Veidai

2020.03.14 19:21

Liudo Mažylio šeimą sustiprino anuomet nepagydoma žmonos liga: tokie dalykai susieja ilgam

„Buities vengiu kaip įmanydamas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ prisipažįsta istorikas Liudas Mažylis, dėkingas žmonai, leidusiai prioritetą teikti profesiniams pasiekimams, o ne buičiai. Galbūt tai ir lėmė, kad profesoriaus atradimu dabar džiaugiasi visa Lietuva. Tačiau ne mažiau svarbus pasiekimas – beveik pusė amžiaus trunkanti santuoka, kurią surišo dramatiškas įvykis – žmonos liga.

Praėjusiais metais L. Mažylio gyvenimas gerokai pasikeitė – jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau turbūt didžiausias pokytis įvyko prieš beveik trejus metus, kai profesorius atrado Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopiją. Tada jis žmonai Aldonai juokavo kandidatuosiantis į Lietuvos prezidento postą, tačiau sutuoktinė šį juoką priėmė gana rimtai.

„Sakau pusiau šmaikščiai, pusiau rimtai: Mažyliene, nuo ko pradedam? Nori būti prezidentiene? Staiga suprantu, jog ji tai priėmė visiškai rimtai. Žmogaus, su kuriuo gyveni kelis dešimtmečius, mimiką perpranti labai greitai. Ji nepasakė, jog nusišneki – mes ramiai apsvarstėme, kvies, nekvies, paskui nepakvietė. Artėjo merų rinkimai – ai, geriau gatvių nepaasfaltuosi“, – pasakoja jis.

Politika L. Mažylio kelyje pasirodė ne pirmąsyk. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais jis įžengė į naują pasaulį – buvo išrinktas Kauno miesto tarybos deputatu. Prisimindamas Kovo 11-osios įvykius prieš trisdešimt metų laidos pašnekovas pasakoja tuomet dirbęs Kauno dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju ir iš arti stebėjęs, kas vyko Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime.

„Tą dieną atstovavau to meto Sąjūdžio laikraščiui „Kauno laikas“, buvau susikūręs akreditaciją. Nieko nuostabaus – iš komunistų atėjęs nedemokratiškai suformuotas darinys, LTSR Aukščiausioji taryba su mielu noru akreditavo Sąjūdžio narį, kaip žurnalistą, iš Kauno čia. Dalyvavau ir išvakarėse 22.44 val. Vilniaus laiku, kai vienas po kito buvo priimti esminiai penki dokumentai. Su kitais Kauno atstovais pačiame viršuje sėdėjome ir stebėjome, galiu atkurti kai kurias detales.

Į kai kurias detales gali žiūrėti ironiškai, pavyzdžiui, balsavimas dėl Nepriklausomybės Akto buvo vardinis, kiekvienas Aukščiausiosios Tarybos atstovas turėjo atsistoti ir pritarti. Mes susėdę šmaikštavome. Tai kada tapome nepriklausomi? Kai nubalsavo 66 procentai ar kai paskutinis atsistojo ir pasakė, jog pritaria? Nuo tos sekundės ar anksčiau tapome laisvi? Taip šmaikštavome“, – prisimena L. Mažylis.

Pasak europarlamentaro, tapatinti svarbius šalies ir savo gyvenimo įvykius keblu, tačiau kai kurie svarbiausi tiek asmeninio, tiek profesinio gyvenimo dėmenys jam, regis, beveik vienodos svarbos. Ypatingą vietą užima tiek gyvenime atsiradusi dukra, tiek Nepriklausomybės Akto radimo faktas.

Gyvenimas tikrai įdomus, neprognozuojamas, sunku pasakyti, kas bus po savaitės, mėnesio. Gailėtis galiu nebent to, kad visai teko palikti ankstesnę akademinę veiklą. Šito negalėjau numatyti, buvimo akademinėje terpėje iš tikrųjų labai gaila.

„Žinoma, dukros gimimas buvo labai ypatingas įvykis. Ir turbūt Vasario 16-osios Akto suradimas 2017 metų kovo 29 dieną. Užtruko ne sekundę, o tam tikrą laiką, bet tas suvokimas, ką pavyko atrasti, buvo vienas iš svarbiausių dalykų“, – tvirtina jis.

Atsivėrusios Europos Parlamento durys – irgi svarbus L. Mažylio gyvenimo įvykis. Pasak profesoriaus, politikoje pakanka aistrų ir azarto, ji tikrai nėra nuobodi. Tačiau greta pareigų apibūdinimo yra ir realių gyvenimo pokyčių. Teko priprasti prie intensyvesnio gyvenimo tempo, nuolatinių kelionių iš gimtojo Kauno į Briuselį. Daugiau nei dvidešimt metų Vytauto Didžiojo universitete dėstęs Europarlamento narys prisipažįsta jau spėjęs pasiilgti akademinio darbo, paskaitų ir studentų.

