų talentų, kuriuos aš kartais numetu į šalį, o paskui po kiek laiko atrandu. Neseniai mano mama kraustėsi į kitą butą ir reikėjo pasiimti savo likusius daiktus. Radau daugybę piešinių – supratau, kad tikrai kažkada mokėjau piešti, galėčiau padaryti grafikos parodą. Radau eiles, kurias rašiau būdamas 18–20 metų. Kai kurios naivios, bet kai kurios neprastos. Vis dar puoselėju savo hobį fotografuoti. Yra dar sričių, kuriose galima daug ką veikti. Ir aš noriu paklausti, kodėl man tiek davė, kodėl kitiems nedavė, bet neturiu ypatingo asmeninio gyvenimo – esu vienišius, turiu daug laisvo laiko, o ką daryti kai turi laisvo laiko? Kažkuo užsiimti“, – pokalbį baigia žinomas vyras.
Plačiau – kovo 14 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
