Veidai

2020.03.06 10:41

Fotoprojektui „Vyrai yra gėlės“ herojai apnuogino kūnus ir sielas: įsiamžino ir Žydrūnas Savickas

atviri herojų pasakojimai

Kada paskutinį kartą verkė stipriausias planetos žmogus Žydrūnas Savickas? Ką apie savo kūną galvoja paralimpietis Augustas Navickas? Menininkės Neringa Rekašiūtė ir Edita Mažutavičiūtė pristatė projektą „Vyrai yra gėlės“, kuriam vyrai apnuogino ir kūnus, ir sielas.

„Projektas – paroda „Vyrai yra gėlės“ – susideda iš dvylikos apsinuoginusių vyrų portretų ir jų istorijų. Kiekvienam jų uždaviau po tris klausimus – teiravausi, kada paskutinį kartą verkė, kaip vertina savo kūną ir kokie buvo santykiai su tėvu.

Visi herojai labai skirtingi: stipriausiu pasaulio žmogumi ne kartą tituluotas Žydrūnas Savickas, kurį galima pavadinti stereotipinio vyriškumo simboliu, paralimpietis Augustas Navickas, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, taip pat Pasienio apsaugos tarnybos tarnautojas, tatuiruočių meistras, juodaodis šokėjas ar homoseksualus maisto stilistas, save vadinantis namų ponia, ir kt.“, – portalui LRT.lt pasakoja N. Rekašiūtė, kartu su Edita Mažutavičiūte pristatanti fotoprojektą „Vyrai yra Gėlės“.

Artėjančios Moters dienos proga, projektas siekia atkreipti dėmesį į stereotipais apipintą temą apie vyrų pažeidžiamumą. „Kovo 8-tąją dažnai girdime, jog moterys yra gėlės – gražios, švelnios ir trapios. Norėjome atkreipti dėmesį į tai, kad būtent vyrai šiandien turėtų sužydėti, atsiverti savo švelnumu, nebijoti būti pažeidžiami, nuogi. Vyrai mūsų visuomenėje neproporcingai kenčia dėl psichologinių problemų, nes yra mokomi būti bejausmiais, su viskuo susitvarkyti patys, neprašyti pagalbos, tylėti“, – sakė projekto autorė N. Rekašiūtė.

Socialinei žinutei sustiprinti, kaip „supriešinimą“, menininkės šiam projektui pasirinko „moterišką“ dieną. Kūrėjos tikina, kad taip siekė įnešti šiai progai daugiau gylio ir prasmės, pakalbėti apie tai, kas yra svarbu moterų ir visos visuomenės gerovei. Juk labai svarbu šalia turėti gerus ir sveikus vyrus!

„Socialiai priimta vyrams diegti, jog jie turi būti pagrindiniais šeimos aprūpintojais, išreikšti stiprias, stoiškas savybes ir nors jos iš esmės nėra blogos, bet spaudimas visad būti tobulu ir niekad nesuklupti yra kenksmingas vyrų psichikai. „Vyriškos“ profesijos yra pavojingesnės gyvybei, rizikingesnės, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Vyrai taip pat dažniau būna smurtinių, žiaurių nusikaltimų aukomis. Todėl labai svarbu sukurti erdvę atviram pokalbiui ir duoti leidimą vyrams pasirodyti pažeidžiamiems, trapiems, nežinantiems ir ieškantiems“, – kalbėjo kita projekto autorė Edita Mažutavičiūtė.

Fotoprojekto „Vyrai yra Gėlės“ parodos atidarymas įvyks kovo 16 dieną Vilniuje, o premjera internete – kovo 6 dieną.

LRT.lt dalijasi trijų fotoprojekto „Vyrai yra gėlės“ herojų nuotraukomis ir pamąstymais.

Žydrūnas, keturiskart stipriausias planetos žmogus, 44.

Kada paskutinį kartą verkei? Visi verkia, vaikai, suaugę, vyrai ir moterys. Aš irgi leidžiu sau paverkti, bet šiaip nesu didelis verkiantysis. Kai man nesiseka, ar mane kas nors įskaudina, mane tai sutelkia, motyvuoja, stengiuosi žiūrėti į priekį ir nepamiršti, kad visos pamokos galiausiai pasirodo kaip vertingos ir reikalingos.

