Veidai

2020.03.13 08:54

Vėl gyventi Lietuvoje pasvajojanti Vaiva Rykštaitė: kurį laiką šypsojausi dirbtinai, dabar šypsena tikra

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.03.13 08:54

„Kartą gulėjau ant žemės, verkiau ir atrodė, kad daugiau nebegaliu virti košių ir valyti balų. Tai buvo labai tikra ir labai baisu“, – portalui LRT.lt atvirai pasakoja rašytoja Vaiva Rykštaitė, prisipažįstanti, kad, nors motinystė yra didžiausia laimė, kartais būti mama labai sunku. Atvira ji ir kalbėdama apie savo baimes.

– Maždaug šešerius metus gyvenate Havajuose, kurie daugeliui siejasi su amžinomis atostogomis, saule, žydru dangumi, palmėmis ir vandenynu. Ar, grįžus atostogų į gimtinę, jos orai neatrodo per daug niūrūs, o žmonės per daug santūrūs?

– Galbūt čia sunkiau šiltai aprengti dukras, o užėjus į parduotuvę pardavėjos ne visada pasisveikina. Keista, kai einu gatve ir sutikusi praeivio žvilgsnį jam nusišypsau, o jis pradeda dairytis, ar nepamačiau kokio nors pažįstamo už jo, arba pasižiūri į mane taip, tarsi būčiau išprotėjusi.

Savaitę visiems natūraliai šypsausi, o po to nustoju – pabosta tas sutrikimas žmonių akyse. Juk esame vieni kitų veidrodžiai ir, kai pamatome šypsnį, turėtume jį atkartoti, bet čia dažniau matau sutrikimą. Tačiau visa tai tėra smulkmenos, Lietuva – mano namai ir noriu kada nors čia sugrįžti gyventi. Nuolat apie tai užsimenu vyrui, tik kol kas nežinia, kada tai galėtų nutikti.

Iki šiol jaučiu baimę būti nemylima.

– Dažnai kalbame, kad užsienyje žmonės daugiau vieni kitiems šypsosi, o ar, pabuvus čia, Havajuose nereikia vėl įprasti šypsotis?

– Nereikia. Lietuvoje žmonės geri, bet man atrodo, kad yra išlikusi tam tikra sovietinė trauma, nepasitikėjimas žmonėmis. Tačiau tai pagydoma. Aš irgi anksčiau nesišypsojau, o vėliau ėmiau tai daryti dirbtinai. Sakoma, fake it till you make it. Taigi kurį laiką tai dariau dirbtinai, tačiau galiausiai įpratau, atsipalaidavau ir dabar mano šypsena yra tikra.

Sugrįžusi į Havajus vėl patenku būseną, kai žmonės draugiški, šypsosi, vieni kitus kalbina, pagiria visiškai nepažįstamo žmogaus aprangą, šukuoseną ar pan., o kartais net įsiterpia į pokalbį, kad kažką patartų. Ten daugiau betarpiškumo. Kadangi taip patogiau, man daug lengviau sugrįžti į tą pozityvą, nei čia susidurti su susikaustymu, šypsenos vengimu ar nusuktais žvilgsniais.

– Tikriausiai nuolat besišypsantiems amerikiečiams Havajuose buvo keistas toks jūsų santūrumas...

– Kai ten persikrausčiau, mačiau, kad ir mano vyras to nesuprato, bet dabar jau apsiramino. Mano vyrui svarbu, ką galvoja kiti, tad tam tikrų kultūrinių nesusipratimų buvo. Pavyzdžiui, kartą kavinėje sutikome vyro draugus.

Tuo metu buvau gal aštuntą mėnesį nėščia, jaučiausi blogai ir galbūt per mažai šypsojausi. Vėliau tie draugai vyrui rašė, kad jiems pasirodžiau ganėtinai pikta, gruboka, nelabai mandagi. Dėl panašių situacijų mano vyras įsitempia, kai su kuo nors susipažįstu.

O galbūt tai visai ne kultūrinis dalykas, tiesiog tokia esu – atvira, neapsimetinėju, kad man gera nuotaika, jei iš tiesų taip nėra. Amerikiečiai galbūt labiau linkę apsimesti, kad jiems viskas gerai. Todėl pirmus porą metų vyras man nuolat primindavo šypsotis...

Per penkerius metus su vyru nesame turėję nė vieno savaitgalio, kurį praleistume tik dviese, be vaikų. Tai nėra emociškai lengva.

