Veidai

2020.03.18 09:34

Visą gyvenimą skraidančiais drugeliais netikinti Inga Valinskienė: ir su savimi retai gyvename taikiai

LRT TELEVIZIJOS laida „Beatos virtuvė“, LRT.lt2020.03.18 09:34

Jeigu viską žmoguje atradome ir tai mūsų netenkina, lėkime ieškoti kitų drugelių, o paskui vėl mokykimės daryti tą patį, tik jau su kitu žmogumi, taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ kalbėdama apie savo ilgametę santuoką sako dainininkė Inga Valinskienė. Ji įsitikinusi, kad drugeliai visada galų gale nustoja skraidyti, o tada ateina laikas kantrybei ir tolerancijai.

I. Valinskienė nuo šiol – ne tik scenos primadona, kurios balsą žino visa Lietuva. Meilės romaną kartu su vyro Arūno Valinsko kolega, žurnalistu Andriumi Tapinu parašiusi dainininkė gali didžiuotis, paskanavusi ir rašytojos duonos. Šį „romaną“ su A. Tapinu ji užmezgė, kaip juokauja, ne tik su savo vyro palaiminimu – netgi paskatinimu ar primygtine rekomendacija.

„Kaip ir daugelis reiškinių mano gyvenime, taip ir šis įvyko, be jokios abejonės, su vyro stumtelėjimu. Visa tai buvo ne mano idėja. Tiesa, mano vyriškis jau seniai man siūlė rašyti. Nežinau, kodėl jis galvojo, kad aš galiu rašyti – jam taip pasirodė. Bet šios knygos idėja pirmiausia gimė, manau, jiems abiem išdykaujant.

Valinskas pats yra sakęs: „Mes su Andriumi galvojame, ko dar nesame kartu darę? O, dar nesame rašę. Kodėl tai negalėtų būti meilės romanas? Būtų visai įdomu – dviejų vyrų [romanas].“ Ko gero, būtų net įdomiau, kai rašytų Tapinas su Valinsku. Bet galbūt Valinskas aptingo“, – pasakoja laidos viešnia.

I. Valinskienė prisipažįsta savęs drąsia nelaikanti, tačiau kai kurioms avantiūroms pasiduoda, tik tam reikia ją pastūmėti. Kaip atrodo rašytojos kasdienybė? Moteris atvira – tai nėra lengvas darbas ir pagaliau ji suprantanti rašytojų nuogąstavimus apie neaplankančias mūzas.

„Kartais gali sau spardyti užpakalį ir neišsteni nė vieno žodžio, nesurandi nė vienos minties. O kartais gali sėdėti iki 4-ių ryto ir rašyti, nes atėjo mintis, kažkoks siužeto vingis šovė į galvą ir gali jį rutulioti, tęsti. Bet tai tikrai nėra paprasta. Nežinau, ar yra žmonių, kuriems tai taip lengva ir greita, kaip įgudusiam virėjui gaminti maistą. Galbūt tokių rašytojų yra – aš jiems labai pavydžiu“, – mintimis dalijasi ji.

Dabar I. Valinskienei įdomiausia, ar skaitytojai atskirs, kas knygoje tiesa, o kas – tik fantazijos vaisius. Visgi ji pažymi, kad fantazijos knygoje – kone 80 proc.

Mes patys retai su savimi gyvename visiškai taikiai, būtų dar keisčiau, jeigu absoliučiai taikiai gyventume su kitu – visiškai kito būdo, visiškai kito charakterio žmogumi.

Santuokos metų nebeskaičiuojanti Inga Valinskienė: kai nustoja skraidyti drugeliai, ateina laikas kantrybei ir tolerancijai

Daugiau nei 30 metų su A. Valinsku santuokoje gyvenanti garsi dainininkė nežino sėkmingos santuokos recepto – anot jos, kai drugeliai nustoja skraidyti, o ji visą gyvenimą skraidančiais drugeliais netikinti, ateina metas puoselėti tokius dalykus, kaip kantrybę, toleranciją, gebėjimą ilgai nepykti.

„Tokiais dalykais, kad tavo artimas žmogus tavęs gyvenime nesupykdytų, aš irgi netikiu, kaip ir drugeliais. Taip nebūna. Manau, kad mes patys retai su savimi gyvename visiškai taikiai, būtų dar keisčiau, jeigu absoliučiai taikiai gyventume su kitu – visiškai kito būdo, visiškai kito charakterio žmogumi.