Dar prieš kokį 10 metų turėjau daugiau neigiamų emocijų, pykčio ant žmonių, aplinkos, savęs. Bet išmokau suprasti kitą, nesitikėti, kad visi turi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Juk nežinau, kaip elgčiausi būdamas kito vietoje. Nebeteisiu žmonių.

Koks tavo santykis su tėčiu? Lygiai trys metai, kai nebėra tėčio. Atsimenu, skridau iš Amerikos į jo laidotuves. Mirtis buvo netikėta, nes jis turėjo operaciją, po kurios beveik kasdien jį lankiau du mėnesius, tada jis pasveiko. Ir aš išskridau neatsisveikinęs su tėčiu… Mano tėtis man buvo autoritetas, jis buvo tvirtas, stiprus, turėjo gerą humoro jausmą.

O ir tėčio tėtis, mano senelis, suformavo mano vertybes. Jis buvo be galo darbštus, rodė, kad viską galima savo darbu pasiekti. Senelis neturėjo jokių žalingų įpročių ir labai pykdavo ant visų, kurie rūkė ir gėrė. Jis galėdavo viską sukonstruoti, prisigalvodavo sau projektų — valtį, traktorių, net buvo dalių lėktuvui prisirinkęs. Bet neužteko gyvenimo.

Turbūt dėka tokių pavyzdžių ir man visad atrodė, kad nieko nėra neįmanomo. Būdamas 10 metų turėjau dienoraštį, kuriame buvau įrašęs, kad tapsiu futbolo, ledo ritulio, kultūrizmo Olimpiniu čempionu. Gal kokių 5 sporto šakų, visų, kuriomis domėjausi. Visada buvau svajotojas.

Koks tavo santykis su kūnu? Kūnas man labai daug reiškia, tai mano darbo priemonė, mano arkliukas. Viską darau su kūnu, nors svarbiausi dalykai ir prasideda galvoje — noras, vizija, motyvacija. Aš myliu, tausoju savo kūną, kad jis kuo ilgiau man tarnautų, būtų geri namai mano sielai.

O nuogumas man nėra nieko ypatingo, niekaip jo nesureikšminau. Juk su drabužiais duše nesimaudom — tai ir ežere taip pat norisi nuogam maudytis. Manau, kad toks požiūris susiformavo dėl gyvenimo kaime, gamtoje. Visą vaikystę miškuose, upėse, sniege, parkuose praleidau. Jaučiausi gamtos dalis, o rūbas, asfaltas — viskas atitraukia žmogų nuo žmogaus.

Margiris, žurnalistas, 27.


Kada paskutinį kartą verkei? Kuomet žiūrėjau filmą apie savo sesę Rūtą Meilutytę. Susigraudinau, nes iškilo prisiminimai apie Londono olimpiadą ir jos pergalę ten. Finalą stebėjau su draugais ir kai sesė laimėjo, balsu raudojau. Ėjau per miestą ir raudojau.

Koks tavo santykis su tėčiu? Šiek tiek komplikuotas. Bet šiandien aš jau mažiau pykstu ir daugiau pasitikiu. Mažiau pykti buvo mano sąmoningas sprendimas, nes pykdamas patyriau skausmo pats ir sukėliau jo kitiems.

Stengiuosi perimti tėčio gerąsias savybes, o blogųjų – kurias pats savy irgi pastebiu – atsisakyti. Iš tiesų, matau savyje daug tėčio atspindžių. Tėtis mane išmokė skaityti, pastebėti netiesą pasaulyje ir jai prieštarauti, būti sąžiningu.

Ir šiandien jo nekaltinu, kad nebuvo šalia kai augau, nes suprantu, kad jam gyvenimas nebuvo lengvas, jis turėjo labai daug dirbti, kad išlaikytų savo vaikus ir tėvus. Stengiuosi bent jau dabar tame santykyje būti atviras ir nepagiežingas.