Beveik pusę amžiaus santuokoje gyvenantis Liudas Mažylis: mus surišo dramatiškas įvykis – žmonos liga

„Gyvenimas tikrai įdomus, neprognozuojamas, sunku pasakyti, kas bus po savaitės, mėnesio, vadinasi, bus naujų iššūkių. Gailėtis galiu nebent to, kad visai teko palikti ankstesnę akademinę veiklą. Šito negalėjau numatyti, buvimo akademinėje terpėje iš tikrųjų labai gaila.

Yra nemažai vargo, jei kalbėti apie psichologinius dalykus, nuovargį ir energiją. Viena vertus, energijos pirmą pusmetį netrūko, kita vertus, nuskristi, parskristi yra fizinis nuovargis. Nepasakyčiau, kad jis kaupiasi, bet pradedi spręsti, kur tu ir kokiu momentu esi naudingiausias“, – kalba pašnekovas.

Ryšį su žmona sustiprino sutuoktinės liga

Akivaizdu, tokioje kasdienybėje būtinas tvirtas ramstis. Didžiausi L. Mažylio palaikytojai – šeima ir komanda. Politikas džiaugiasi, jog dėl įtempto Europos Parlamentaro darbo neatsisakė savo didžiosios aistros – ieškojimų ir atradimų istorijos archyvuose. Prieš mėnesį Vatikano archyve jis rado XIII amžiaus dokumentus, liudijančius Lietuvos valstybės kūrimosi pradžią. Negana to, ties šiuo atradimu istorikas neketinantis sustoti.

„Negalima sakyti „atrasti“ – jie niekur nebuvo dingę, istorikams tų laiškų buvimas Vatikano archyve iš tikrųjų buvo žinomas, tačiau, manau, grįžimas prie faktų, dokumentų, kaip jie atrodo, kokia jų stilistika, dizainas šių laikų kontekste, kokia kalba parašyti – šie dalykai primirštami, pasidaro labai siauro rato ekspertų diskusijų objektu. Visuomenei priminti, kas susiję su Lietuvos valstybės atsiradimu“, – aiškina profesorius.

L. Mažylis pripažįsta, pasikeitus gyvenimui, profesinėms aplinkybėms, pasukus į didžiosios politikos areną stipriai paaštrėjo gyvenimo suvokimas. Nebesąs jis profesorius, kurio dėmesio centre – mokslo ir akademinio pasaulio interesai. Kad ir kaip skambiai sakytume, tačiau šiuos pakeitė Europos reikalai. Visgi L. Mažylis džiaugiasi, jog jo, kaip politiko, kasdienybės dar neaplankė emocinė tuštuma.

„Apskritai nelengvas klausimas: ką tai reiškia – pats sau įdomus? Refleksija turėtų būti ne apie save, o kitus. Ar aš sugebu parodyti save tokį, kad kiti pripažįsta, veikiu vertingai, prasmingai? Jaučiu, kad aplinkiniai tikrai pritaria tam, ką aš darau. Tokio jausmo, kad aš sau neįdomus, nėra. Pasižiūriu, ką parašė, kaip sureagavo žiniasklaida, aplinkiniai – manau, viską darau gerai“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Politikas stengiasi rasti balansą tarp europarlamentaro darbo ir šeimos. Jis su žmona Aldona gyvena daugiau nei keturiasdešimt metų, o užauginę dukrą Liuciją šiandien Mažyliai – ir dviejų anūkių seneliai. Kalbėdamas apie šeimą L. Mažylis prisimena augęs Kauno prieškario inteligentų šeimoje, o jo senelis, garsus daktaras Pranas Mažylis, iki šiol istorikui išlieka svarus pavyzdys. Iš vaikystės atkeliavęs ritualas – sekmadienio pusryčiai – neatsiejama ir Mažylių namų tradicija. Tačiau pačių sutuoktinių stiprybę išbandė dramatiškas lūžis – žmonos liga.

Gal tai blogai, bet taip susiklostė – mes vienas į kitą žiūrime kaip į nuosavybę. Nelabai ja norime dalintis.

„Pusryčių tradicija – šimtaprocentinė, visi valgome kartu. Mano močiutė Antanina visgi buvo pasiturintis žmogus, mano senelis buvo profesorius, garsus gydytojas, turėjo pajamų. Į pietus jie sukviesdavo keletą giminaičių, jie buvo studijuojantys. Visi pietaudavome su įrankiais, kurie yra išlikę.

Yra mimezės klausimas – tu mėgdžioji tradiciją, kuri tave visada supo. Visais laikais buvo besiskiriančių porų, kurios taip sprendžia klausimą, jei yra neatitiktis. Aš laikausi nuomonės, kad vaikai tai pastebi ir juos tai labai veikia – tėvų skyrybos. Tai užkrečia vėlesnes kartas. Tada sprendžia: arba jis atvirkščiai – nedarys taip, kaip tėvai, arba jam išeina taip, kaip tėvams. Mus surišo dramatiški įvykiai, pirmiausia žmonos liga, kuria ji susirgo iš karto po studijų vos pradėjusi dirbti. Tais laikais tai buvo laikoma nepagydoma liga, bet medicina tobulėjo, buvo pritaikyti tam tikri modernūs metodai. Manau, tie dalykai susieja ilgam“, – pasakoja L. Mažylis.

Dukra pasekė tėčio pėdomis

Laidos herojui teko daug ko išmokti gyvenant šeimoje. Profesorius dėkingas žmonai už tai, kad ji leido jam prioritetą teikti ne buities realijoms, o profesiniams pasiekimams. Tačiau visgi L. Mažylis prisipažįsta, įkvėpimo šaltinis gyvenime – meilė. Subtilaus humoro jausmą turintis vyras juokauja, jog jųdviejų santuokoje nestinga pavydo prieskonio.

„Buities vengiu kaip įmanydamas. Man sudėtinga prižiūrėti automobilį ir panašius dalykus. Bet reikia, tai reikia. Būtina kokiu nors būdu prisidėti prie buities dalykų, privalu ir darai. Kita vertus, buitį galima paversti švente: iš močiutės turiu paveldėjęs keletą receptų, vienas ar su kitais šeimos nariais gaminu valgį. Gali sakyti, kad tai buitis, gali sakyti – šventinė buitis. Kai auginome dukrą, aš save tituluodavau skalbimo mašinos operatoriumi. Kas plaudavo vystyklus? Tėtis plaudavo“, – prisimena profesorius.

O kai namuose šventė įsisiūbuoja iki šokių, L. Mažylis sako, kad vis tiek pirmoji, kurią jis nori pakviesti šokti, būna jo žmona Aldona – jam kitos neįdomios. Pašnekovas neslepia esąs ir pavydus, tačiau mano, kad šis jausmas – abipusis. „Gal tai blogai, bet taip susiklostė – mes vienas į kitą žiūrime kaip į nuosavybę. Nelabai ja norime dalintis“, – pažymi jis.

Pasak L. Mažylio, šeimos tradicijos ir istorija svarbi ne tik jam, bet ir dukrai Liucijai. Ji pasuko tėčio keliu ir pasirinko mokslininkės politologės kelią. Šiandien istorikas tvirtina, jog auklėdamas dvi anūkes jaučia mažiau atsakomybės nei augindamas dukrą.

Marcelė pasakytų, jog esu sukalbamas „diedukas“. Mūsų santykiuose dominuoja mano anūkė. Ji išsireikalauja, tą anūkai labai dažnai moka padaryti. Aš irgi bandydavau reikalauti to, kas yra įmanoma, bet man labai retai tai pavykdavo.

„Pirmaisiais dukros gyvenimo metais – knygų skaitymas prieš miegą. Dar klausimas, kam ta knyga įdomesnė. Skaitydavau savo paties vaikystės knygas, baisiausiai žavėdavosi. Sąžiningai prisipažįstant, kai ji mokėsi mokykloje, tėvų susirinkimus lankydavo žmona. Paskui atėjo savarankiškumo metas, pasirinkimų buvo įvairių, bet vis tiek išsirinko mano specialybę – politologės. Tai daug sako apie santykį tarp manęs ir jos. Aš sakyčiau, jog mano ir dukros santykis visą gyvenimą ypač šiltas ir nuoširdus“, – pasakoja L. Mažylis.

Profesorius džiaugiasi anūkės vadinamas dieduku ne šiaip sau. Jo autoritetas buvo senelis P. Mažylis, kurį visa aplinka vadino taip pat dieduku. Šis žodis L. Mažyliui – ypač gražus, tad jam smagu, jog jau kalbanti anūkė Marcelė jį būtent taip ir pavadina.

„Senelis semantiškai turi daugiau krūvio, jog yra vyresnis žmogus, o man diedukas labiau tinka. Marcelė pasakytų, jog esu sukalbamas diedukas. Mūsų santykiuose dominuoja mano anūkė. Ji išsireikalauja, tą anūkai labai dažnai moka padaryti. Aš irgi bandydavau reikalauti to, kas yra įmanoma, bet man labai retai tai pavykdavo, o mano anūkei pavyksta gerai“, – atskleidžia jis.

Atsitraukęs nuo šeimos kasdienybės džiaugsmų L. Mažylis ilgas valandas gali pranykti savo kambaryje. Sena profesoriaus aistra – kolekcionavimas ir knygos. Jų pilni Mažylių namai. Laidos herojus tikina giliai širdyje norintis, kad jo neįkainojamą kolekciją perimtų dukra ar anūkės.

„Kolekcionavimas yra unikali aistra, ji nepersiduoda genais, bet, aišku, turi reikšmę, kai tu nuo mažens esi tarp įdomių daiktų, paveikslų, istorinių knygų. Tave šis dalykas gali užkabinti arba nesukelti jokios aistros. Kolekcininkai labai gerai žino, pratini pratini sūnų ar dukterį, domėkis, žiūrėk, bet tas labai dažnai nepavyksta. Žiūrėsime, kaip čia bus: anūkės dar labai mažos, bet mano valia yra žinoma – tas, kas vertinga, turi būti padovanota muziejams, bibliotekoms“, – sako Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopijos atradėjas.

Plačiau – kovo 7 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Beveik pusę amžiaus santuokoje gyvenantis Liudas Mažylis: mus surišo dramatiškas įvykis – žmonos liga