Veidai

2020.03.13 11:14

Moterų istorijas teptuku pasakojanti Viktorija Jakučinskaitė: žmogus turi tekėti kaip upė, o ne stovėti kaip pelkė

žiūrėkite įrašą

Kai žmogus neauga ir netobulėja, jis tampa tarsi stovinčia pelke. Šį posakį gerai žino drabužių dizainerė Viktorija Jakučinskaitė. Neseniai ji prisistatė nauju amplua – pakvietė į savo pirmąją tapybos darbų parodą, pavadintą „Moterų istorijos“.

V. Jakučinskaitė yra baigusi dvi dailės mokyklas ir Vilniaus Dailės akademiją. Ji žinoma kaip drabužių dizainerė, tačiau šiandien jau gali prisistatyti ir kaip tapytoja. Vaikystėje jai labiau nei žaisti su lėlėmis patiko piešti, tačiau renkantis specialybę drabužių kūrimas jai atrodė labiau pritaikomas menas nei tapyba.

V. Jakučinskaitė aiškiai žinojo savo kaip drabužių dizainerės pradžią. Ją labai palaikė ir mama, turėjusi drabužių siuvimo patirties. Ilgą laiką kurti kolekcijas ir sukneles V. Jakučinskaitei užteko, o štai po šešiolikos metų atsirado poreikis ir kitokiai saviraiškai.

„Jau keletą metų jaučiau išsikvėpimą, tad pradėjau kitą kelionę – į meditacijas, į dvasines mokyklas. Vis galvojau, kaip galėčiau augti, nes kai žmogus neauga ir netobulėja, jis pasidaro kaip pelkė. Žmogus turi būti gyvas vanduo, tekėti nuolat kaip upė“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Labas rytas, Lietuva“ pasakoja V. Jakučinskaitė.

Menininkė pasakoja kurį laiką jautusi, jog jos gyvenime trūksta naujų vėjų. „16 metų kuriu rūbus, tad kaip ir nebeturėjau, ką naujo daryti. Tapyba atsirado kaip pomėgis, kuriuo savo malonumui užsiimdavau vakarais. Visgi prie to praleisdavau vis daugiau laiko, pradėjau lankyti kursus“, – apie naują aistrą kalba V. Jakučinskaitė.

Tiesa, teptukai ir drobės V. Jakučinskaitės namuose buvo visada, o keliaudama automobiliuose ir lėktuvuose ji piešdavo nuolat, tačiau vienas įvykis moterį sustabdė nuo tapybos ilgam.

„Buvo metas, kai pagaliau nutapiau tai, ką pati norėjau. Tada gimė pirmoji mano dukra, o su vaikais ateina daug naujo įkvėpimo. Nutapiau kokius šešis portretus ir nunešiau į galeriją paklausti nuomonės. Išgirdau klausimą, kodėl tapau žmonės. „Tu tapyk gėles, peizažus, daiktus, dar kažką. Niekas gi nenori pirkti svetimų žmonių portretų“, – žodžius, kuriuos išgirdo ir po kurių net 12 metų nustojo tapyti, prisimena menininkė.

Visgi metų ji sako netapanti konkrečių žmonių portretų, o savo piešiniuose siekianti atskleisti sielas, nuotaiką, moters būdą, emociją. V. Jakučinskaitė teigia, kad jai svarbu tapant parodyti teisybę. Svarbu, kad nutapytas žmogus žvelgtų atgal iš paveikslo. Ir jei gali pajusti tos moters nuotaiką ar būseną – vadinasi, perteikti pavyko.

Panašu, kad V. Jakučinskaitė netapyti ji nebegali – molbertą ir pradėtą darbą vežėsi net į Valentino dienos vakarienę dvare. Jau daug metų kruopščiai planuojanti savo laiką Viktorija tapo ir tada, jei vakare turi bent vieną laisvą valandą. Neseniai ji, paskatinta mamos, pradėjo mokyti tapybos.

Dar viena tapytojos ir dizainerės kūrybinė aistra – keraminės lėlės, kurias ji pradėjo lipdyti prieš dešimt metų. Lipdo moteris – ir vėl kiekviena su savo charakteriu ir žvilgsniu, kiekviena su savo istorija.

Lėles V. Jakučinskaitė sako kurianti tik dėl savęs. Dabar lipdyti nustojo, nes prilipdė tiek, kad jau dešimt lėlių laukia spalvinimo.

Visas pasakojimas – laidos įraše

Drabužių dizainerė Viktorija Jakučinskaitė pristato savo tapybos darbų parodą: žmogus turi nuolat tobulėti