Koks tavo santykis su kūnu? Man atrodo, kad savo kūną pažįstu, gal nevisada esu juo patenkintas, bet esu su juo sinergijoje. Gal tik paauglystėje buvo sunkiau pasirodyti nuogam.

Tada dar nežinai, kaip kas yra, būna gėda pasirodyti nuogam ir prieš vaikinus, nes gali pajuokti dėl kokio nors trūkumo ir prieš merginas, nes neaišku kaip veikia tas tavo penis ir koks jis turėtų būti.

Laisvumas atsirado su amžiumi ir patirtimis, supratau, kad viskas su manimi yra gerai. Manau, kad ir sportas labai prisidėjo prie sveiko santykio su savo kūnu. Atsimenu ir kai kažkada su draugais nuogi maudėmės jūroje, kartu buvo ir merginų. Po tokios paprastos patirties be jokių žodžių ar aiškių sprendimų jaučiausi laisviau ir lengviau.

Augustas, irkluotojas, 29.

Kada paskutinį kartą verkei? Prieš keletą metų treniravausi Italijoje, irklavau atviroje jūroje prisisegęs diržu prie valties. Vienu metu bangos apvertė valtį ir aš atsidūriau po ja. Negalėjau iškilti, labai supanikavau ir ėmiau blaškytis. Galiausiai suvokiau, kad reikia atsisegti diržus ir tada išnirau.

Ta akimirka, kai pirmą kartą įkvėpiau oro…nemoku apsakyti. Tai buvo baisiausias įvykis mano gyvenime, nepalyginsi net su stuburo trauma. Šiais metais prieš pasaulio čempionatą mano draugas baltarusis apsivertė su valtim ir nuskendo — paliko žmoną, vaikus.

Buvo labai sunku, ypač suprantant, ką jis patyrė ir kad man pačiam vos taip nenutiko. O tada lapkritį Honkonge irklavau ilgoje distancijoje, kur išplaukėm į atvirą jūrą. Iš pradžių plaukėm palei uostą, tai ten buvo ramu. O tada pasukom ir prasidėjo – dviejų metrų bangos, aš sau nepažįstamoje valtyje, klausiau savęs: „ką tu čia veiki, ką darai?“ Buvo taip baisu, o ta skendimo trauma viską dar padidino.

Kai įveikėme distanciją, buvau pilnomis akimis ašarų. Dabar kiekvieną kartą, kai vanduo banguotas, mano baimė atsinaujina. Kiekvieną kartą turiu su ja kovoti.

Koks tavo santykis su tėčiu? Mūsų santykis geras, artimas. Labai suartėjome po mano traumos. Tuo metu daug laiko leidau reabilitacijoje Palangoje, o jis gyvena Klaipėdoje, tad vis susitikdavom, bendraudavom, jis man daug padėjo. Jis labai palaiko mane, atvyksta į čempionatus, kai tik gali.

Mano vertybės labai pasikeitė po stuburo traumos. Anksčiau buvau neatsakingas, uždirbdavau daug pinigų internete lošdamas pokerį, neatsakingai juos švaistydavau. Man greit trisdešimt metų, bet kartais jaučiuosi net senesnis už savo penkiasdešimtmetį tėtį.

Koks tavo santykis su kūnu? Nusirengti nuogai fotosesijoje buvo labai lengva, jaučiausi laisvai. Ir šiaip, apsidžiaugiau gavęs kvietimą į fotosesiją, nes tema atrodo svarbi.
Mano kūnas labai pasikeitė po traumos.

Reikėjo visai nemažai laiko, kad priprasčiau, kad imčiau save matyti vežimėlyje ir priimčiau, kad kiti mane irgi jame mato. Kuomet pradėjau draugauti su savo žmona Ema, vaikščiodavom kokiam prekybos centre susikibę už rankų, atrodo, visi spokso į mus. Bet vėliau pripratau, o ir žmona labai padėjo. Ji visad kartoja, kad mato mane, o ne vežimėlį.

Visa projekto fotosesija - nuotraukų galerijoje.