– Rodos, jūsų gyvenime netrūko ryžtingų sprendimų – būdama aštuoniolikos išvykote į Milaną, vėliau į Londoną, Indiją, susipažinusi su savo vyru, įsikūrėte Havajuose. Drąsiai nuomonę reiškiate ir socialiniuose tinkluose. Kai kuriems minėti dalykai atrodo kaip nemažai drąsos pareikalavę sprendimai, tad galbūt įvairiuose interviu kalbėdama apie jaučiamas baimes šiek tiek prieštaraujate pati sau?

– Niekada nebijojau keliauti ar reikšti savo nuomonės, tačiau turėjau kitokių baimių. Tarkime, kurį laiką labai bijojau atrodyti negražia. Kai man buvo keliolika ar dvidešimt keleri savo vertę mačiau per išvaizdą, nenorėdavau išeiti iš namų nepasidažiusi. Buvau labai savikritiška.

Tačiau viskas pasikeitė gimus vaikams ir gyvenant Havajuose. Supratau, kad visai ne tai esmė. Dabar galiu filmuotis instagramui vos tik nubudusi ryte. Jaučiuosi išsilaisvinusi iš turėtos baimės.

– Ar dabar turite kokių nors baimių?

– Iki šiol jaučiu baimę būti nemylima. O kas, jei vyras manęs nebemylės? Dėl jo meilės jaučiuosi saugi, viskas gerai, tačiau nežinau, ar ji tikrai amžina. Galbūt kiti žmonės gyvendami poroje yra įsitikinę, kad tai truks amžinai, o aš nežinau, kaip bus ateityje.

– Beje, visai neseniai portale LRT.lt pasirodė jūsų tekstas „Geras tėtis, eilinė mama“, kuriame rašote apie tai, kad nuolat vaikais besirūpinančios mamos pagyrimų sulaukia rečiau nei tėčiai, kurie kartais pakeičia sauskelnes ar leidžia mamai pavalgyti kavinėje. Jums dažnai taip nutinka?

– Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kiek esu kalbėjusi su draugėmis, visoms taip pat yra. Kaip ir rašiau, mano šeimoje tai tikrai akivaizdu. Žinoma, mano vyras, atvykęs į Lietuvą, gal kiek labiau nori pasirodyti, tad ir sauskelnes mielai pakeičia ir pan. Tada tik ir matau, kaip mano tetulės stebisi, koks jis geras tėtis.

Gulėjau ant žemės, verkiau ir atrodė, kad daugiau nebegaliu virti košių ir valyti balų.

Niekam neįdomu, kad prieš tai pakeičiau penkiolika sauskelnių. Suprantu, kad motinų instinktai yra stipresni, ypač auginant kūdikį, tačiau visko galima išmokti.

Tik galbūt amerikiečiai yra labiau linkę išreikšti palaikymą, o tai labai faina. Aš visada žindau viešai, jei reikia ir stovėdama eilėje parduotuvėje. Amerikoje žmonės prieina ir pasako, kokia esi gera mama, šaunuolė, kokį gerą darbą darau.

Net sugraudina, pagalvoju „ačiū, kad taip pasakėte“. Lietuvoje taip nebūna, manau, kad žmonės čia drovūs, tad dažniausiai nieko nepasako, nusuka akis, ir ne todėl, kad jie nepritaria žindymui, o veikiau manydami, kad taip moterį trikdo.

– Apie žindymą vis dažniau prabyla daugelis žinomų šalies moterų, mamų. Jūs buvote viena pirmųjų, kurios taip drąsiai apie tai kalbėjo savo socialiniuose tinkluose ir kėlė nuotraukas su žindoma dukra. Kaip manote, galbūt šiandien visuomenė į tai žvelgia liberaliau ir pakančiau?

– Manau, kad požiūris keičiasi. Kai prieš kurį kėliau nuotraukas, kuriose žindau vyresniąją dukrą Žemyną, sulaukiau tiek neigiamų komentarų, kiek turbūt anksčiau gavusi nebuvau. Buvo net vyrų, kurie man rašė apie gražius papukus, buvo ir moterų, kurios tarsi kaltino, kad siekiu dėmesio ir bandau seksualizuoti žindymą. Kai dabar įkeliu panašių nuotraukų, sulaukiu vos poros neigiamų komentarų.

– Apskritai apie motinystę kalbate labai atvirai. Atrodo, kad vis dar yra nemažai moterų, nedrįstančių pripažinti, kaip joms sunku būti mama. Atrodo, kad prabilusios apie sunkumus jos gali būti palaikytos prastokomis motinomis, tarsi prasikaltusiomis prieš savo vaikus.

– Man taip nebūna. Porą kartų esu patyrusi netgi nervinių priepuolių. Pirmasis ištiko, rodos, vasarą. Gulėjau ant žemės, verkiau ir atrodė, kad daugiau nebegaliu virti košių ir valyti balų. Tai buvo labai tikra ir labai baisu, maža to, vaikų akivaizdoje. Paskui atsigavau ir apie tai parašiau socialiniame tinkle.

Nežinau, kodėl taip pasielgiau, matyt, toks mano būdas. Daug moterų komentaruose rašė, kad ir joms taip būna. Dar daugiau parašė asmenines žinutes. Pajutau bendrystę. Tikriausiai todėl ir parašiau viešai – sulaukusi moterų reakcijos, pasijaučiau normali. Iš tiesų būti mama yra labai sunku, nors kartu tai ir pati didžiausia laimė.

Vis dėlto, tik sulaukusi moterų palaikymo pamačiau, kiek daug moterų jaučia tą patį. Tiesiog kartais išnaudojame savo energijos resursus ir panašūs įvykiai yra ženklas, kad reikia daugiau pailsėti ar skirti daugiau laiko sau.

– Ką veikiate, gavusi laiko sau?

– Turiu nemažai vazoninių augalų, šiuo metu įsirenginėjame namus, tad domiuosi interjerais, užsiimu joga, vintažas – sena mano meilė, prie kurios vis sugrįžtu. Man įdomi psichologija, filosofija, ekologija, daug skaitau, žiūriu filmus.

Laiko sau kartais randu, tačiau jo nėra tiek daug. Kadangi Havajuose nėra dukrų močiučių ar tetų, per penkerius metus su vyru nesame turėję nė vieno savaitgalio, kurį praleistume tik dviese, be vaikų. Tai nėra emociškai lengva.

– O ką veikiate būdama Lietuvoje, kai neturite suplanuotų susitikimų, o dukras galite palikti močiutės globai?

– Man labai patinka kinas, viešėdama Lietuvoje būtinai ketinu apsilankyti „Kino pavasaryje“, mėgstu teatrą, tik gauti bilietų į gerus spektaklius dažnai nėra taip lengva ir neretai jų negaunu, o šiaip man labai patinka vaikštinėti po miestą ir parduotuves.

Nors perku nedaug, man apsilankymai parduotuvėse – savotiškas kultūros tyrinėjimas. Veikiausiai, atsidūrus viduramžių turguje, mums viskas būtų įdomu, apžiūrinėtume, kaip viskas padaryta, stebėtume, kuo apsirengę žmonės, kaip jie sveikinasi, kaip bendrauja ir pan.

Panašiai jaučiuosi ir lėtai vaikštinėdama po miestą, parduotuves, kavines. Kai einu per Senamiestį, užsuku į kiekvieną, nesvarbu, ar ten prekiaujama stiklo gaminiais, papuošalais ar dešromis. Man norisi viską pačiupinėti, pauostyti, paragauti, pasitepti... Be to, man patinka pabūti vienai, nes Havajuose tokios galimybės neturiu. Jei ateina auklė, einu rašyti, o vos tik ji išeina, vėl laiką leidžiu su dukromis. Laiko tiesiog bimbinėti JAV neturiu.

Kai važiavau į Knygų mugę, nors savo sesės nemačiau pusmetį, paprašiau, kad išleistų mane vieną. Dukros liko Kaune su ja. Sesuo supranta, kad tai galimybė man tiesiog pabūti vienai.

Iš tiesų būti mama yra labai sunku, nors kartu tai ir pati didžiausia laimė.

– Tiesa, pristatėte jau aštuntą savo knygą „Lizos butas“. Kai kuriose knygose dalijatės asmeninėmis patirtimis, o kai kurias esate pavadinusi emociniais dienoraščiais, kokia ši knyga?

– Pirmiausia knygos, rašymas yra mano terapija, taip pat buvo ir šįkart. Kai rašydavau tikrą dienoraštį, niekada nerašydavau įvykių, aprašydavau jausmus. Jei kas nors juos paskaitytų, nelabai suprastų, apie kokius įvykius rašiau. Knygose atvirkščiai – mintyje turiu jausmus, tačiau apie juos pasakoju per įvykius.

Knyga „Lizos butas“ norėjau parodyti mamos ir dukters ryšį disfunkcinėje šeimoje, kur, nepaisant visko, tas motinos ir dukros ryšys išlieka stiprus, be traumos, nors atrodo, kad turėtų būti kitaip.

Šįkart tiesiog norėjau parodyti, kad net ir didelių istorinių įvykių kontekste vaikui svarbiausia yra vaikystė. Netgi kai keičiasi valiutos, tėčiai ar šalies pavadinimas, vaikui tai tėra epizodai – svarbiausia jam vis tiek yra santykiai su tėvais. Veikiausiai tai norėjau perduoti šia knyga.

