Veidai

2020.03.11 10:43

Giedrius Savickas – apie artėjantį jubiliejų, vokiškas reklamas ir kodėl nepirks sportinio automobilio

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.03.11 10:43

„Sportinio automobilio tikrai nepirksiu“, – portalui LRT.lt sako aktorius Giedrius Savickas, po mėnesio minėsiantis 40-metį. Jis juokauja, kad galbūt amžiaus krizė jam pasireiškia kitaip – nostalgija seniems daiktams: klausosi vinilinių plokštelių, akimirkas fiksuoja juostiniu fotoaparatu, jau nusipirko ir seną kamerą.

– Kovo sekmadieniais LRT RADIJO eteryje skamba trumpos ciklo „Kaip vakar“ istorijos, kurias pristatote, papildote savo įspūdžiais. 1990 m. kovo 11-ąją jums tebuvo vienuolika metų, kaip pamenate tą laiką?

– Nors buvau vienuolikmetis, tokio įvykio neįmanoma neprisiminti, tai buvo neeilinė diena. Apskritai tuo metu viskas keitėsi. Pamenu, tada moksleiviai būdavo spaliukai, o vėliau tapdavo pionieriais. Aš irgi ketinau tapti pionieriumi, nes mokykloje buvo sakoma, kad pionierius – geras žmogus. Tada, būdamas vaikas, ir aš norėjau būti geras. Galiausiai pionieriumi netapau.

Tik pamenu, kad brolio pažymių knygelėje buvo įrašyta pastaba už tai, kad į mokyklą atėjo su sportiniais bateliais. Už tokį nusižengimą jį galėjo išmesti iš komjaunuolių. O aš jau ėjau į mokyklą su puse galvos nuskusta, puse – su kasytėmis.

Man, vaikui, tas laikas buvo sunkus dar ir todėl, kad viskas, ką matydavai žurnaluose, pavyzdžiui, įvairūs užsienietiški limonadai ar šokoladukai, atsirado parduotuvėse, bet nebuvo pinigų jiems įsigyti.

Atsimenu, kaip nėjau į mokyklą, nes namuose įvedė kabelinę. Visą dieną žiūrėjau vokišką reklamų kanalą, nors vokiškai nesuprantu – rodė picos, jogurto reklamas... Man, vaikui, tai atrodė kaip kažkoks stebuklas. Dabar parduotuvėje pro kai kuriuos iš šių daiktų praeinu ir net nepasiimu.

Žinoma, būdamas vaikas į viską žiūrėjau kitaip, tada nelabai supratau, apie ką yra laisvė, o tik atkūrus nepriklausomybę žmonės galėjo laisvai kalbėti apie tremtį ar kas blogai buvo sovietiniais laikais. Iki tol apie tai nugirsdavau tik iš tėvų pokalbių, tačiau prie vaikų jie vengdavo apie tai kalbėtis.

– Minėjote savo šukuoseną, kasytes. Buvote maištaujantis paauglys?

– Niekada nemaištavau, nei prieš mamą, nei prieš mokyklą. Tada man tiesiog patiko repo kultūra. Ir dabar mielai klausausi šio stiliaus muzikos, o mano džinsai truputį platesni.

Iš tiesų mokykloje man visai patiko – su draugais daug juokdavomės. Tik niekaip nesuprantu, kaip paauglys, neskaitęs knygos, galėdavau parašyti apie ją rašinį, kaip, nesimokęs fizikos, galėdavau atsiskaityti kontrolinį, kaip aš tą chemiją mokiausi... Juk kai esi 15–16 metų, ne namų darbai galvoje...

– Dabar vedate LRT TELEVIZIJOS projektą „Dainuok su manimi“, kuriame – būrys puikiai dainuojančių vaikų, gimusių jau nepriklausomoje Lietuvoje...

– Nustebau, išgirdęs tuos vaikus dainuojant – jie visi labai talentingi. Atrodo, kad jau šešiametis gali be akcento dainuoti angliškai, jie nuo vaikystės internete gali žiūrėti kitų atlikėjų įrašus iš viso pasaulio. Jie moka dainuoti, ir nepasakyčiau, kad bijo scenos ar labai jaudinasi.

Galbūt taip yra todėl, kad jie jau gimę kitokiame pasaulyje nei vyresnės kartos. Pamenu, sovietiniais laikais eini deklamuoti eilėraščio, visas įsitempęs, o kažkas dar tave ragina nesimosikuoti rankomis ir raiškiai kalbėti.

Vaikai dabar labai atsipalaidavę, ir man tai patinka. Manau, mūsų dainininkams metas suprasti, kad auga labai stiprūs atlikėjai.

– Minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, o balandžio viduryje jūs minėsite savo sukaktį. Sakoma, kad, laukdami keturiasdešimtmečio, vyrai skuba į sporto klubą ar lekia pirkti sportinio automobilio. Apie tai dar nepagalvojote?

– Man tik gaila, kad neturiu feisbuko, jei turėčiau, pasveikintų labai daug žmonių, parašytų net ir tie, kurie manęs nepažįsta. (Juokiasi). Kita vertus, tai labai gerai – sužinosiu, kas iš tiesų mane prisimena.

Kai pagalvoji, prieš dešimtmetį man buvo 29-eri ir atrodė, kad viskas dar tik prieš akis. Praėjo vos 10 metų, o viskas gerokai pasikeitė.

Tačiau dėl jubiliejaus tikrai neišgyvenu, tai neišvengiama. Ir kitiems, laukiantiems 40-mečio, galiu pasakyti: nesijaudinkite, tai praeis, bus 41-eri, 42-eji... 50 metų.

O sportinio automobilio tikrai nepirksiu, turiu 1988 m. automobilį, ir man gerai. Tačiau nusipirkau kino kamerą su 8 mm juosta. Noriu fiksuoti savo šeimos gyvenimo akimirkas.

– Nors feisbuko neturite, instagrame dalijatės savo nuotraukomis, darytomis juostiniu fotoaparatu. Kaip atradote fotografiją?

– Kartą per Kalėdas gavau dovanų maždaug 1970 m. fotoaparatą „Zenit“. Be to, mano tėvas taip pat fotografuodavo juostiniu fotoaparatu. Ir man labai patiko.

Man labai svarbus procesas – pats fotografuoju, pats ryškinu, pats skenuoju. Man tai teikia laimės, o ir kiekvieną kadrą labiau vertinu. Pavyzdžiui, nuotraukos telefone jau beveik netelpa, tačiau aš jų niekada ir neperžiūriu. Kai turi 36 kadrų juostelę, kurioje – ir kelionės, ir krikštynų, ir gimtadienio nuotraukos, kiekviena nuotrauka įgauna kitokią kokybę ir vertę.

Finansiškai gal tai ir brangiau, bet ir man asmeniškai tai kur kas brangiau. Saugau kiekvieną negatyvą, nors suprantu, kad niekam to nereikia.

Gal taip pasireiškia ta mano amžiaus krizė – noriu senų daiktų, tokių, kaip mano paauglystėje. (Juokiasi.) Gal yra likę kažkiek nostalgijos.

Aš juk ir muzikos klausausi iš plokštelių, jų turiu apie 500. Dabar daug kas jų klausosi, tačiau aš patefoną turiu jau labai seniai. Ir plokštelių klausausi ne todėl, kad noriu būti madingas, o todėl, kad man tai tikresnis daiktas, procesas.

– Galbūt plokštelės ar juostiniai fotoaparatai darosi populiaresni, nes žmonės pavargo nuo skaitmeninio formato, kompiuterio ekrane matomų vaizdų ar interneto platformose skambančių dainų ir nori tikrumo, apčiuopiamo daikto, kaip jūs sakote, ritualo...

– Galbūt. Juk, pavyzdžiui, kai klausaisi muzikos „Youtube“, perjunginėji, kai tik netingi. Kai paleidi plokštelę, paprastai pasidarai arbatos, išklausai visą albumą, apverti plokštelę. Tai procesas, savotiškas ritualas.

Retai žiūriu ir telefone filmuotus vaizdus, bet tikiu, kad tai, ką įamžinsiu filmavimo kamera, tikrai peržiūrėsiu namie per projektorių. Dabar noriu sukurti filmą apie mamą ir dvi jos seseris. Vienai jų jau 86-eri, kitai sukako 81 metai, kitai – 75-eri.

Arba, pavyzdžiui, išvykstu į gastroles užsienyje, į nepažįstamą miestą, anksčiau atsikeliu ir einu fotografuoti. O kartais norisi fotografuoti ir namuose, išėjus pasivaikščioti palei Vilnelę, o kartais atrodo tik ir norisi sėsti į traukinį ir važiuoti į kokį nors miestelį, ten pafotografuoti ir važiuoti toliau...

Būna, kas nors susimąsto, ką žmonės veikdavo anksčiau, kai nebuvo interneto ar pan. Manau, jų gyvenime procesai būdavo ilgesnis ir įdomesni – patys fotografuodavo, patys ryškindavo nuotraukas, o jei reikėdavo susirasti kokios nors informacijos, eidavo porai valandų į skaityklą. Visai kitoks gyvenimas vyko.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt