Dažnai projekto „Šventinis bankuchenas“ įkūrėją Luką Šidlauską kurti įkvepia visuomenėje gajos klišės, tad jo humoras nebūtinai suprantamas visiems, nes ne visi tas klišes pastebi ar atpažįsta. LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ atlikėjas pažymi – nors populiariausias jo kūrinys yra „Lietuvos istorijos repas“, jis iš tiesų neatspinti to, kuo kūrėjas užsiima.
L. Šidlauską kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.
– Esi reklamos sferos atstovas. O kas tau yra „Šventinis bankuchenas“?
– Tikriausiai užklasinė veikla, kuri kartais užima daugiau vietos nei tik užklasinė veikla. Man tai daug džiaugsmo keliantis kūrybinis užsiėmimas.
– Tavo pasirodymai keisti, įdomūs. Tai savotiškas fantazijos triumfas. Ar yra buvę taip, kad publika iš tavęs tikėjosi vienų dalykų, o gavo visai ką kita? Turiu galvoje laikotarpį, kai pristatei „Lietuvos istorijos repą“, kuris sulaukė didžiulio dėmesio.
– Man taip atrodo ar norėčiau, kad taip būtų, jog tie, kurie ateina, neateina dėl repo. Norėčiau tikėti, jog jie žino, kad „Istorijos repas“, nors populiariausias, iš principo nelabai atspindi, ką aš darau. Tie, kurie ateina, žino, kad tai labiau humoro reikalas, o ne repavimas ar kažkas panašaus. „Istorijos repo“ jau net kurį laiką nebeatlieku.
Buvo tokių momentų, kai bandau kažką daryti, juokauti, o prieš mane – suaugusių žmonių akmeniniai veidai, nedreba nė vienas raumuo.
Keistų pasirodymų buvo anksčiau. Vilniuje, bare „Marsas“, buvo pirmieji „Šventinio“ pasirodymai. Pamenu, kai kas labai paeidavo, o kai kas būdavo be efekto. Atsimenu, buvo tokių momentų, kai bandau kažką daryti, juokauti, o prieš mane – suaugusių žmonių akmeniniai veidai, nedreba nė vienas raumuo. Bet iš nesėkmingų patirčių pasimokiau – tikiuosi, kad sekasi sėkmingiau.
– Tu pašiepi beveik kiekvieną įmanomą visuomenės sluoksnį. Kaip randi erdves, žmones, su kuriais tau smagu būti?
– Bet jeigu tu pašiepi, tai nereiškia, kad uždedi kažkokį bloką. Nors yra daug tokių, iš ko juokiausi ir neturiu ūpo su jais bendrauti. Pavyzdžiui, turiu numerį apie tranzo festivalį. Normaliai nesu jame buvęs, bet žinau, kas ten vyksta, man net nereikia ten būti buvus. Iš to juokiuosi, negaliu žmonėm drausti juose dalyvauti, net yra mano aplinkos žmonių, kurie dideli aktyvistai, bet tai, kad tu juokiesi, nereiškia, kad kažkam draudi ar nukerti saitus.
– Numeris apie kruasanus taip pat susilaukė nemažai dėmesio. Gali papasakoti, kaip jis gimė?
– Gimė labai paprastai. Per pietus eidavau į kažkokią bandelinę ir užsisakinėdavau tą patį. Kai užsisakinėji ir įsiklausai į šitą žodį, jis labai juokingas, turint omenyje, kad juos gali vadinti skirtingai. Pagalvojau, kad reikia pabrėžti skirtingą tarimą ir iš to padaryti sketch`iuką. Iškart gimė mintis, kad reikia padaryti dialogą, kai „kruasanas“ kiekvieną kartą tariamas skirtingai.
Jeigu juokiuosi iš kažkokios klišės, turi tą klišę, kontekstą, iš kurio juokiuosi, atpažinti – jeigu neatpažįsti, nemanau, kad bus juokinga. Bet tas pats su visais dalykais.
– Įdomu tai, kad po to tas humoras pradeda savo gyvenimą.
– Jis tapo folkloru. Dėl to man labai smagu. Aišku, tu negalvoji, kaip čia bus, be kai tai įvyksta, yra smagu.
– „Šventinio bankucheno“ humoras suprantamas visiems?
– Būna, kad jį pavadina intelektualiu humoru. Nežinau, kas yra intelektualus humoras. Man atrodo, kad taip klijuojamos klišės. Kaip tik skaičiau knygą, tai numaniau ir ten parašė tą patį, kad humoras yra tiesa – tu juokiesi iš tiesos apie žmones. Tai labai geras apibūdinimas, o kur čia intelektualumas, aš nežinau.
Bet sutinku, kad mano atveju juokinga ne visiems, priklauso ir nuo konkretaus sketch`o. Būna, kad, jeigu juokiuosi iš kažkokios klišės, turi tą klišę, kontekstą, iš kurio juokiuosi, atpažinti – jeigu neatpažįsti, nemanau, kad bus juokinga. Bet tas pats su visais dalykais.
– Ar smaginiesi kurdamas savo numerius?
– Taip, man patinka, aš nugrimztu. Jeigu apima didelis kūrybinis įkvėpimas, būna, pasineriu, aplinkui nelabai ką matau, galiu labai ilgai daryti, nevalgyti ir panašiai.
Kas L. Šidlausko gyvenime vyko prieš „Šventinį bankucheną“? Apie kitus projektus ir gimtąją Klaipėdą – kovo 9 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