Tokia esu – atvira, neapsimetinėju, kad man gera nuotaika, jei iš tiesų taip nėra.

– Dabar net sunku patikėti, kad daugiau nei prieš dešimtmetį pasirodžiusi jūsų pirmoji knyga „Plaštakių sindromas“, kaip pati esate sakiusi, buvo sumalta į miltus. Kaip pati manote, nejaugi ji buvo verta aštrių kritikės žodžių?

– Po poros metų galbūt rasiu drąsos tą knygą atsiversti ir paskaityti, galbūt tada pamatysiu, kaip ten viskas yra iš tikrųjų. Nuo pradžių iki galo savo knygų neskaitau, bet „Viena Indijoje“ ar „Pirmąkart mama“ vartau savo kompiuteryje, kai ieškau ištraukų, kuriomis dalijuosi socialiniuose tinkluose. Tačiau pirmoji knyga man yra savotiška trauma. Bijau, kad skaitysiu ir bus labai blogai, man bus gėda, nors skaitytojoms kūrinys patiko.

Vis dėlto tai – mano pirmoji knyga, parašyta būnant 21-erių. Man buvo labai nedrąsu. Susigalvojau slapyvardį (už slapyvardį esu iki šiol), tačiau, duodama pirmuosius interviu, nenorėjau dalytis savo nuotraukomis. Kaip menininkei, tą kritiką priimti buvo labai nejauku. Sulaukiau labai aštrios kritikos, susimaišiusios su pašaipa ir nuomone, kad mano knyga yra nevykęs serialo „Seksas ir miestas“ vaizdavimas.

Manau, kad dabar niekas taip neberašo. Galbūt net ir ta pati kritikė šiandien rašytų kitaip. Ir nemanau, kad aš, būdama kritikė, taip rašyčiau apie rašytojo debiutinę knygą. Ir nesakau, kad jaučiu pyktį, tik tas snobizmas numušė ūpą eksperimentuoti.

Tačiau šiandien tai, kad mano knyga pavadinta „Sekso ir miesto“ vaizdavimu (kad ir prastu), veikiau laikau komplimentu. Prieš pusmetį pasižiūrėjau serialą ir manau, kad jis puikus. Jame su humoru vaizduojami keturi labai ryškūs moters archetipai, kurių kažkiek savyje turi kiekviena moteris. Gal seriale ir nėra intelektualinės gelmės, tačiau išsamiai vaizduojami psichologiniai santykiai, gyvenimiškos situacijos. Tai yra klasika.

Beje, knygoje „Plaštakių sindromas“ buvo ir slengo bei keiksmažodžių. Dabar tai yra ant bangos, o tada, daugiau nei prieš dešimtmetį, aš gavau išmargintą rankraštį su komentarais, kad per daug keikiamasi.

Lietuva – mano namai ir noriu kada nors čia sugrįžti gyventi.

– „Lizos bute“ taip pat yra keiksmažodžių?

– Galbūt dėl mano amžiaus, jų yra mažiau, esu santūresnė, tačiau kažkiek yra. Anksčiau man redaktorės neleisdavo jų vartoti, ir aš nusileisdavau, tačiau tai jau aštunta mano knyga, tad žinau, ką darau, ir leiskite man daryti, kaip noriu.

O galbūt keiksmus ir slengą šiandien galima vadinti tendencija. „Pietinia kronikas“ ar „Kai aš buvau malaliekta“ juk taip pat parašytos slengu ir nevengiant keiksmų. Žinoma, dabar atsiranda sakančių, kad aš taip rašau dėl mados, tačiau ta mada mano viduje jau dešimtmetį.

– Minėjote seksą ir miestą, atrodo, kad kartais nevengiate pasijuokti iš savęs praeityje, tam tikrų amžiaus laikotarpių...

– Man atrodo, kad serialo „Seksas ir miestas“ veikėjos ar „Bridžitos Džouns“ herojai kažkiek atspindi kiekvieną iš mūsų. Manau, todėl šie kūriniai yra tokie populiarūs.

Galbūt kiekvienas iš mūsų turime ir dalelę serialo „Draugai“ herojų – visi minėti personažai yra labai ryškūs archetipai, paliečiantys tam tikrą kiekvieno iš mūsų stygą. Todėl sakau, kad nereikia nuvertinti popso, jei kūrinys populiarus – jis kažkuo geras.

Taip pat žiūrėkite:

Vaiva Rykštaitė pristato naują knygą: norėjau papasakoti apie 90-uosius – supratau, kokia ta praeitis egzotiška

Taip pat skaitykite