Jeigu nuolatinis kito žmogaus, jo silpnybių, erzinančių dalykų toleravimas tave kažkaip žeidžia, kaip ir matome – lėkime ieškoti kitų drugelių, o paskui vėl mokykimės daryti tą patį, tik jau su kitu žmogumi. O kas pasakė, kad to negali būti? Ieškojimais žmogus gyvas. Taigi – ieškokime, jeigu viską atradome ir tai mūsų netenkina“, – kalba I. Valinskienė.

Tačiau turbūt dar didesnis darbas gyvenime už santykius su kitu – tai santykis su savimi. Dėl ko laidos viešnia dažniausiai auklėja save? Kad paprasčiau žiūrėtų į bet kokius dalykus gyvenime, prisipažįsta ji.

Man garsūs pareiškimai „aš myliu kiekvieną savo raukšlę, gerbiu išorinį senėjimą“ truputį per garsūs. Į tokius dalykus reaguoju santūriau. Manau, kad, jeigu tavo raukšlė tave erzina, ją galima susitvarkyti.

„Netgi į labai erzinančius, netgi tuos, su kuriais neišmokstu iki šiol taikstytis. Aš pykstu ant savo vyro kas antrą dieną. Na ir kas? Pasirodo, galima ir taip gyventi. O jeigu negali valdyti savo emocijų, tiesiog eik kur nors, išvažiuok iš namų valandai, dviem, trims. Nueik į kitą kambarį, kuo nors užsiimk, atjunk mintis ir pamatysi, kaip ta diena praeis.

Kartais laiko reikia daugiau, kartais mažiau, priklauso nuo to, dėl ko susierzinai. Jeigu tai kvaila smulkmena ar tiesiog prasta nuotaika, praeis greitai, jeigu koks nors rimtesnis dalykas, žmogus nepagalvojo, įskaudino, įžeidė, nepaklausė, kaip jautiesi, tada galbūt truks ilgiau, bet viskas baigiasi. Mano pavyzdys rodo – galima gyventi tol, kol gyvenasi“, – tvirtina dainininkė.

Daug metų scenoje praleidusi ir toliau nuo jos nesiruošianti nulipti I. Valinskienė, paklausta, ką daranti, kad visada išliktų jaunatviška ir ar apskritai jai tai svarbu, pažymi – nėra moters, kuri norėtų pasenti.

„Man garsūs pareiškimai „aš myliu kiekvieną savo raukšlę, gerbiu išorinį senėjimą“ truputį per garsūs. Į tokius dalykus reaguoju santūriau. Manau, kad, jeigu tavo raukšlė tave erzina, ją galima susitvarkyti, kaip galima susitvarkyti odą, ją drėkinti. Mano supratimu, didžiausias jaunystės rodiklis – tiesiog saugomas kūnas ir normali kūno sandara. Man visada atrodydavo, kad geriau jau daugiau raukšlių, bet jaunatviškas kūnas, kai gali bet ką apsirengti, kai tau tinka džinsiukai, kai gali apsivilkti bet kokį drabužį nebijodama, kad išlįs koks lašinys“, – sako ji.

O ar kada nors pagalvojo apie tai, ką norėtų veikti, kai ryšis nulipti nuo scenos? I. Valinskienė netrokšta suvisam išvažiuoti kur nors į užsienį ir ten pasilikti gyventi. Tačiau ji labai norėtų pensinį amžių su savo sutuoktiniu praleisti Nidoje.

„Žmonės, netgi tie, kurie gyvena Nidoje, iš manęs tyčiojasi. Sako: tu durna, pagyvenk lapkričio mėnesį Nidoje, suprasi, kaip tai nesmagu. Bet man šita idėja patinka, aš labai myliu Nidą, mišką. Kuo toliau, kuo daugiau man metų, tuo labiau mėgstu nuošalumą. Sunkiai beįsivaizduoju tuos pareiškimus, kai sakoma: man reikia naujų žmonių, pažinčių, patirčių... Man atrodo, kad man taip niekada nebuvo, net kai man buvo 20 ar 30 metų. Juolab man nereikia to dabar“, – pažymi pašnekovė.

Nors I. Valinskienė drąsiai save pavadintų namisėda, gaminti maistą jai nelabai patinka. Tačiau ji maisto ruošą vertina kaip terapiją ir vis dėlto kuo toliau, tuo labiau žavisi greitai pagaminamu maistu.

Laidoje I. Valinskienė pasidalijo vienu iš savo firminių greitai paruošiamų patiekalų receptų. Kaip paruošti vištų širdelių ir obuolių troškinį pagal I. Valinskienę, žiūrėkite kovo 13 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Santuokos metų nebeskaičiuojanti Inga Valinskienė: kai nustoja skraidyti drugeliai, ateina laikas kantrybei ir tolerancijai