Veidai

2020.03.12 14:51

Edita Mildažytė apie Gražiną Ručytę-Landsbergienę: labdaringa veikla užsiėmė tol, kol turėjo sveikatos

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.03.12 14:51

„Man visada buvo sunku žiūrėti į likimo nuskriaustus vaikus, kurie stengiasi nugalėti savo negalią“, – už labdaringą veiklą atsiimdama „Žaliojo obuolio“ apdovanojimą kalbėjo pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja Gražina Ručytė-Landsbergienė. Adovanojimų sumanytoja Edita Mildažytė prisimena jos atokvėpį: „Pagaliau apie Landsbergių pavardę kas nors pasakys ką nors gero.“

„Man visada buvo sunku žiūrėti į likimo nuskriaustus vaikus, kurie stengiasi nugalėti savo negalią. Linkiu, kad visi imtumėte iš jų stiprybės, kad mes nebūtume silpni ir jiems padėtume, nes jie dažnai yra stipresni už mus, ieškodami savo terpės, savo būdo išgyventi ir džiaugtis gyvenimu“, – 2006 m. Kauno sporto halėje atsiimdama „Žaliojo obuolio“ apdovanojimą už ištikimybę labdaros idėjai kalbėjo G. Ručytė-Landsbergienė, iškeliavusi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio išvakarėse.

„Žaliojo obuolio“ padėkos koncertas

Žaliąjį obuolį gerumo simboliu pavertusi apdovanojimų sumanytoja, žurnalistė, prodiuserė, laidų vedėja E. Mildažytė portalui LRT.lt sako, jog penktuosiuose „Žaliojo obuolio“ apdovanojimuose skulptoriaus Romualdo Kvinto kurta statulėlė G. Ručytei-Landsbergienei buvo įteikta už pagalbą, suteiktą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

„Kiek anksčiau tuo metu buvo kilęs skandalas dėl profesoriaus Vytauto Landsbergio sklypo Žvėryne, kuris jam, kaip signatarui, turėjo visiškai teisėtai atitekti. Visgi visuomenė, matyt, buvo pakurstyta, ir viskas susiklostė taip, jog Landsbergiams buvo neleista turėti to sklypo“, – pasakoja E. Mildažytė.

Ji pamena tuomet dėl neišsipildžiusios svajonės senatvėje persikelti į namą nusiminusios G. Ručytės-Landsbergienės žodžius: „Aš taip norėjau senatvėje turėti namelį, kuriame galėčiau išeiti pasikapstyti į daržiuką, o ne visą laiką sėdėti šaltame, tamsiame bute.“

Kaip 2006 m. kalbėjo G. Ručytė-Landsbergienė, už norą turėti savo namelį visuomenė Landsbergius labai skaudžiai sukritikavo. Tad jiems teko parduoti sklypą, ir, nutarę nupirkti namelius tiems, kurie yra labiausiai neapsaugoti, visus gautus pinigus – 280 tūkst. litų – Landsbergiai paaukojo Vilniaus Santariškių vaikų ligoninei.

„Jie nupirko kūdikiams neišnešiotukams reikalingą priežiūros įrangą, kurios tuo metu Vilniaus Santariškių vaikų ligoninei labai trūko. Pamaniau, kad tai – labai gražus žingsnis, beje, G. Ručytė-Landsbergienė savo labdaringa veikla yra rėmusi nemažai Vilniaus krašto mokyklų, į jas vežusi pirmuosius kompiuterius, teikusi paramą našlaičiams, gabiems ir sergantiems vaikams, rėmusi jaunuosius menininkus, organizavusi daug konkursų vaikams“, – pasakoja E. Mildažytė.

E. Mildažytė prisimena, kaip, gavusi „Žaliojo obuolio“ apdovanojimą, G. Ručytė-Landsbergienė atsikvėpė: „Pagaliau apie Landsbergių pavardę kas nors pasakys ką nors gero.“

„Situacija buvo išties nepalanki – vieni tą pavardę dievino, o kiti tiesiog aklai nekentė. Aišku, Gražina tą pavardę nešiojo oriai ir išdidžiai, bet manau, kad paprasta jai nebuvo, – kalba E. Mildažytė. – Gražina buvo labai visuomeniška ir žmogiška. Kol turėjo sveikatos ir pajėgė, tol užsiėmė labdaringa veikla.“

Kovo 10 d. iškeliavusią G. Ručytę-Landsbergienę E. Mildažytė prisimena kaip labai vaišingą moterį, niekuomet nepritrūkdavusią linksmų istorijų.

„Pamenu, kaip ji džiaugdavosi, kad moka groti akordeonu. Pasakojo, kad, grįžusi iš tremties Sibire, duoną užsidirbdavo grodama per šokius, – prisiminimais dalijasi E. Mildažytė. – Man ne kartą teko lankytis Landsbergių namuose. Kai kartą prieš Kūčias atvykau imti šventinio interviu, Gražina man prikrovė visokių skanumynų, pyragų.“

LRT.lt primena, kad G. Ručytė-Landsbergienė gimė 1930 m. Anykščiuose, augo penkių vaikų šeimoje. Nuo 1948 iki 1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, ten pat studijų metais dirbo akompaniatore. Tačiau 1949 m. buvo ištremta į Sibirą, kur praleido aštuonerius metus.

1957 m. paleista iš tremties, grįžo į Lietuvą ir tęsė studijas, baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama taip pat dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore. Vėliau tapo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeistere, dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, daug metų dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Taip pat skaitykite